Vilniaus universiteto bibliotekoje atidaryta paroda „Vertėjui, literatūros tyrinėtojui doc. Leonui Valkūnui – 100“, skirta vertėjo, vadovėlių autoriaus, literatūros tyrinėtojo, Vilniaus universiteto docento Leono Valkūno (1914–1990) 100 metų sukakčiai paminėti. Į parodos atidarymą susirinko nemažas būrys L. Valkūno mokinių, kolegų, šeimos narių, bibliotekos lankytojų. Parodos ir renginio moto – „Radicis virtus ascendit in uvam / Dorybė iš šaknų pakyla į vynuogės kekę“.

Renginį pradėjusi VU Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedros vedėja doc. Audronė Kučinskienė pabrėžė, kad kiekvienas atėjusysis atsinešė savus prisiminimus. „Jie tikrai labai skirtingi: vienaip prisimena šeima, kitaip – vyresnės kartos dėstytojai, buvę jo mokiniai, dar kitaip – mes, kurie jaunesni, bet pažinojome doc. L. Valkūną. Labai prasminga jaunimui ir studentijai bent truputėlį prisiliesti prie tų mūsų asmenybių ir sulipinti atsiminimus į vieną vietą. Tokie žmonės kaip L. Valkūnas, J. Dumčius, K. Kuzavinis, M. Račkauskas, H. Zabulis yra mūsų klasikinės filologijos stulpai, ramsčiai, ant kurių laikėsi ir augo mūsų katedra, klasikinė filologija“, – sakė doc. A. Kučinskienė.

Pristatydama ekspoziciją, VU bibliotekos direktorė informacinei, mokslo ir kultūros paveldo veiklai doc. dr. Marija Prokopčik kalbėjo, kad net tie, kas nepažinojo doc. L. Valkūno, tą padaryti gali įdėmiai apžiūrėję parodą. „Viena vertus, paroda tradicinė. Mes pasinaudojome L. Valkūno archyvu, saugomu VUB Rankraščių skyriuje. Jį perdavė jo žmona Bronislava. Tai medžiaga, kurią rinko pats žmogus. Pamatysite ir jo laiškus, knygas, vertimų rankraščius, nuotraukas. Kita vertus, parodoje atspindimi ir žmonės, susiję su docentu. Du stendai skirti jo mokinėms – prof. Eugenijai Ulčinaitei ir doc. Daliai Dilytei Staškevičienei. Tai tarsi docento darbų tęsinys. Taip pat pristatyta šeima ir jos veikla – sūnaus fiziko ir dukters filologės darbai, vaikaičių indėlis į šeimos tradicijų tąsą“, – teigė ji.

Doc. L. Valkūnas buvo nepaprastai gerbiamas žmogus. „Kai kam jis atrodydavo per daug griežtas. Doc. L. Valkūnas buvo nepaprastai atsidavęs studentams. Kuris gi dabar dėstytojas turi kantrybės kiekvieną dieną parengti kontrolinių darbų užduotis? O jis, kai skaitydavome kokį nors autorių, mums pats parengdavo pratimus. Doc. L. Valkūnas mokė mus kalbėti lotyniškai. Tam, kad galėtume improvizuoti, turėdavome atmintinai mokytis Erazmo Roterdamiečio dialogus. Jam esu be galo dėkinga už lotynų kalbą“, – sakė doc. D. Dilytė Staškevičienė.

2014 m. perleistas doc. L. Valkūno Ezopo „Pasakėčių“ vertimas buvo proga tarsi iš naujo pažvelgti į graikų pasakėtininko vertimus, atskleisti, kaip vertė doc. L. Valkūnas. Anot D. Dilytės Staškevičienės, visi ragavusieji vertėjo duonos žino, kad išversti mintį nėra sunku. Šimtą kartą sunkiau yra išversti meninio kūrinio stilių. „Vertėjas pirmiausia turi protu suvokti originalo leksikos specifiką, sintaksės ypatumus, pasirūpinti žinių apie autoriaus laikus ir papročius. Net ir labai talentingos prigimties vertėjui neleista demonstruoti savojo ego, jis privalo išnykti, ištirpti kitame. Šiuolaikinio vertimo teorija tai vadina meninio adekvatumo principu. Doc. L. Valkūnas ištikimai jo laikėsi“, – tvirtino doc. D. Dilytė Staškevičienė.

