Sakoma, gali nerašyti – nerašyk. Matyt, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto intermedialių literatūros studijų magistrantas Vytautas Varanius to daryti negali. Pradėjęs domėtis tautosaka, lietuvių ir užsienio literatūra, pagrindinėje mokykloje ir pats pajuto norą kurti, o baigęs gimnaziją jau turėjo parengęs rankraštį, po kelerių metų tapusį knyga. Dabar studentas toliau leidžia noveles, groja, mokosi, dirba ir šiaip įdomiai gyvena savo gyvenimą.

Adaptuota realybė

Kartais ginčijamasi, kuris yra geresnis rašytojas: tas, kuris kuria fikcines išgalvotų žmonių istorijas, ar tas, kuris nuosavą gyvenimą paverčia literatūra. V. Varanių galėtume priskirti antrajai kategorijai, tačiau, žinoma, tik iš dalies. „Mano kūryboje irgi esama autobiografijos, bet ji tėra impulsas, perkeltas į tekstą. Kartais gyvenimiškos situacijos atrodo labai literatūriškos, reikia jas tik užrašyti. Bet užrašydamas jas jau kuri“, – mano jaunasis rašytojas.

Pristatydamas save svetainėje „Tekstai.lt“, V. Varanius prieš porą metų rašė, kad jaučiąs gyvenantis „tarp“ erdvėje. Gulbiniškių kaimas, iš kurio vaikinas kilęs, nebe toks pats kaip vaikystėje, o mieste jis kojas buvo tik vos vos apšilęs. Šiandien Vilniuje V. Varanius laimingas. „Aš pripratau prie miesto, tad į kaimo bendruomenę grįžti jaukiau per prisiminimus ir kūrybą, negu iš tiesų ten nuvažiuoti“, – pasakoja jis.

Žurnale „Literatūra ir menas“ neseniai buvo publikuota V. Varaniaus novelė „Šuo“. Perskaičius akyse iškyla ir Jono Biliūno Brisius. Paklaustas, ar šio prozininko įtaka jam iš tikrųjų tokia tiesioginė, jis tarstelėjo, jog visi esame J. Biliūno paveikti. V. Varanius prisiminė pradinę mokyklą. Per vieną pamoką mokiniai garsiai skaitė apsakymą „Brisiaus galas“. Vienas Vytauto klasės draugas net kelias pertraukas negalėjo nustoti verkti. „Netvirtinu, kad ir mane taip paveikė šis kūrinys, tačiau tokie rašytojai kaip Biliūnas, Aputis, Savickis, Bronius Radzevičius į mus įaugę tvirtai su šaknimis, nori to ar ne, veikia mūsų kūrybą. Gimiau ne mieste, tad tie motyvai man artimi. Tokioje aplinkoje užaugau, mačiau panašius žmones ir įvykius“, – apibendrina novelę rašytojas.

Literatūrinė kūryba autoriui tampa savotiška terapijos forma. „Kai dvyliktoje klasėje sukūriau pirmosios knygos juodraštį, ant sienos užrašiau: „Šizofreninio pobūdžio savianalizė su egzistencializmo prieskoniu“. Šis paaugliškas sakinys turbūt ir apibūdina mano knygą. Tai bandymas suprasti pasaulį ir save jame“, – juokdamasis prisimena V. Varanius.

Ne moralės sergėtojas 

2013 m. pristatydamas pirmąją savo knygą „Tobula blyški mėnesiena“, V. Varanius savęs nevadino rašytoju. Rašytojas – skambus žodis, anuomet studentui reiškęs didelį žmogų, neišnykusį milžiną, veikiantį kažką itin svarbaus. Anuomet… O dabar, ar jis jau rašytojas? „Galbūt taip ir galima pavadinti rašantįjį. Suprantu, kad tai darysiu visą gyvenimą, kitaip neišeina. Jei ilgiau nerašau, pradeda į galvą lįsti visokios depresyvios mintys, beprasmybės jausmas“, – atvirauja jis.

Po knygos „Tobula blyški mėnesiena“ pasirodymo praėjo treji metai. Autorius paaugo, subrendo, ko gero, šiandien daug ką rašytų kitaip. Tačiau jis vis dėlto mano, kad kūrėjai neturėtų gėdytis pirmųjų savo blynų, net ir prisvilusių. „Bakalauro studijų metu į paskaitą buvo atėjęs poetas Rimvydas Stankevičius. Apie pirmuosius kūrinius jis kalbėjo kaip apie Mikimauzo tatuiruotę. Anot jo, pasidarai jaunystėje, o senatvėje ant raukšlėtos odos paplūdimyje ji tikrai nekaip atrodo. Iš dalies jis teisus, bet taip griežtai gal ir nereikėtų vertinti. Visi nuo kažko pradedame. Aplinkinių reakcija į pirmąjį kūrinį duoda grįžtamąjį ryšį, padeda tobulėti“, – įsitikinęs V. Varanius.

Net jei žodis ištartas ir jaunystėje, vėliau, kaip rašytojas, anot V. Varaniaus, lieki už jį atsakingas. „Skaitant grožinę kūrybą, nereikia visko priimti už gryną pinigą, tačiau išleisto kūrinio neištrinsi. Literatūra keičia pasaulį, žmones, turi galvoti, ką rašai“,  – mano studentas.

Net ir prisiėmus atsakomybę už savo kūrinį, rašytojui nevertėtų jo paversti moralinės etikos vadovėliu. Pasak V. Varaniaus, literatūra neturėtų į jauno žmogaus sąmonę prievarta kišti pilietinių, istorinių, ideologinių ir kitokių realijų. „Geras kūrinys, neeskaluojantis moralinių normų, jas vis tiek savyje turi. Kas labiau ugdo: nuobodžios senosios literatūros skaitymas ar kūriniai, lavinantys estetinį supratimą, dvasines vertybes, skatinantys smalsumą?“ – retoriškai klausia rašytojas. Jo atsakymas, matyt, jau aiškus.