Paulius Staniūnas, 2007 m. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete baigęs verslo informacijos vadybos studijas, išvyko tęsti pažinties su Azija ir ji trunka jau penktus metus. Indonezija, Kinija, Japonija, Bangladešas ir galiausiai Malaizija. Kvala Lumpūre gyvenantis Paulius dienomis dirba tarptautinės marketingo kompanijos „Mindwalley“ kūrybos direktoriumi, o vakarais griebia fotokamerą ir lekia fiksuoti tenykščio naktinio gyvenimo – įspūdingi kadrai gula pašnekovo inicijuoto projekto „All Is Amazing“ (Viskas yra nuostabu) svetainėje, taip pat Malaizijos mados ir pramogų žurnaluose.

Į senuosius VU rūmus pasikalbėti Paulius užsuko trumpam grįžęs į Lietuvą. Nors jis tai vadino veikiau vizitu, nes dar spėjo apsilankyti ir Londone vykusiame „Levis“ džinsų reklaminio filmo, kuriame ir pačiam teko nusifilmuoti, pristatyme.

Grįžkime trumpam į pradžią – kas nulėmė pasirinkimą studijuoti verslo informacijos vadybą Vilniaus universitete?

Man stojant tai buvo viena iš keleto specialybių, kurias aš pasirinkau, bet būtent verslo informacijos vadyba atrodė įdomiausia ir perspektyviausia. Džiaugiuosi čia įstojęs, įgytas žinias naudoju ir šiandien kiekviename darbe, kurį darau, galbūt labiau susiaurinu, nes dabar daugiau dirbu su vizualine komunikacija, t. y. fotografija ir video, bet apskritai komunikacijos mokslo žinios visą laiką man buvo ir, tikiu, bus naudingos.

Pačiam teko studijuoti ne tik VU, bet ir Olandijoje, Indonezijoje, Kinijoje. Kokia, Tavo manymu, yra universitetinio išsilavinimo misija?

Studijavau keturiose skirtingose pasaulio šalyse – Lietuvoje (VU, verslo informacijos vadyba, 2003–2007), Olandijoje (Taikomųjų mokslų universitetas, komunikacijos kampanijų kūrimas, 2005–2006), Indonezijoje (Indonezijos menų institutas Džakartoje, vizualinės komunikacijos dizainas, 2007–2008) ir Kinijoje (Pekino užsienio studijų universitetas, kinų kalba, 2008–2009). Šie universitetai yra visiškai nepalyginami, nes tiek šalių mokslo sistema yra skirtinga, tiek dėstytojų požiūris į studentus yra vis kitoks, žinios įsisavinamos ir pateikiamos studentams taip pat skirtingai. Kiekviename įgyta savita patirtis. Bet kokiu atveju aš manau, kad baigęs aukštojo mokslo instituciją ir įgijęs tam tikrą žinių bagažą, tu visą laiką į gyvenimą, darbą, draugus, šeimą žiūrėsi visiškai kitaip negu prieš tai. Ne tik žinios, kurias gauni savo studijų, paskaitų metu, pakeičia tavo pasaulėžiūrą, bet ir apskritai bendravimas su bendrakursiais, vyresniais universiteto studentais ir dėstytojais labai praplečia tavo akiratį ir, tikrai nebijau sakyti, subrandina gyvenimui. Mano atveju universitetas tapo „langu į pasaulį“. Mąstant plačiau, išsilavinimas yra tau suteikiama galimybė, ir tik nuo tavęs priklauso, ar ja pasinaudosi ir kaip.

Kokie motyvai patį nubloškė į Aziją? Kodėl baigęs bakalauro studijas išvykai iš Lietuvos?

Išvykau dar studijuodamas VU pagal ERASMUS studentų mobilumo programą – gavau stipendiją Indonezijoje ir išskubėjau tiek savęs išmėginti, tiek pamatyti daugiau pasaulio. Liepos mėnesį jau bus penkeri metai, kai gyvenu Azijoje, bet kaip tikras gandras lietuvis aš visą laiką grįžtu į tėvynę atšilus orui, nors ir trumpam. Labai myliu Lietuvą ir Vilnių, man patinka čia sugrįžti, visada stengiuosi susitikti su draugais, atgaivinti senus ir megzti naujus ryšius, naujus Aziją su Lietuva jungiančius projektus.

Šiandien esi žinomas kaip fotografas, projekto „All Is Amazing“ iniciatorius ir kompanijos „Mindwalley“ kūrybos direktorius. Papasakok plačiau apie savo veiklas.

Šiuo metu dvi pagrindinės mano veiklos yra Malaizijoje, Kvala Lumpūre, ten, kur aš gyvenu jau beveik antri metai. Dieną aš dirbu kompanijoje „Mindwalley“, kuri užsiima internetiniu marketingu – mes turime savo produktus, kuriuos pardavinėjame internetu, aš labai puikiai pritaikau savo vizualinės komunikacijos žinias – užsiimu dizainu, fotografija, taip pat kai kuriais videodarbais. Po darbo turiu projektą „All Is Amazing“, kuris gimė dar man gyvenant Kinijoje – tai naktinio Azijos gyvenimo fotografija. Tiesą sakant, pradžioje fotografija buvo savotiškas mano pažinties su nauja aplinka ir kitokia kultūra būdas, kuris vėliau išaugo į projektą „Exponights“ pasaulinės parodos Šanchajuje „Expo 2010“ metu. Projekto ašis buvo naktinių įvykių fotografavimas ir nuotraukų publikavimas internete. Atradęs naują fotografijos nišą nutariau tęsti – taip gimė „All Is Amazing“, aš toliau fotografuoju naktinį gyvenimą, kuris vyksta tiek Kvala Lumpūre, tiek visoje Azijoje. Kad ir kur keliaučiau, visada stengiuosi pasiimti su savimi kamerą ir vakarais eiti per klubus, vakarėlius, renginius ir net namuose fotografuoti ir parodyti pasauliui, kaip žmonės Azijoje linksminasi. Rytų Europoje ir Lietuvoje žmonės dar nelabai daug žino apie Aziją. Apie turistinį poilsį ir pramogas informacijos rasti internete galima, bet apie tai, kaip ten gyvena realūs žmonės savo realiame pasaulyje, dar mažai žinių, daugiau mitų.

