Vasario 16-oji – svarbi valstybingumo šventė, reiškianti kur kas daugiau nei dar vieną laisvadienį. Tą liudija pokalbis su VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) studentu, visuomeninio patriotiško judėjimo „Pro Patria“ vienu iš įkūrėjų Vytautu Sinica. „Pro patria“, vienijanti aktyvius ir Lietuvai neabejingus Vilniaus universiteto studentus, siekia ugdyti valstybiškai mąstančiųjų kritinę masę, kuri nebūtų abejinga valstybės gyvenimui, reaguotų į partijų sprendimus ir pakankamai orientuotųsi politikoje.

Kokia Vasario 16-osios  reikšmė Lietuvai ir Tau asmeniškai?

Vasario 16-ąją buvo sukurta Basanavičiaus Lietuva – moderni nacionalinė valstybė, atitinkanti laikmečio principus ir suteikusi galimybę Lietuvių tautai pačiai tvarkyti savo gyvenimą ir skleistis tautos kultūrai ir kūrybinėms jėgoms. Tai buvo lemtingas pasirinkimas, kurio metu atmestos beviltiškai pasenusios ATR atkūrimo vizijos – pačioje Lenkijoje, nors Pilsudskis kaip ir daug Lietuvos bajorų dar jautė nostalgiją ATR, dauguma visuomenės ir politikų jau turėjo susiformavusią modernią tautinę sąmonę ir Lietuvą įsivaizdavo nebent kaip Lenkijos valdas, bet ne kaip senųjų laikų konfederacijos atkūrimą. Tai buvo labai teisingas ir lietuvių tautai išlikti leidęs pasirinkimas, kurio šiandien be reikalo ir gėdingai gailisi dalis Lietuvos istorikų. Man asmeniškai Vasario 16-oji yra įvykis, lėmęs galimybę būti lietuviu, egzistuoti ne vergiškai, bet politiškai, kartu su kitais priimti sprendimus dėl savo likimo ir neišnykti kitos didesnės tautos katile. Už tai, kad apskritai egzistuojame, esame dėkingi visų pirma Lietuvos Nepriklausomynės Akto signatarams.

Kas tas tautiškumas ir kam jis reikalingas šiuolaikiniam žmogui?

Tautiškumas yra tautos unikalūs bruožai, tai, kuo tauta pasireiškia. Sakyčiau, yra trys keturios principinės priežastys, kodėl būtinas tautiškumas. Pirma, jis suteikia žmogui prie objektyvios tikrovės (kalbos, tradicijos, teritorijos) jį rišantį ir pastovų tapatumą. Tai labai svarbu šiais laikais, kai vis stipriau diegiamas įsitikinimas, kad žmogus visiškai kuria pats save, renkasi tėvus, kalbą, pasaulėvaizdį, kultūrą. Paprastai sakant, tautiškumas išsaugo žmogų tikrovėje.

Antra, tautiškumas yra būtina demokratijos sąlyga. Istoriškai moderni masinė demokratija niekada negali egzistuoti be kultūriškai bent kiek vieningos bendruomenės, kuri save demokratiškai valdytų. Teoretikai pasakytų, kad demokratijai reikia demoso. Tai nereiškia, kad piliečiai turi būti vienodi, priešingai, žmonių pažiūros daugybe klausimų visose tautose skiriasi. Tačiau būtinas tam tikras kultūrinio bendrumo minimumas, sutarimas dėl pagrindinių dalykų, tarp jų – ir siekio išsaugoti turimą valstybę, kad demokratija, iš principo leidžianti žmonėms rinktis beveik bet ką, galėtų veikti išsaugodama stabilumą ir nevirsdama baisiais konfliktais.

Trečia, žmogus gali atsakingai įsipareigoti tik apibrėžtai politinei bendruomenei, o ne visai žmonijai, kaip mėgina aiškinti kosmopolitai. Iš bendro likimo ir kultūrinio bendrumo suvokimo kyla tas minimalus solidarumo jausmas, leidžiantis, pavyzdžiui, mokėti mokesčius dėl savo tautiečių gerovės arba ryžtis ginti valstybę, o ne bėgti dėl savo gyvybės. Kai šiandien ES reikalauja iš eurozonos šalių finansuoti pensijų apmokėjimą Graikijoje, kyla natūralus klausimas, kodėl žmonės tai turėtų daryti. Būtinas solidarumas ir įsipareigojimas aukotis neperžengia tautų sienų, nors tą ir bandoma ne pirmą kartą dirbtinai skiepyti.

