Šiuolaikinėms monarchijoms išlikti padėjo sugebėjimas prisitaikyti prie modernių tautinių susivienijimo ideologijų ir besikeičiančios visuomenės formos. Ši institucija gali būti naudinga ir demokratinėse sistemose, nes, nejausdama poreikio vaikytis populiarumo, gali geriau atstovauti ilgalaikiams valstybės interesams, monarchai gali imtis tarpininko vaidmens, teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas, politikos filosofas dr. Gintas Karalius. Apie monarchijų privalumus ir perspektyvas mokslininkas pasakoja VU tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“.

Pasak dr. G. Karaliaus, dabartinių monarchijų, ypač Europoje – Skandinavijoje, Jungtinėje Karalystėje, Beniliukso šalyse, išlikimą lėmė du veiksniai. Pirmasis jų – gebėjimas prisitaikyti prie modernių tautinio susivienijimo ideologijų XIX a. „Išliko monarchijos, sugebėjusios prisitaikyti prie modernių tautinių judėjimų, kuriuose tauta matoma kaip suverenas“, – teigia mokslininkas.

Kaip kitą monarchijų išlikimo veiksnį VU TSPMI dėstytojas įvardija XX a. karus ir ideologijas. Neišliko tos monarchijos, kurios flirtavo su fašizmu ir diktatūromis. Ispanija yra išimtis, tiesa, šią monarchiją fašizmo šleifas vejasi ligi šiol.

Monarchijos gali būti liberalios

Pasak dr. G. Karaliaus, monarchija yra grįsta nejudinama hierarchija, ji kyla iš Dievo, tradicijos ir paveldėjimo.

„Monarchas savo asmeniu įkūnija tam tikros tautos tradiciją, santykis visada yra hierarchinis. Demokratiniame pasaulėvaizdyje, kuriame visi esame lygūs tos pačios tautos nariai, tokios privilegijos ir hierarchija yra erzinanti. Demokratinėje psichologijoje vyrauja įsitikinimas, kad tauta, kurią sudaro lygūs individai, pati išsirenka savo tradicijas, hierarchijas ir institucijas“, – sako mokslininkas.

VU TPSMI dėstytojo teigimu, Skandinavijos valstybėse monarchija, kaip institucija, yra labai efektyviai susigyvenusi su demokratine tradicija. Vis dėlto jis sako abejojantis, kad šiose šalyse įtampos visai nėra, nes visuomenėje yra užkoduotas nepatiklus požiūris į įvairias privilegijas ir skandalus.

Tiesa, Skandinavijos šalių monarchai dar XIX ir XX a. užsitarnavo gerą vardą, pavyzdžiui, Norvegijos ir Danijos karaliai priešinosi fašizmui. Šių dienų monarchai daro nuolaidas demokratinei psichologijai ir tai yra veiksminga.

„Monarchija visuomenėms gali duoti daugiau laisvės ir būti liberalesnė nei demokratija. Pavyzdžiui, demokratijoje referendumu galime riboti kieno nors teises. Demokratija nebūtinai yra labai liberali, tautos valdžios principas gali tapti net labai represyvus. 1933 m. Hitlerį vokiečiai išsirinko demokratiškai. Manau, kad monarchijoje Hitleris nebūtų galėjęs iškilti dėl hierarchijos“, – sako mokslininkas ir priduria, kad išsilavinęs, pažangus monarchas neturi poreikio reguliuoti ir kontroliuoti socialinį gyvenimą.

Monarchijos taikosi prie kintančios visuomenės

Dr. G. Karaliaus teigimu, monarchijos išlieka prisitaikydamos prie kintančios visuomenės formos, tačiau pernelyg didelis pataikavimas viešajai nuomonei gali atsiliepti neigiamai.

„Britų monarchijos populiarumas masinės kultūros požiūriu šiek tiek kiša koją monarchijai, nes tuomet kiekvienas asmeninis giminės skandalas tampa aktualija visuomenėje, kuriai rūpi tauškalai ir gandai. Monarchijos vidaus problemos tampa visos valstybės problemomis“, – sako mokslininkas.

Pasak dr. G. Karaliaus, skandalų, susijusių su piktnaudžiavimu savo privilegijomis, vengimas yra sėkmingo prisitaikymo prie kintančios visuomenės pavyzdys. Jis atkreipia dėmesį į Ispanijos atvejį, kai buvęs karalius Juanas Carlosas, laikomas vienu turtingiausių žmonių pasaulyje, sostą perdavė sūnui ir nuo besivejančių bylų ir teismų pabėgo į Saudo Arabiją.

VU TSPMI dėstytojo teigimu, monarchijai prisitaikyti prie besikeičiančios visuomenės padeda ir jos sugebėjimas įsitraukti į aktualius klausimus, racionalizuoti savo naudingumą.

„Taip pat paaiškinti, kodėl monarchija nėra našta mokesčių mokėtojams, kad už prezidentus, kurie keičiasi kas 5–6 metus, ir jų komandas sumokate ne mažiau nei už žmogų, kuris valdys 60 metų. Monarchai dalyvauja labdaringoje veikloje, bando rodyti pavyzdį tokiais klausimais kaip klimato kaita, žalioji energetika. Tačiau čia yra slidi riba: kaip tai daryti nenueinant į popkultūrinį tauškalų ir paskalų lygmenį“, – teigia mokslininkas.

