Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) magistrantė Vaida Paketurytė jau nuo 10 klasės žinojo, kad studijuos biochemiją. Mergina sako, kad ši studijų programa norintiesiems save realizuoti gyvybės moksluose yra vienas geriausių pasirinkimų VU. Kryptingas ir planingas pasirinkimas Vaidą atvedė prie prezidento Kazio Griniaus stipendijos, dėl kurios, kaip pati sako, konkuravo su stipriais kandidatais iš visos Lietuvos.

„Mokslas įdomus tuo, kad jame viskas nauja. Kuo daugiau mokaisi ir giliniesi, tuo labiau supranti, kiek daug dar neištirta. Žinoma, tyrėjų kasdienybėje dažnesnės nesėkmės. Bet vis tiek dirbame dėl tų retų sėkmių“, – patikina būsima VU GMC biochemijos antro kurso magistrantė.

Ar tikėjaisi, kad Tau bus paskirta prezidento Kazio Griniaus stipendija? Kaip ji motyvuoja?

Šiemet pirmą kartą pretendavau į stipendiją, be to, tai buvo paskutinė galimybė, kai dar galėjau pretenduoti. Žinau, kad konkuravau su stipriais kandidatais, todėl negaliu savęs pervertinti, bet stipendija tikrai labai pradžiugino.

Ji motyvuoja pirmiausia finansiškai, kas studentams itin svarbu: galima lengviau atsipūsti ir daugiau laiko praleisti laboratorijoje per daug nesijaudinant dėl finansų. Šią stipendiją galima vadinti savotišku įvertinimu, kad veikiu šį tą naudingo. Be to, sulaukiau sveikinimų ir palaikymo. Smagu, kad yra besidžiaugiančiųjų dėl manęs, tai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi.

Baigei biochemijos bakalaurą, dabar studijuoji biochemijos magistrantūroje. Tad kuo gi patraukė biochemija?

Nesu tikra, ar prieš stodama į biochemiją tikrai gerai supratau, ką veiksiu ateityje, bet molekulių pasaulis visuomet traukė. Gal 10 klasėje jau buvau nusprendusi studijuoti biochemiją, tai pasirinkimas nebuvo skubotas. Bakalauras neatbaidė, norėjosi dar žinių, todėl įstojau į magistrantūrą. Nežinau, ar galėčiau save pavadinti biochemike: kaip ir daugelis tyrėjų, specializuodamasi įgyju patirties įvairiose srityse. Vis dėlto džiaugiuosi pasirinkusi biochemiją. Manau, kad ji norintiesiems save realizuoti gyvybės moksluose yra vienas geriausių pasirinkimų VU.

Daugelis mūsų didelę laiko dalį praleidžiame laboratorijose, kantriai stengiamės surasti priežastį, kodėl nepavyksta vienas ar kitas eksperimentas, ir tam įdedame tikrai daug pastangų. Manau, kad biochemikai yra labai atsakingi.

Laisvu nuo auditorinių užsiėmimų metu pagal individualią programą atlikai mokslinį tiriamąjį darbą „Oksopirolidino grupę turinčių benzensulfonamidų ir žmogaus rekombinantinių karboanhidrazių sąveikos termodinaminė analizė“. Gal galėtumei apie jį plačiau papasakoti? Kokias problemas padėtų išspręsti Tavo tyrimai?

Domiuosi baltymų–ligandų sąveika. Sutrikusi tam tikro baltymo veikla gali būti susijusi su viena ar kita liga (nors dažnai tą pačią ligą gali lemti kelios priežastys). Ligandas – tai cheminis junginys, kuris jungiasi prie baltymo ir reguliuoja jo aktyvumą. Tinkamai veikdamas ligandas galėtų tapti vaistu. Vaistų kūrimas – labai ilgas ir brangus procesas. Jis prasideda nuo taikinio (su liga susijusio baltymo) identifikavimo. Vėliau ieškoma jį slopinančio arba aktyvinančio junginio.

