Ko Lietuvos mokykloms trūksta šiandien ir kokios jos turėtų būti ateityje? Savo nuomonę, kaip turėtų keistis švietimo sistema, Švietimo ir mokslo ministerijai pateikė mokytojai, dėstytojai, ekspertai, privačios bendrovės.

Švietimo ateities scenarijaus „Lietuva – sumani šalis“ autorius, Vilniaus universiteto dėstytojas, VU Karjeros centro direktoriaus pavaduotojas Žygimantas Grakauskas teigia, kad švietimo sistemai keistis reikia iš esmės – jauni žmonės turėtų ne dėtis į galvas kuo daugiau informacijos, o išmokti mokytis prasmingai.

Kokie Jūsų scenarijuje pagrindiniai siūlymai švietimo sistemai?

Pagrindinis dalykas, ko trūksta mūsų švietimo sistemoje ir ką labiausiai pabrėžiu savo scenarijuje, yra prasmingas mokymasis. Mokinius ir studentus būtina mokyti prasmingai mokytis, ugdyti jų sąmoningumą, gebėjimą pasirinkti prasmingus dalykus.

Paaiškinkite, ką vadinate prasmingu mokymusi.

Kiekvienas žmogus turi turėti viziją, ko jam reikia gyvenime, ko reikia jo karjerai. Pagal tai jis turėtų atsirinkti, ką dėtis į savo unikalų kompetencijų krepšelį, įsisąmoninti, kam jam reikalingos žinios ir gebėjimai. Suvokęs tai, savarankiškai, kartais pasitardamas su profesionaliu konsultantu, žmogus turi kaupti žinias ir lavinti gebėjimus.

Kodėl Jums sąmoningas mokymasis atrodo svarbiausias švietimo sistemoje?

Iš savo, kolegų, kitų dėstytojų ir mokytojų pastebėjimų susidariau įspūdį, kad jauniems žmonėms trūksta supratimo, kodėl jiems reikia žinių, ką jiems duoda jų kaupimas, pasirinkto dalyko studijavimas. Trūksta supratimo, kokią vertę žinios turi žmogui ir visuomenei.

Dažnai susiduriu su studentais, kurie nežino, ką universitete veikia. Mąstoma taip: „Atėjau, pasidairysiu, gal kas nors patiks, gal ką nors kur nors galėsiu panaudoti“. Ne taip reikia galvoti. Reikia ateiti suvokiant, ko man reikia, išsirinkus ir žinant, kur tų žinių galima gauti, o paskui įvertinti, ar gavau, ko norėjau, ir ar tai buvo vertinga. Manau, kad mokiniai ir studentai nevertina savo laiko. Deja, kartais jų laiko nevertina ir dėstytojai. Jiems taip pat stinga supratimo, kad pusantros valandos yra žmogaus investicija, kuri jam turi duoti vertę, duosiančią grąžą – pasitenkinimą, asmenybės augimą. Be to, tai turi duoti ir praktinės naudos, nes žmogus iš tų žinių turės dar ir pinigus užsidirbti.

Ar Jūsų siūlomas scenarijus gali būti taikomas tik aukštosiose mokyklose?

Manau, jis turėtų būti taikomas ir mokyklose, nes į universitetus jaunuoliai jau ateina analitiškai nemąstantys. Tai reiškia, kad kažkuriame švietimo etape žmogus įgijo spragų, neatsakė į klausimą, kodėl jis, pavyzdžiui, mokosi matematikos ar istorijos. Deja, studentai jau iš mokyklų ateina lyg paleisti nuo konvejerio. Mokiniai nėra įpratę klausti, kam jiems kasdien yra sumaitinama porcija informacijos ir ką jie su ja gali padaryti. Mokykloje cirkuliuoja didžiuliai informacijos kiekiai, bet nemąstoma, ką ji suteikia.

Savo scenarijuje siūlau mokymą keisti ir labiau orientuoti į refleksijos, t. y. supratimo, kam aš mokausi ir ką man tai duos, ugdymą. Juk jeigu studentas atėjo į paskaitą ir nesuprato, ko jis čia apskritai ėjo, gal jam iš viso nevertėjo eiti? Dažnai į klausimą, kodėl svarbu studijuoti universitete, atsakoma: nes norima diplomo. Tai jeigu universiteto vertė tik tokia, gal švietimo sistema turėtų pergalvoti, kaip palengvinti diplomų dalybas? Gaila studentų, kurie mano, kad jiems tik diplomai svarbu.

Kokių priemonių mokymo įstaigoms siūlote imtis, kad prasidėtų pokyčiai?

Manau, švietimo sistema turi keistis iš esmės. Mokyklos ir universitetai turi mokyti ne kaip galvose kaupti milžinišką informacijos kiekį, bet kaip mokiniams įsisąmoninti, ko ir kam jie mokosi. Jauni žmonės turi suvokti savo prasmingus tikslus, gebėti konstruoti save žvelgiant į savo ateitį, matyti savo gyvenimo viziją. Švietimo sistema turi taip pasikeisti, kad mokiniams ir studentams klausimas, ką čia veikiu ir kam man to reikia, taptų įprasta refleksija.

Visuomenei dabar yra siūloma labai daug galimybių. Ištrūkę iš sovietinės erdvės, kurioje viskas buvo nuspręsta, dabar esame laisvi žmonės, turintys daug galimybių, todėl mūsų nesąmoningumas mus žlugdo. Prisiimtos neatsakingos paskolos, antsvoris, brukamos reklamos – visa tai rodo, kad žmones kažkas verčia elgtis nesąmoningai. Matome, kad problema iš mokyklos, universiteto persikelia į visuomenę. Suprantama, kai kuriems politikams nesąmoningas pilietis yra naudingas, ypač per rinkimus. Bet iš esmės kiekviena valstybė turėtų ugdyti sąmoningus piliečius ir jais džiaugtis.

Kodėl apskritai gilinotės į švietimo ateitį? Kodėl Jums buvo svarbu parašyti švietimo raidos scenarijų?

Rašyti paskatino patirtis, sukaupta organizuojant karjeros mokymus. Visa šiuolaikinė karjeros koncepcija yra grindžiama sąmoningumo plėtra. O dirbdamas dėstytoju matau, kad, deja, dalis studentų net ir baigdami aukštąją mokyklą nežino, ko nori. Šios matomos problemos ir patirtis man padėjo suvokti, ko švietimo sistemai trūksta ir kaip ji turėtų keistis.

Žygimanto Grakausko švietimo raidos scenarijų galite pavartyti čia.