Vilniaus universiteto (VU) tyrėjai nustatė, kad Lietuvos visuomenės supratimas apie švietimą labiausiai išsiskiria dėl siekiamų tikslų ir priemonių, kurios pasitelkiamos tikslams siekti. Mokslininkai suformulavo pagrindines išvadas bei rekomendacijas ir jas ketvirtadienį pristatė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai.

VU mokslininkai – Ugdymo mokslų instituto docentės Irena Stonkuvienė ir Agnė Juškevičienė bei pedagogas, socialinių mokslų daktaras, leidyklos „Šviesa“ ekspertas ir VU dėstytojas Simonas Šabanovas – atliko lyginamąjį tyrimą ir apibrėžė, kaip švietimo kokybę supranta ir vertina skirtingos ugdymo procese dalyvaujančios grupės – tėvai, mokytojai, mokyklų administracijos darbuotojai ir darbdaviai. Paaiškėjo, kad tyrimo dalyvių nuomonės apie tai, kas yra kokybiškas švietimas, gerokai išsiskiria.

Ekonominis ir humanistinis požiūriai

Apibrėžti švietimo kokybę bandyta jau ne vieną kartą. Vieni apibrėžimai labiau akcentuoja kiekybinius, išmatuojamus rezultatus – tai būdinga ekonominiam požiūriui į švietimą, o kiti daugiau dėmesio skiria pačiam edukacijos procesui – kas vyksta pamokose, mokyklose – tai atspindi humanistinę švietimo tradiciją.

Doc. I. Stonkuvienės teigimu, tyrimas atskleidė, kad humanistinis požiūris yra vyraujantis, toks, kokio ir mokytojai, ir tėvai, ir darbdaviai tikisi, tačiau realybė  –  kiek kitokia ir joje yra labiau taikomas ekonominis požiūris. Pasirodo, kad tėvai ir darbdaviai net nemini PISA ar VBE rezultatų, dėl kurių taip jaudinasi švietimo atstovai.

„Problema yra ta, kad net ir susitarę dėl svarbiausių kokybės elementų, pavyzdžiui, dėl ugdymo tikslų, ugdymo dalyviai veikia skirtingomis kryptimis. Lietuvoje ilgą laiką buvo deklaruojama, kad vadovaujamasi humanistine ugdymo paradigma, kuri yra nuolat kritikuojama, o dabar turėtų būti ir peržiūrima. Tačiau dažnai vertybinis požiūris ir realūs veiksmai išsiskirdavo – deklaruojama viena, tačiau matuojama kita“, – teigia I. Stonkuvienė.

Moksliniame darbe taip pat išryškėjo, kad darbdaviai, kitaip nei manome viešojoje erdvėje, yra labiau linkę laikytis humanistinio požiūrio ir pirmenybę teikia kūrybiškam, kritiškai mąstančiam mokiniui ir inovatyvioms ugdymo praktikoms.

Kitas mokslininkus nustebinęs aspektas – labai pozityvus tėvų požiūris į mokytojus. Priešingai, nei manyta ankstesniuose tyrimuose ar viešajame diskurse. „Tam, manome, įtakos galėjo turėti pandemijos situacija, kai tėvai realiai galėjo stebėti mokytojų darbą, pamatyti, kiek mokytojai įdeda pastangų, kad sudomintų jų vaikus, ir pan.“, – pristatyme teigė I. Stonkuvienė, tačiau pridūrė, kad tėvai atkreipia dėmesį ir į kitą aspektą – mokytojų kvalifikaciją.

VU mokslininkai išskiria būtinybę glaudžiai bendradarbiauti visoms ugdymo procese dalyvaujančioms šalims – šeimai, mokyklai, būsimiesiems darbdaviams.

Pateiktos rekomendacijos

Mokslininkai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pateikė rekomendacijų, skatindami atkreipti dėmesį į švietimo kokybės sampratą ir jos įgyvendinamumą.

„Tyrime nustatyta, kad skirtingos visuomenės grupės silpnai vertina dabartinę švietimo sistemą ir dažniau susitelkia tik į vieną švietimo kokybės aspektą. Reikšmingiausias skirtumas fiksuojamas tarp darbdavių ir mokytojų atsakymų.

Todėl rekomenduojama skatinti tėvų, darbdavių, mokytojų diskusijas ir įtraukimą į švietimo politikos formavimą ir jos procesų vykdymą. Be to, turėtų būti permoduliuojamos ugdymo proceso veiklos, didžiausias vaidmuo skiriamas mokinių tarpusavio mokymuisi, o kartu sudaromos sąlygos ir mokytis mokinius dominančių dalykų“, – pasakoja VU dėstytojas S. Šabanovas.

Lietuvių mokslininkai rekomenduoja ugdymo turinį grįsti trimis aspektais: tarpdiscipliniškumu, integralumu ir mokinių patirtimi. Rekomenduojama, kad tarptautiniai tyrimai būtų orientuoti tik į nacionalinės būklės stebėjimą, o ugdymo procesų modeliavimas būtų grindžiamas nacionaliniais mokinių pasiekimų patikrinimais. Ir tai būtų traktuojama ne kaip vertinimas, o kaip asmeninės pagalbos įrankis.

Siūloma parengti ilgalaikę, personalizuotą, lanksčią ir orientuotą į individualius mokinių poreikius vertinimo sistemą. Mokslininkai pabrėžia, kad svarbiausia – ne standartai, o pažanga. Be to, mokyklos infrastruktūra ir ištekliai turėtų būti nukreipti į du kelius – mokinių kūrybiškumo ir bendradarbiavimo skatinimą.

Tyrėjų teigimu, mokytojų profesinis tobulėjimas turėtų būti savalaikis ir nukreiptas į tikslingą ugdymo proceso tobulinimą, o tam reikėtų sukurti paprastą, greitą ir individualius profesinius mokytojų poreikius atliepiančią sistemą.

Doc. A. Juškevičienė pateikė keletą įžvalgų, skatindama atkreipti dėmesį į švietimo kokybės sampratą ir į jos įgyvendinamumą: „Švietimo kokybę skatintų mokinių mokymasis iš bendraamžių; kryptingas, savalaikis ir situacinis pedagogų profesinis tobulėjimas; tikslingas mokyklos infrastruktūros ir išteklių panaudojimas mokinių kūrybiškumui ir bendradarbiavimui skatinti; tarptautinių mokinių pasiekimų tyrimų nukreipimas tik į nacionalinės švietimo būklės stebėseną, didesnę svarbą skiriant nacionaliniams mokinių pasiekimų vertinimo tyrimams.“