Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas dr. Deimantas Jastramskis 2019 m. išleido monografiją „Žiniasklaidos politika Lietuvoje“, kurioje nagrinėjami Lietuvos žiniasklaidos politikos formavimo procesai septynių parlamentinių ciklų metu (1990–2016 m.). Knygoje atskleidžiama, kaip žiniasklaidos politiką formavo Lietuvos Vyriausybės ir kaip ji buvo įgyvendinama priimant teisės aktus, kokie žiniasklaidos politikos lauko dalyviai (valstybės institucijos, interesų grupės, pavieniai asmenys arba politikos verslininkai) darė įtaką formuojant darbotvarkę ir priimant politinius sprendimus.

Žiniasklaidos politika atgavus nepriklausomybę

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė ėmėsi formuoti žiniasklaidos politiką. Tuo metu politikai siekė pakeisti viešosios komunikacijos galios struktūrą taip, kad valdžia įgytų stipresnes pozicijas politinėje komunikacijoje.

„Netgi priėmus teisės aktus, skirtus žiniasklaidos organizacijų privatizavimui, kurie inicijavo esminius žiniasklaidos sistemos struktūros pokyčius, padėjusius mažinti žiniasklaidos laisvės varžymus, dalies žiniasklaidos organizacijų privatizavimas buvo naudojamas kaip būdas, kad žiniasklaidos priemonės būtų atribotos nuo tiesioginės politinių oponentų įtakos“, – situaciją aiškina dr. D. Jastramskis.

Monografijoje autorius pabrėžia, kad, nepaisant pagrindinių valstybės institucijų pastangų turėti įtaką žiniasklaidos subjektams, šiame viešosios komunikacijos lauke stipriausias pozicijas išlaikė transformuotų komunistinių organizacijų ir Sąjūdžio žiniasklaida, kuri įgijo dideles auditorijas (ir atitinkamą viešąją galią) ir tapo privačių asmenų nuosavybe (LKJS dienraštis „Lietuvos rytas“ ir radijo stotys „M-1“, „Radiocentras“, Sąjūdžio dienraštis „Respublika“ ir kt.). Jis teigia, kad Lietuvos nepriklausomybės pradžioje didžiausius nacionalinius dienraščius valdžiusios bendrovės savo viešąją galią panaudojo tam, kad sukauptų ekonominę jėgą ir įtaką, taip pat – kad Vyriausybė neginčytų įvykusių sovietinių organizacijų redakcijų turto dalybų ir leistų privatizuoti kitą žiniasklaidos turtą.

Mokslininkas, išanalizavęs teisės aktus, priimtus reglamentuojant Seimui pavaldžių Lietuvos radijo ir televizijos veiklą, teigia, kad anuomet visuomeninio transliuotojo idėjai įgyvendinti dar nebuvo tinkamų sąlygų. „Pirmiausia tam trukdė pagrindinių šalies valstybės institucijų atstovų supratimas, kad yra būtina turėti valstybinę audiovizualinę žiniasklaidą. Kita ne mažiau svarbi priežastis – ypač sunkios išorinės aplinkybės, kai Lietuvos valdžiai teko dirbti nuolatinės karinės ir informacinės (dezinformacinės) agresijos sąlygomis.“

Kitas būdingas politinių sprendimų žiniasklaidos atžvilgiu požymis 1990–1992 m. buvo tas, kad priimami teisės aktai buvo skirti pavienėms žiniasklaidos organizacijoms, o ne visai žiniasklaidos industrijai (arba jos sektoriams) ir išsilaisvinusios iš komunistinės priklausomybės žiniasklaidos sistemos teisiniams pamatams kurti bei specifinėms problemoms spręsti.

„Aukščiausioji Taryba per visą savo kadenciją iki 1992 m. pabaigos Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymą, priimtą LTSR Aukščiausiosios Tarybos, keitė ir pildė tik du kartus, patikslindama straipsnius dėl neskelbtinos informacijos ir dėl moralinės žalos atlyginimo dydžio. Be to, per Atkuriamojo Seimo darbo laikotarpį nebuvo pajudinta žiniasklaidos prižiūrėtoja – Spaudos kontrolės valdyba, įkurta dar sovietinės Ministrų Tarybos nutarimu“, – teigia dr. D. Jastramskis.

Valstybės siekis reguliuoti LRT

Kalbėdamas apie kitus žiniasklaidos politikos formavimo veiksnius, monografijos autorius išskiria ir 1996–2000 m. kadencijos Seimo bandymą suformuoti griozdišką ir žiniasklaidą varžančią priežiūros sistemą, kurios nepavyko įgyvendinti tam nepritarus Prezidentui.

„Kitas atvejis būtų Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo priėmimas 2002 m., kurį žiniasklaidos organizacijų prašymu vetavo Prezidentas, o Seimas priėmė pakartotinai“, – pasakoja žiniasklaidos politikos ekspertas.