Pagaliau ketvirta priežastis visai ne politinė – žmonijos kultūros lobyną sudaro atskirų tautinių kultūrų indėliai. Kuo įvairesnė yra ši kultūra, tuo turtingesnis šis lobynas. Populiaru manyti, kad šį turtą kuria tik atskirų žmonių įvairovė, tačiau reikia suprasti, kad joks Mikelandželas ar Wagneris neužauga kaip asmuo ir kaip kūrėjas tuščioje erdvėje vien savo valios ir vidinio genijaus vedinas. Jį socializuoja ir formuoja konkreti kultūrinė aplinka.

Suprantu, kad tai nėra kasdienybėje paprastam žmogui svarbios ir lengvai į buitinę kalbą išverčiamos priežastys. Bet valstybės moderniais laikais negali gyventi be šių principų ir būtent todėl sąmoningos Vakarų šalys ir mažiau sovietizuoti mūsų kaimynai (Lenkija, Latvija, Estija) per švietimą rūpinasi tautos išsaugojimu, drąsiai tai kelia kaip egzistencinį savo valstybės tikslą.

Ką žmogui duoda tautinė valstybė?

Žmonija yra istoriškai pasiskirsčiusi į tautas. Visais laikais tautos egzistavo kaip tik kultūrinės bendruomenės, o pastaraisiais amžiais kartu su nacionalizmo sąjūdžiu tapo ir politinėmis. Tai reiškia, kad būtent tauta yra valstybę kuriantis ir jos teisėtumą užtikrinantis pagrindas. Tautoms būdingas skirtingas pasaulio ir savęs suvokimas, vyraujančios vertybės, tradicijos, kalba, istorinis pasakojimas (beveik niekada nebūna visų bruožų iš karto) ir siekis patiems save valdyti, kad būtų galima tą savo unikalumą skleisti ir puoselėti geriausiu laikomu būdu. Laisva tauta siekia save valdyti, o to nesiekianti, tarkime, galvojanti, kad geriau priklausykime kam nors, kas mus valdys, kad tik būtų materialiai geriau, sočiau ar saugiau gyventi, pagal tarptautinę teisę net negali vadintis tauta. Tai tėra etnosas, kaip nemoderniais laikais viso labo kultūrinė, bet politiškai nesusipratusi bendruomenė. Būtent tokį mąstymą buvo sėkmingai siekiama sukurti lietuviams sovietmečiu ir to rezultatai gyvi iki šiol, nors keičiasi kartos, ugdomi taip pat laisvos tautos mąstymo ir savivaldaus suverenumo troškimo stokojantys žmonės. Pagrindinis uždavinys šiandienos Lietuvai turėtų būti sukurti politinę tautą, kad dauguma Lietuvos piliečių sąmoningai suprastų savo tautiškumą ir siektų savarankiškai valdyti savo valstybę. Tautinė valstybė reikalinga, kad tauta galėtų atskleisti ir išsaugoti pati save.

Kodėl svarbu žinoti savo šaknis?

Savo šaknų žinojimas yra reikalingas, mano supratimu, kad būtų suvokiamas valstybės ir tautos ilgalaikiškumas, užčiuopiamas atsakomybės prieš buvusius ir būsimus jausmas. Mes negyvename tik dėl savęs, o po mūsų nors ir tvanas. Kaip tai, kas palikta mums (įskaitant tą pačią valstybę), taip ir mes atsakome, ką po savęs paliksime. Tik šis suvokimas vedė į priekį 1918-ųjų savanorius, 1944-ųjų partizanus, 1941-ųjų birželio sukilėlius ir t. t. Nes jei gyveni tik dėl savęs, mirtimi baigiasi visi tikslai, o aukštesnių tikslų nėra, kokia prasmė daryti tokią „nesąmonę“ – dėl ko nors numirti?

Kodėl taip svarbu, kur ir kokioje tautoje gimei? Svarbiau biologinė kilmė ar vis tik pilietinė tauta?