Mūsų laboratorijoje dirbama su vienu iš taikinių – žmogaus karboanhidrazėmis. Tai struktūriškai panašių baltymų, atliekančių svarbias fiziologines funkcijas, grupė. Iš viso jų yra dvylika ir visi gali būti siejami su tam tikromis ligomis arba patologijomis. Ieškome karboanhidrazėms specifiško slopiklio. Ko gero, šiuo metu didžiausios perspektyvos nukreiptos į su vėžiu susijusias karboanhidrazes. Gairių, kaip sukurti specifišką slopiklį, nėra, todėl viskas priklauso nuo mokslininko išmanumo ir sukauptų žinių. Dažniausiai tiriame nemažos, cheminėmis struktūromis panašios grupės junginius tikėdamiesi aptikti bendras tendencijas, kaip vienas ar kitas pakaitas cheminio junginio molekulėje lemia jungimosi su baltymu stiprumą, ir taip ieškome būdų padidinti junginių specifiškumą vienam baltymui.

Tyrimus atlieki VU GMC, prof. Daumanto Matulio įkurtoje Biotermodinamikos ir vaistų tyrimų laboratorijoje. Kokia atmosfera joje vyrauja?

Šioje laboratorijoje dirbti pradėjau 2015 m. Prisipažinsiu, kad termodinamika iš pradžių šiek tiek baugino, nes iki tol su ja nedaug susidūriau. Dabar esu labai patenkinta, kad pasirinkau būtent šią laboratoriją, tiek dėl tyrimo krypties, tiek dėl vadovo ir kolektyvo. Nors laboratoriją galima suskirstyti į kelias grupes, tačiau visi turime bendrą tikslą ir kiekvienos grupės darbas yra neatsiejamas nuo kitų. Manau, tai labai sustiprina pačią laboratoriją, juolab kad D. Matulis iš įvairių konferencijų ar komandiruočių parsiveža naujų idėjų ar sugalvoja naujų projektų.

Ar planuoji tęsti mokslinę karjerą baigusi magistrantūros studijas?

Šiemet šis klausimas išliks vienas aktualiausių. Turiu du pasirinkimus: arba po magistrantūros studijų ieškoti darbo didelėje biotechnologijos įmonėje, o galbūt startuolyje, arba tęsti mokslus doktorantūroje. Planuoju likti Lietuvoje, nors neatsisakysiu neilgų išvykų į užsienį. Kol kas dar dėlioju doktorantūros pliusus ir minusus, tikiuosi teisingai pasverti, kurių yra daugiau (šypsosi). Bet kokiu atveju norisi tobulėti, tad tikiuosi, kad vienas ar kitas pasirinkimas padės įgyvendinti šiuos lūkesčius.

Kuo Tau apskritai įdomus mokslas? Ar svajojai tapti mokslininke?

Mokslas įdomus tuo, kad jame viskas nauja. Kuo daugiau mokaisi ir giliniesi, tuo labiau supranti, kiek daug dar neištirta. Smagu dirbti prasmingai, o mokslininko darbas visada kūrė ilgalaikę pridėtinę vertę. Žinoma, tyrėjų kasdienybėje dažnesnės nesėkmės. Bet vis tiek dirbame dėl tų retų sėkmių.

Nebuvau užsibrėžusi tikslo tapti mokslininke. Bet gyvybės mokslai traukė, todėl pirmiausia norėjau išbandyti savo jėgas. Per visus studijų metus susiformavau gero mokslininko įvaizdį. Manau, kol kas neatitinku visų kriterijų (šypsosi). Mokslininko darbas nelengvas, neturi apibrėžtų darbo valandų: jei kilo nauja idėja, negali apie ją negalvoti. Reikia būti entuziastingam, inovatyviam ir greitai prisitaikančiam. Jeigu sugalvojai ką nors naujo, visuomet turi patikrinti, ar to jau nepadarė kas nors kitas. Taigi mokslą nuolat lydi iššūkiai.