Pačiam pavyko sėkmingai įsilieti į vietinę kultūrą ir bendruomenę, esi pastebimas ir vertinamas. Projekto „All Is Amazing“ nuotraukomis mirga Malaizijos madų ir pramogų žurnalai, viename jų tavo kamera prilyginta bilieto žymekliui – tik patekus į tavo kadrą tampama tikru Kvala Lumpūro naktinio gyvenimo scenos dalyviu. Kokius uždavinius sau keli kaip fotografas gaudydamas tą vieną vienintelį momentą?

Tai, kad pastaruoju metu sulaukiu tikrai daug dėmesio, turbūt yra vienas sėkmės rodiklių. Fotografuoju tokius pat žmones kaip aš ir tu, panirusius muzikoje, šokančius su draugais, užmirštančius dienos rūpesčius – laimingus žmones. Daug dėmesio skiriu estetikai. Galbūt tai ir yra esmė.

Malaizija lietuviams skamba egzotiškai, bet toje šalyje turbūt Tu pats esi egzotika? Kas patį labiausiai žavi Indonezijoje?

Taip, šalyje, kurios gyventojai yra juodaplaukiai ir tamsiaakiai, esu tikrai pastebimas, jiems esu kaip iš toli žibantis aukso gabalas. Man visą laiką patiko ir patiks vasara ir saulė, tai galima iš mano strazdanų matyti, todėl man labai patinka tenykštis klimatas – amžina vasara, visą laiką šilta, išskyrus, aišku, šiaurinę Azijos dalį, pavyzdžiui, Pekine oras toks kaip Lietuvoje. Pietryčių Azijoje yra +35 ir daugiau kiekvieną dieną, labai didelė drėgmė – man tai labai imponuoja. Antras dalykas būtų žmonės – jie yra be proto draugiški. Daug kas sako, kad tai dėl to, jog aš užsienietis, bet aš sakau, kad ne. Jie tarpusavyje yra tikrai draugiški, paslaugūs, padeda vienas kitam, daug bendrauja. Galiu susieti tą draugiškumą su oru – kadangi visą laiką šilta, tu nenori sėdėti namie, nori sėdėti lauke – tai juos ir suburia į draugišką ir darnią bendruomenę, skatina bendrauti daugiau negu, tarkim, šiauriečius, kurie laiką žiemą arba rudenį leidžia namuose. Tyrimų duomenimis, tai dar atsimenu iš savo komunikacijos paskaitų, Indonezijoje yra bendruomeniškiausia visuomenė. Ir tikrai taip, aš tą pastebėjau tenai nuvažiavęs. Tarkim, jeigu vienas žmogus daro vieną darbą, būtinai aplink jį stovės dešimt draugų, žiūrės, kaip jisai jį daro, ir jam tai netrukdys, ir draugams netrukdys, kad jisai dirba, ten viskas yra daroma draugų apsuptyje, bendromis pajėgomis. Šiaurės šalyse mes daugiau esame individualistai – labiau norime patys vieni ką nors padaryti ir tada pasitikrinti su kuo nors.

Finalinei pokalbio daliai, įveikę aukščio baimę, su Pauliumi pakilome į Šv. Jonų bažnyčios varpinę. Trumpam nutraukęs fotoaparato spragsėjimą, pašnekovas nėrė į prisiminimus: „Šilčiausiai iš studijų VU laikų menu iki šiandien likusias draugystes su bendrakursiais – vis dar susitinkame. Taip pat dėstytojus, su kuriais kartais susirašome, ir tai yra labai miela – ačiū „Facebookui“. Vienas įsimintiniausių ir labiausiai mano gyvenimą pakeitusių įvykių buvo ERASMUS studentų mobilumo programa, kuri suteikė galimybę išvykti studijuoti į užsienį, nuo to ir prasidėjo mano kelionė po pasaulį.“

Ko norėtum palinkėti dabartiniams ir būsimiems VU studentams?

Norėčiau palinkėti, kad jie kruopščiai ir stropiai mokytųsi, nes žinios yra neįkainojamos, čia visų pirma, o visų antra – kad jie niekad nesustotų, būtų visą laiką smalsūs ir trokštų vis daugiau pažinimo. Svajonės tikrai pildosi. Jeigu labai nori ir su tuo dirbi – to ir pasieksi.

Pabaigoje įvardyk savo sėkmės formulę.

Manau, kad mano sėkmės formulė gali būti apibūdinta tokiu sakiniu, kurį man kažkada palinkėjimų knygoje mokykloje parašė mano dailės mokytojas: „Niekada nesustok ties pasiektu.“ To ir linkiu visiems.