Kiekviename Baltarusijos kaime galima atsiskaityti banko kortele, rytinė Lietuvos siena galėjo būti toliau, o Vilniaus baroko mokykla neturi analogų. Su tokiais įspūdžiais iš antrojo projekto „Nacionalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“ Baltarusijoje grįžo jos vadovas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius Alfredas Bumblauskas.

Kuo buvo ypatinga ši ekspedicija? Ar viskas vyko taip, kaip planavote?

Ji buvo gerokai sunkesnė. Nemunas Baltarusijoje kitoks, todėl sunkiau viską suplanuoti. Po Baltarusiją buvau keliavęs tik populiariaisiais maršrutais „Būtovės slėpiniams“: Gardinas, Naugardukas, Nesvyžius, Miras, Lyda. Šiaip paprastai lankausi Baltarusijoje Lietuvos ambasados ar universitetų kvietimu. Tad niekada nesu buvęs ten, kur prasideda Nemunas.

Šiek tiek nustebino pati Baltarusija, nes kiekviename kaime galima atsiskaityti banko kortele. Pastebimi politiniai niuansai dėl santvarkos, bet žmonės gyvena tvarkingai. Gal politologai tai pavadintų tvarkingu diktatūriniu gyvenimu, bet pareigūnai prie mūsų beveik nesikabinėjo. Tik kai kurie nustebo, kad filmuojame su dronais, nes apskritai nebuvo jų matę, o kiti sakė, kad batiai nepatiks. Bet turėjome visus reikalingus dokumentus. Manau, kad filmavimas iš skraidančios kameros buvo didysis šios ir pernykštės ekspedicijos sėkmės garantas. Atsiradus dronams, nuotraukos iš oro balionų ar lėktuvų tapo praeitimi.

Kuo ypatingas Nemuno, kuriuo plaukėte Baltarusijoje, regionas?

Nemunas aukštupyje jungia katalikus. Jau Nesvyžius yra katalikiškas kraštas. Tai Radvilų regionas, kur vyrauja vakarietiška krikščionybė. Plaukdamas Nemunu plauki per kultūriškai labai artimą regioną. Pačiame aukštupyje – Vladislovo Sirokomlės gimtinė. Ten prasideda Nalibokų giria, o palei rytinį jos pakraštį ėjo Lietuvos ir Rusios riba dar iki Mindaugo laikų. Ten yra Rubeževičiai, o šalia – Litva. Drįsčiau manyti, kad tai – Vilnijos riba. Ieškojau jos rytinės ribos, besidriekiančios gerokai toliau į rytus nei Lietuvą svaiginančios Lenino ribos pagal 1920 m. liepos 12-osios sutartį. Pastaroji ėjo pagal Beržūną, arba vakariniu Nalibokų girios pakraščiu, taigi gerokai į vakarus, nei mūsų surasta. Taip norėjau paerzinti tautininkiškai mąstančiuosius ir bijančiuosius lenkų kalbos. Lietuva su sostine Vilniumi galėjo būti gerokai platesnė, jei būtume 1921 m. rudenį priėmę antrąjį Hymanso planą. Tereikėjo greta valstybinės lietuvių kalbos įteisinti lenkų ir suteikti autonomiją Vilniaus kraštui.

Ar patyrėte kokių nors netikėtumų?

Dažnai užplaukdavom ant seklumų. Turėjome du laivus – „Vytį“ (specialiai statytą ekspedicijai) ir „Rusnietį“. Be to, buvo greitaeigis kateris. Nors jame įtaisytas echoskopas, vis tiek dažnai užplaukdavo ant seklumų. Teko daug kartų vaduoti iš jų. Tačiau mums buvo lengviau nei laivavedžiams, nes daugiau „šukavome“ pakrantes. Pasitaikydavo dienų, kai laivai tiesiog plaukdavo, o mes tyrinėdavome, tarkim, Naugarduko apylinkes. Ten planuojama statyti impozantišką Mindaugo paminklą, kokio Lietuva neturi. Projekto dar nepavyko įgyvendinti dėl nesutarimų pačioje Baltarusijoje tarp norinčiųjų statyti paminklus Antrajam pasauliniam karui atminti ir LDK paveldo gerbėjų. Baltarusiai turi pagrindo ir argumentų  teigti, kad Mindaugas buvo karūnuotas Naugarduke. Lietuviai nežino nei Mindaugo sostinės, nei  karūnavimo, nei krikšto vietos. Jei jų ir ieškoma, tai pakrūmiais. O štai Naugardukas jau XII a. buvo prabangus miestas su puošnia keramika.

Ar pravertė VU bibliotekoje prieš ekspediciją rinkta medžiaga? Ko ieškojote, ką radote?

Ieškojau Rygos sutarties sienų. Tai 1921 m. kovo 8 d. taikos sutartis tarp Lenkijos ir Sovietų Rusijos. Lenkai pretendavo į visą buvusią Abiejų Tautų Respubliką. Paulius Hymansas, 1921 m. suteikęs Vilnių Lietuvai, tvirtino, kad ta rytinė Rygos sutarties nubrėžta siena – tai kartu ir rytinė Vilnijos, taigi ir Lietuvos siena. Kai 1940 m. Stalinas paklausė Justo Paleckio, ko šis norėtų, jis, matyt, drebėdamas iš baimės, paprašė tik Dieveniškių atkarpos, Druskininkų ir Švenčionių.