Stabilumas – monarchijos privalumas

Pasak dr. G. Karaliaus, monarchija turi privalumų – demokratinėje politinėje sistemoje sveika turėti instituciją, kuri į priekį žiūrėtų toliau nei vieną kadenciją.

„Tokios institucijos, net jei jos galios yra labai simbolinės, nes ji negali leisti įstatymų, atleisti ministrų, formuoti vyriausybės ar tuo labiau kištis į teismų veiklą, turėjimas yra raminantis aistras, užtikrinantis stabilumą“, – mano VU TSPMI dėstytojas.

Mokslininko teigimu, simbolinė prasmė yra labai svarbi, nes sistemose, kur egzistuoja valdžių padalijimas, daug galių yra grįstos autoriteto turėjimu. Pavyzdžiui, demokratijoje ribotas galias turinčio prezidento stiprumas priklauso nuo to, kaip jis sugeba pasitelkdamas savo neformalias, simbolines galias bendrauti su kitomis valdžios šakomis.

„Monarchas būtų daug stipresnė institucija, galinti savo autoritetu, moderuojančiu, skirtingas puses jungiančiu vaidmeniu vienyti, tarp kintančių politikų išlaikyti stabilią liniją, o tai suteikia tam tikrą ramybę, tvarką“, – teigia dr. G. Karalius.

Anot jo, monarchijos tęstinumas ir visuomenei suteikia geresnį ramybės, kolektyvinio tapatumo pajautimą – politinėje sistemoje yra aiškia matoma, kas atsakingas už istorinės tradicijos palaikymą.

„Vykstant kultūriniams karams, kai ginčijamės, kas yra mūsų istorinė patirtis, kad galbūt nereikia tradicijos, kad galbūt reikia perkurti tradiciją, monarchija teikia aiškumą, kur politinėje sistemoje telkiasi tradicijos įkūnijimas. Tai svarbu, nes duoda orientyrą visuomenei apie tai, kas yra mūsų tradicija ir nuo ko pradėti“, – mano mokslininkas.

Dr. G. Karaliaus teigimu, monarchija, kaip institucija, suteikia stabilumo dar ir todėl, kad jai nereikia įsiteikti visuomenės nuomonei, nejausdama poreikio vaikytis populiarumo ji gali geriau atstovauti ilgalaikiams valstybės interesams.

Pasak dėstytojo, monarchijose atstovavimas gali būti geresnis nei demokratijose. Pastarosiose rinkėjai visada nepatenkinti savo išrinkta valdžia, išrinktieji sukuria hierarchinį santykį. Be to, parlamentai atsirado ne monarchijose, o demokratijose – XIII a. Anglijoje, XVI a. Prancūzijoje.

Dr. G. Karaliaus manymu, monarchijose atstovavimas gali būti geresnis dėl aiškesnio adresato, kuriam perduodama tautos nuomonė.

„Respublikinėse valstybėse visos valdžios grandys remiasi tuo pačiu tautos principu – parlamentas, prezidentas, konstitucija yra iš tautos, teismai įgyvendina tautos valią. Net populistai gatvėje šaukia, kad jie yra iš tautos, nors jų niekas nerinko. Tai yra užkoduota demokratijos problema. Sistemoje, kur visi grindžia savo teisėtumą tuo pačiu argumentu, labai sunku paaiškinti reprezentaciją“, – sako jis.

Mokslininkas atkreipia dėmesį į teologo Jacques‘o Benigne‘o Lignelio Bossuet argumentą, kad monarchas turi daugiau priežasčių rūpintis tauta nei renkami atstovai, nes jo valdžia jam yra turtas, kurį paveldėjo ir kurį perduos savo vaikams.

Monarchijos turi potencialo

Dr. G. Karalius sako, kad monarchijos nelaimi, tačiau jų aktualumas išlieka dėl demokratijose neišspręstų problemų. „Monarchija galbūt nėra visų tų problemų sprendimas, bet siūlo tam tikrus istoriškai patvirtintus sprendimo būdus“, – priduria jis.

Mokslininkas nemano, kad monarchijos gali masiškai žlugti. Net jei apklausos Didžiojoje Britanijoje rodo, kad jaunimas mažiau palaiko monarchiją, tai gali pasikeisti. Dėstytojas neatmeta naujų monarchijų kūrimosi galimybės atsiradus poreikiui prisiminti ir vizualizuoti savo tradiciją, vykstant ginčams dėl istorinės atminties ir tradicijų.

„Šiai santvarkai apokaliptinis scenarijus negresia. Katalikų bažnyčiai irgi dažnai prognozuojama griūtis, tačiau ši institucija gyvuoja jau tūkstančius metų, yra mačiusi daug krizių, imperijų kilimą ir žlugimą. Manau, kad su monarchija politiniu lygmeniu vyksta kažkas panašaus. Tai yra tiek transformacijų turėjusi santvarka, kad nemanau, jog dabartinės aktualijos jai keltų egzistencinę grėsmę. […] Tai, kad santvarka pralaimėjo, nereiškia, kad visada buvo neteisi“, – sako dr. G. Karalius.