Tarp kitų didesnio atgarsio sulaukusių žiniasklaidos politikos formavimo atvejų monografijos autorius mini ir alkoholio reklamos ribojimus ir draudimus: „Žiniasklaidos verslo atstovams, padedant kitų verslų susivienijimams, 2011–2012 m. pavyko gana efektyviai organizuoti lobizmo kampaniją ir pasiekti, kad priimtas įstatymo dėl alkoholio reklamos draudimas būtų atšauktas nuo 2012 m. (toks draudimas vėliau vis tiek buvo įvestas – nuo 2018 m.).“

Sprendimai, turėję įtakos žiniasklaidos politikos formavimui, visada priklausė nuo politinių daugumų ir jų intencijų. Tačiau noras reguliuoti LRT – bendras dalykas, būdingas visoms Lietuvos valdžioms.

„Kišimasis į LRT veiklą ir kėsinimasis į šios organizacijos nepriklausomumą – epinis žiniasklaidos politikos klausimas, būdingas visoms valdančiosioms daugumoms Seime ir Vyriausybėje per visą nepriklausomybės laikotarpį. Tai vėlgi mentalinis dalykas, kai daugelis politikų stengiasi primesti savo supratimą, kaip turi veikti LRT, o ne vadovautis Vakarų demokratijose išbandytais ir veikiančiais visuomeninių transliuotojų modeliais“, – situaciją vertina mokslininkas.

„Žiniasklaidos politika Lietuvoje“ viršelis.

Politikų sprendimai veikė neigiamai

Kitas akivaizdus žiniasklaidos politikos pavyzdys – per ekonominę krizę 2009 m. konservatorių ir liberalų Vyriausybės panaikinta PVM lengvata periodinei spaudai, gyvavusi beveik du dešimtmečius. Lengvatos panaikinimas turėjo padėti į biudžetą surinkti daugiau pajamų.

„Šie sprendimai parodė ir perdėm ekonominį požiūrį į žiniasklaidą, vien kaip į standartinius ūkio subjektus (neatsižvelgiant į veiklos specifiką ir galimą įtaką visuomenei), ir tai turėjo neigiamą poveikį ne vien žiniasklaidos organizacijų ekonominiam pajėgumui, bet ir kuriamo turinio kokybei“, – situaciją komentuoja dr. D. Jastramskis.

Nesant aiškiai suformuluotos žiniasklaidos politikos, kaip sudedamosios viešosios politikos dalies (ir išskirtos sekcijos Vyriausybės programose), ir neakcentuojant žiniasklaidos politikos tikslo siekti jos veiklos laisvės kuriant demokratinę visuomenę, minėti ekonominiai sprendimai taip pat turėjo neigiamą įtaką žiniasklaidos laisvės situacijai Lietuvoje.

Nors žiniasklaidos verslo interesų grupės anuomet patyrė nesėkmę dėl įvestų įmokų ir mokesčių, jos susitelkė ir ne tik atgavo įtaką, bet ir pradėjo daryti lemtingą poveikį daugeliui svarbių žiniasklaidos politikos darbotvarkės klausimų. Dr. D. Jastramskio teigimu, per daugelį metų žiniasklaidos politikos lauke keitėsi lyderiai, tačiau dažniau pirmuoju smuiku grieždavo būtent žiniasklaidos organizacijos ir asociacijos, o ne valstybės institucijos.

Akylai kontroliuojama žiniasklaida

Kaip vieną didžiausių iššūkių žiniasklaidai Lietuvoje mokslininkas įvardija perteklinę, perdėtai biurokratizuotą žiniasklaidos kontrolės sistemą ir menką didelės žiniasklaidos dalies ekonominį pajėgumą.

„Pirmas dalykas daugiau mentalinis, kur reikalingas brandesnis demokratijos ir žiniasklaidos (žurnalistikos) svarbos joje suvokimas. Žiniasklaidos ekonominį pajėgumą galima skatinti per mokesčių lengvatas ir netiesiogines subsidijas“, – situaciją analizuoja žiniasklaidos ekspertas.

Monografijoje aptariamas tyrimas parodė Lietuvos žiniasklaidos politikos specifiką. Nuoseklus politikos procesas, kai Vyriausybės sudaryta darbotvarkė Seime virsta sprendimų darbotvarke, nebuvo vyraujantis, nes žiniasklaidos politikos darbotvarkė dažnai būdavo sudaroma Seime, Vyriausybei paliekant formalios derintojos, bet ne politikos formuotojos vaidmenį.

Taigi chaotišką žiniasklaidos politikos formavimą 1990–2016 m. Lietuvoje daugiausia lėmė tai, kad nebuvo suformuluotas aiškus tikslas, kokios žiniasklaidos bus siekiama. Nesant tikslo, nebuvo iškelti ir uždaviniai, kaip tą tikslą pasiekti, todėl iki pat 2016 m. politinę darbotvarkę formuodavo politikų noras reguliuoti žiniasklaidą ir žiniasklaidos ekonominiai interesai.