Nemuno aukštupyje turėjome puikų gidą – baltarusių istoriką Alesį Bielą. Jo nuomone, visas dešinysis Nemuno krantas yra lietuviškas. Būtent šis žmogus padėjo rasti jau minėtas Lietuvos ribos palei Nalibokų girios rytinį pakraštį, taip pat mūsų kelionės įkvėpėjo (dar XIX a. aprašiusio kelionę Nemunu) Vladislovo Sirokomlės gimtąjį kaimą ir ten esantį paminklinį akmenį. Iš šių apylinkių kilęs XVIII a. antrosios pusės žydų filosofas Solomonas Maimonas.

Taip pradėjome ir žydų litvakų temą. Holivudo aktorės Gwyneth Paltrow prosenelis – Naugarduko rabinas, aktoriaus Seano Penno prosenelis kilęs iš Merkinės. O didžioji Gardino sinagoga susijusi ne tik su labai ankstyva Vytauto privilegija žydams, bet ir su Leo Bakstu, žymiojo Diagilevo baleto scenografu, ar Liudviku Zamenhofu. Taip pratęsėme pirmosios ekspedicijos žymiųjų litvakų temą – Al Jolsono iš Seredžiaus, Salingerio iš Sudargo ar Gandhi draugo Hermano Kalenbacho iš Rusnės.

Viską, ko ieškojau, atradau VU bibliotekos Retų spaudinių skyriuje.

Ar po šios ekspedicijos atradote naujų įžvalgų, susijusių su Vilnium ir universitetu?

Man ši ekspedicija tarsi pratęsia Mstislavlio temą. Jis yra 10 km nuo Rusijos–Baltarusijos sienos. Mstislavlyje yra karmelitų bažnyčia, kurią pastatė Vilniaus baroko genijus Jonas Kristupas Glaubicas (Glaubitz). Nuo ten iki Vilniaus – 500 km. Lenkų istorikas Stanislawas Aleksandrowiczius, aplankęs mus 2004 m., yra pasakęs, kad senasis Vilniaus universitetas savo poveikio erdve neturi sau lygaus Europoje. Perfrazuojant šią mintį galima sakyti, kad ir J. K. Glaubico Vilniaus baroko mokykla neturi analogų poveikio erdve Europoje. Kelionėje atradome Iveneco baroką, kur yra pranciškonų vienuolynas ir Baltarusijos katalikiško jaunimo suvažiavimų vieta. Visur matai tą Vilnijos erdvę, Vilniaus universiteto įtakos erdvę.

Ščiučino rajone, kuris yra gerokai nutolęs nuo Nemuno ir ribojasi su Varėnos rajonu, ieškojome Tado Ivanausko tėviškės Lebiodkos. Tai labai rūpėjo gamtininkui Selemonui Paltanavičiui, kuris dar būdamas aštuntokas parašė jam laišką, o T. Ivanauskas atsakė. Todėl S. Paltanavičius pasirinko gamtininko profesiją. O man buvo svarbūs ir kiti T. Ivanausko istorijos aspektai – jo brolių, 1920 m. buvusių Želigovskio Vidurio Lietuvos vyriausybėje, likimai. Vienas iš jų, Vaclovas, tapo baltarusių visuomenės veikėju, o kiti du – Jurgis ir Stanislovas – lenkų. Pastarųjų dviejų net nemini mūsų naujausia Visuotinė enciklopedija. O viskas dėsninga – ne vienos Lietuvos istorijos asmenybės tėviškės buvo palei Ščiučiną: ir žymiojo LDK XVIII a. antros pusės reformatoriaus Antano Tyzenhauzo, XIX a. pirmos pusės Vilniaus universiteto pažibos Ignacijaus Domeikos, kurio garsas nuėjo iki Lotynų Amerikos, XX a. pradžios baltarusių poetės Ciotkos-Paškievič (Stepono Kairio žmonos). Šį fragmentišką sąrašą baikime tikru atradimu: lenkų žvaigždės Czeslawo Niemano, 1976 m. pralaužusio lenkų roko sieną į Sovietų Sąjungą, tėviškė – Senosios Vosiliškės, kur gimtojoje sodyboje ką tik atidarytas jam skirtas muziejus.

Ar galime tikėtis ekspedicijos tęsinio?

Visiems kyla apetitas. Šiuo metu negaliu dar atsakyti, nes tos dvi savaitės buvo sunkokos. Bet gal ir būčiau plaukęs trečią savaitę iki Klaipėdos. Kai įsivažiuoji į ritmą, viskas paprasčiau, nors miego trūksta. Grįžęs miegojau tris paras – visą futbolo čempionatą pramiegojau. Dabar jau galvojame plaukti Nerimi. Studentai tikrai turi ūpo. Juk beveik pusė mūsų komandos – Vilniaus universiteto istorikai.