Visiškai nesvarbu, kurioje tautoje gimei, nėra moralinių kokybinių skirtumų tarp vienos ir kitos tautos. Visos tautos vienodai vertingos, visų tautų atstovai vienodai žmonės. Skirtumas yra pačiam žmogui, nes jo gimta tauta beveik visada nulemia ir kokiomis ekonominėmis gerovės ar skurdo, taikos ar karo sąlygomis jam greičiausiai teks gyventi. Tačiau svarbus yra sąmoningas suvokimas, kokiai tautai priklausai ir nesivaikymas iliuzijų būti „pasaulio piliečiu“. Pasaulis neturi savo kultūros, neturi savo politinių atstovų, neužtikrins net pilietinių teisių. Visą tai daro tik tauta ir tautinė valstybė.

Tautiškumui nesvarbu nei biologija, nei pilietinė tauta. Tauta ne biologinė, o kultūrinė bendruomenė, jos nariais ne gimstama, o tampa augant konkrečioje aplinkoje. Galima gimti gruzinu, bet nuo kūdikystės augti Lietuvoje ir subręsti lietuvių tautos nariu.

Kita vertus, klaidingos ir kalbos apie pilietinę tautą. Tauta visada yra etninė arba kultūrinė, o jei siekia valstybingumo, gali tapti politine. Tapdama politine ji nepraranda kultūrinio bendrumo. O pilietinė tauta – pastaruoju metu labai populiarus terminas – reiškia, kad jos narius vienija tik pilietybė, bet ne kultūra. Tokios tautos, nepaisant problematiško multikultūralizmo projekto, Vakarų Europoje nėra pavykę sukurti: jei politinė tauta neturi kultūrinio bendrumo, visuomenėje susiformuoja tautinės skirtys kaip Belgijoje ar Latvijoje. Tą suprasdamos valstybės kaip JAV, Jungtinė Karalystė ar Prancūzija, nors tariamai sukonstruotos „pilietinės tautos“ pagrindu, per švietimo sistemą asimiliuoja visus į tautą priimamus piliečius.

Koks tavo su bendraminčiais įkurto judėjimo „Pro Patria“ tikslas?

Sakyčiau, kad „Pro Patria“ tikslas yra visuomenėje sukurti valstybiškai mąstančiųjų kritinę masę, kuri nebūtų abejinga valstybės gyvenimui, reaguotų į partijų sprendimus ir pakankamai orientuotųsi politikoje, kad galėtų aiškiai suvokti, kas atsakingas už kuriuos sprendimus ir ką bei kaip tauta turi „spausti“, kad neveiktų prieš Lietuvą. Dėl valstybės intereso, žinoma, galima ginčytis, tačiau kai kurie dalykai, kaip valstybingumo išsaugojimas, yra akivaizdūs tautai, tačiau ne kai kuriems ją „atstovaujantiems“ politikams.

Ką jau esate nuveikę?

Lėtai, bet užtikrintai auga mūsų politinių aktualijų interneto svetainė, jos didėjančią svarbą liudija ne tiek lankomumas, kiek vis platesnis aukščiausių šalies politikų aptarimas ir dėmesys. Tie, kam esame nepatogūs ir kieno vertybinį nenuoseklumą atskleidžia, mus, žinoma, mini blogu žodžiu, bet tai tik liudija, kad nesvyruojame ir elgiamės teisingai. Per pastaruosius porą metų esame suorganizavę piketų, praėjusį pavasarį įvykusį mitingą prieš LLRA reikalavimus, ne vieną konferenciją ir viešą paskaitą politinėmis temomis, viešus žinomų asmenų arba masiškesnius Lietuvos piliečių kreipimusis svarbiais, „skaudančiais“ Lietuvos gyvenimo klausimais. Štai ir vasario 20 dieną kartu su tėvų organizacijomis Seime rengiame tarptautinę konferenciją apie Vakarų ir Šiaurės šalių patirtį vaikų teisių apsaugos, o realiai – vaikų atiminėjimo iš tėvų valstybės vardu, klausimu. Iš esmės veiklos barai du – politinis švietimas ir neabejingų piliečių telkimas politiniams veiksmams.