Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje atidaryta paroda „Profesoriui Vygintui Broniui Pšibilskiui 75“. Istorikas, habilituotas daktaras profesorius V. B. Pšibilskis – buvęs Vilniaus universiteto Senato pirmininkas, Tarybos narys, kultūros istorikas ir politologas, dirbęs Filosofijos, Istorijos fakultetuose, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

Pasveikinti profesoriaus su jubiliejumi ir parodos atidarymu susirinko gausus būrys VU mokslininkų ir administratorių. Sveikinimo žodį tarė buvęs VU rektorius prof. Benediktas Juodka, buvęs Senato pirmininkas prof. Domas Kaunas, dabartinė Senato pirmininkė prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė, kiti garbingi svečiai. Susirinkusieji pabrėžė jubiliato išmintį, diplomatiją, gebėjimą išsaugoti pusiausvyrą, kompetenciją ir tikram istorikui būdingą kruopštumą.

Tokia proga kalbiname prof. V. B. Pšibilskį.

Kaip vertinate Jums skirtą parodą?

Kai bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotojos dr. Inga Liepaitė ir Nijolė Šulgienė pasiūlė surengti parodą, iš pradžių labai nenorėjau, nes nieko ypatingo lyg nesu sukaupęs. Tai, ką jos rado ir sudėjo, yra tokios gyvenimo nuobiros, smulkmenos. Niekad specialiai nieko nerinkau. Rašydamas apie Kazį Pakštą, Mykolą Biržišką sukaupiau tam tikrą patirtį, o viskas prasidėjo nuo diplominio darbo apie istoriką Povilą Pakarklį. Naršydavau po jų archyvus, rankraščius ir stebėdavausi, kiek nedaug žmogus po savęs palieka. Mums gal įprasta vertinti apčiuopiamus, materialius dalykus. O tai, kas buvai, ką galvojai, išnyksta, nebent rašai atsiminimus.

Kas Jums buvo ir tebėra Vilniaus universitetas?

Kai atvažiavau į Vilnių, nebuvau universiteto matęs. Kai išvydau, nepaprastai susižavėjau. Man universitetas buvo visų pirma ne žmonės, o pastatai. O dar man pasisekė, kad mus, pirmakursius, apgyvendino Stuokynėje (bendrabutyje), kur dabar įkurta universiteto Finansų ir ekonomikos direkcija. Kartu gyveno filosofas Justinas Karosas, pakaušius surėmę bendrabutyje miegojome su literatu Antanu Gudeliu. Vakarais slankiodavome po universiteto kiemelius, svajodavome. Nors viskas buvo aptriušę, bet labai romantiška, nes tai vietos, kur vaikščiojo Adomas Mickevičius, Ignas Domeika, vaidenosi Tvardauskio dvasia.

Kas labiausiai įsiminė iš studijų metų?

Kai reikėjo rašyti pirmąjį kursinį darbą, netikėtai jo vadovu buvo paskirtas profesorius Stanislovas Lazutka. Turėjau susirasti jį rektorate, nes tuo metu jis buvo prorektorius, ir aptarti darbą apie Ledo mūšį. Jis kursinį gerai įvertino. Paskui labai stebėjausi, kad kaskart susitikęs pakalbindavo, prisiminė pavardę. Taip buvo visą gyvenimą, iki pat profesoriaus dienų pabaigos. Tai buvo labai malonus, šiltas žmogus. Man taip pat dėstė Juozas Jurginis, Juozas Galvydis, Bronius Dundulis, Pranė Dundulienė, Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Įsiminė Merkelis Račkauskas, kuris dėstė lotynų kalbą ten, kur dabar Bernardinų skersgatvyje yra Žurnalistikos institutas.

Ar šiuo metu ką nors rašote?

Rengiu knygą „Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto turtai istorijos skersvėjuose (XVI–XXI amžiai)“. Tai bus pirmosios knygos „Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai“ replika, tęsinys. 

Kai rašėme Vilniaus universiteto istoriją, muziejams tarsi nebeliko vietos. Ir kaip kompensaciją sumaniau rašyti apie visas vertybes. Iš pradžių pasiūliau prof. Zenonui Butkui pradėti nuo rektoriaus skeptro istorijos. Bet išėjęs į emeritūrą nutariau parašyti apie visus universiteto turtus, kuriuos turime ir kuriuos praradome. Surinkęs labai daug medžiagos, pamačiau, kad yra labai specifinių temų, visko neaprėpsi, todėl dar 2010 m. subūriau autorių kolektyvą ir pamažu pradėjome dirbti.

Šiuo metu jau visas tekstas suredaguotas. Tikimės darbą užbaigti dar šiemet, išspausdinti – kitų metų pradžioje.

Knygoje bus rašoma ne tik apie esamas, bet ir apie prarastas, išblaškytas universiteto vertybes? Galbūt kai ką ir atgavome?

Biblioteka Levo Vladimirovo dėka atgavo apie 18 tūkst. senojo universiteto knygų, medikai atgavo preparatų, gamtininkai – uolienų iš Odesos. Deja, rektoriaus skeptro neatgavome. Istorija sudėtinga, tie universiteto turtai keliavo iš buvusio Senienų muziejaus į Vilniaus viešąją biblioteką, jos muziejų, paskui į Stepono Batoro universiteto muziejus ir biblioteką. Sovietų valdžios ir nacių okupacijos metais nuspręsta dalį etnografijos, archeologijos objektų atiduoti Mokslų akademijai, daug kas atsirado Nacionaliniame muziejuje. Deja, buvo išblaškyta, išskolinta nemažai turto.

Akimirkos iš parodos atidarymo