Istoriniai romanai rašomi reaguojant į dabarties įvykius, šie kūriniai verčia galvoti ir apie ateitį, buvo kalbama Vilniaus universiteto (VU) organizuotoje atviroje diskusijoje su universiteto rektoriumi istoriku prof. Rimvydu Petrausku, menotyros mokslų daktare rašytoja Kristina Sabaliauskaite ir istoriku rašytoju dr. Tomu Vaiseta.
Prof. R. Petrauskas teigė, kad istorinių romanų santykis su dabartimi yra esminis.
„Istoriniai kūriniai neatsiranda tuščioje erdvėje. Mes tarsi kalbame apie istoriją, praėjusį laiką, bet visuomet galvojame apie dabartį, o kažkuria prasme ir apie ateitį, kuri yra tokia bauginanti ir neprognozuojama“, – diskusijoje kalbėjo prof. R. Petrauskas.
Itin didelio pasisekimo sulaukusių istorinių romanų – ciklo „Silva Rerum“, dviejų dalių romano „Petro imperatorė“ autorė K. Sabaliauskaitė tikino, kad istorinis pasakojimas turi siekti kuo didesnio objektyvumo: atsakyti į klausimus „kas?“, „kaip?“, nusakyti priežastis, pasekmes, kokias išvadas iš jų galima padaryti.
„Geras istorikas, prieidamas prie šaltinio, turi būti neangažuotas beaistris, jis neturi būti užsiprogramavęs, ką nori rasti. Jis turi būti kaip archeologas, kuris nežino, ką atkas“, – kalbėjo K. Sabaliauskaitė.
Vis dėlto, rašytoja tikino, kad jai svarbu įsigilinti į veikėjų jausmus ir emocijas. Rašydama romaną „Petro imperatorė“, ji sudarė Rusijos imperatorės Jekaterinos I nėštumų kalendorių ir jį lygino su šaltiniuose aprašomais įvykiais.
„Kai matai, kad moteris, būdama septintą ar aštuntą mėnesį nėščia, važiuoja į karinę Pruto kampaniją, kur yra didžiulis karštis, troškulys, ekstremalios sąlygos, tas kūdikio praradimas – tuomet atsiranda žmogiškoji dimensija, kuri istoriniam faktui suteikia gilybę“, – teigė K. Sabaliauskaitė.
Pasak prof. R.Petrausko, sąryšį tarp faktų ir reiškinių sukuria istorikų vaizduotė: „Istorikų vaizduotės momentas yra labai svarbus. Vis dėlto jis nepanaikina pamatinės istoriko pretenzijos atvaizduoti tikrovę. Jis vis tiek nori tai padaryti, tiesiog pripažįsta kai kuriuos dalykus, kurie yra neišvengiami. Istorikas ne perrašo šaltinius, o perpasakoja dabartinei visuomenei.“
Istoriniai šaltiniai – stipriųjų pusėje
K. Sabaliauskaitė pasakojo, kad rašydama romanų ciklą „Silva Rerum“ susidūrė su šaltinių trūkumu, o „Petro imperatorės“ kūrybos procese galėjo lyginti skirtingus istorinius liudijimus.
Prof. R. Petrauskas atkreipė dėmesį, kad iki XX a. istoriniai šaltiniai paprastai būdavo susiję su aristokratija. Vis dėlto dabar pripažįstama, kad tradicinis pasakojimas vien iš galią turėjusių šaltinių perspektyvos nėra pakankamas.
Pasak VU rektoriaus, šiandien pastebimas jautrumas ilgą laiką užmirštoms temoms ir mažiau vertintiems bei pastebėtiems žmonėms, įskaitant moteris.
K. Sabaliauskaitė tikino, kad istorinio romano apie Rusiją „Petro imperatorė“ rašymo ji nesuvokė kaip politinio veiksmo: „Nes politika nėra mūzų sritis. Aš esu su mūzomis, o ne Aristoteliu, kuris sakė, kad tai yra polių tvarkymo reikalai.“
Rašytoja tikino, kad jos knygoms dažnai yra priskiriamos įvairios politinės pažiūros.
„Po ketvirtosios „Silva Rerum“ dalies buvau kaltinama, kad tai yra kažkokia liberalizmo apoteozė, tačiau neįmanoma kalbėti apie XVIII a. pabaigą ir nekalbėti apie kai kurių liberalių idėjų bei sąvokų atsiradimą, nes jos tuo metu buvo esminės ir apibrėžia epochą“, – teigė K. Sabaliauskaitė.
Komentarų: 2
2021-08-27 12:05
Rerum novarumCia mokslas?
2021-09-02 17:27
doc.dr.(HP)Ar prof. Bumblauckas dalyvaus ?