Istorikas, vertėjas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius doc. dr. Sigitas Narbutas prisiminė VU 400 metų jubiliejų. „Doc. Valkūnas tam jubiliejui parengė vieną iš pačių gražiausių žiedų, kuris būtų išsiskleidęs, jeigu jam būtų buvę leista pasirodyti. Į lietuvių kalbą jis išvertė Alberto Kojelavičiaus „Lietuvos istoriją“. Jei ši knyga būtų pasirodžiusi, ne vienam žmogui būtų liudijusi apie tą Lietuvą, tą universitetą, kai buvo galima mąstyti ir kalbėti laisvai. Ta aplinkybė, kad šis leidinys išleistas nepriklausomos Lietuvos atkūrimo apyaušriu, taip pat yra prasminga“, – pasakojo jis.

„Mokėmės kiek sugebėjome, tikrai gerai – kalikės buvom. Reikia laikyti baigiamąjį egzaminą ir galvojam – šakės. Nuskilo. Išgirdom, kad doc. L. Valkūnas susirgo. Negražu, žinoma, taip džiaugtis liga, tačiau mes apsidžiaugėm. Mums egzaminą priiminėjo prodekanas E. Frolovas. Jis tą rytą atėjo po absolventų išleistuvių. Atsimenu tik tiek, kad turėjau skaityti apie galų karą. Jis ranka prisidengęs ant suolo miega, knapsi. Mes kaip žirnius į sieną beriam kažką lotyniško. Bet jeigu tik suklysti kirtį, jisai šoka ir sako: „Kąąą!?“ Matyt, lotynų kalba turi tokią savybę, kad ji įeina žmogui net į kaulus“, – prisiminė buvusi doc. L. Valkūno mokinė žurnalistė Nijolė Baužytė.

Ryškiausias doc. L. Valkūno sūnaus prof. Leono Valkūno įspūdis apie tėvą buvo tas, kad jis labai rūpinosi šeima ir vaikų mokslu – nuolat ragindavo, tikrindavo, klausinėdavo. „Pastebėjęs, kad žiūriu pro langą, sakydavo: negaišk laiko, geriau knygą paskaityk. Klausdavo, kaip sekasi mokykloje. Kartu spręsdavo olimpiadinius uždavinius. Galėjo būti geras matematikas. Ragindavo sportuoti, lankyti muzikos mokyklą. Mėgo keliauti, daug pasakodavo, kaip gerbė savo lotynų kalbos mokytoją Sokolovą. Dėl jo, ko gero, ir studijavo lotynų kalbą, o ne matematiką. Mokiniai kaip ir šiais laikais užvesdavo įvairius pokalbius: klausė chemijos mokytojo, kam reikalinga lotynų kalba, jis aiškino, kad nereikalinga, geriau praktiškai kažką mokėti. Ateina Sokolovas, mokiniai teigia, ponas mokytojau, kitas mokytojas sakė, kad lotynų kalba nereikalinga, o Sokolovas sako: kiek galvų, tiek nuomonių. Kaip bus lotyniškai?“ – kalbėjo jis.

Parodos atidaryme taip pat dalyvavo doc. L. Valkūno marti Vanda Valkūnienė. „Jis buvo nepaprastai darbštus, reiklus ir visiems kartodavo: „A, bindzinėji, neturi ko nusitverti, ateik ateik.“ Tai va, vyras iki šiol nebindzinėja. Nors buvo griežtas ir daug dirbo, bet buvo labai jautrus. Žemaičių Naumiestyje pas gimines pamatė vargingai gyvenantį 3 metų vaikelį. Mama išeidavo ir jį užrakindavo. Doc. L. Valkūnas jį parsivežė į namus peržiemavoti, kaip pats sakė. Tas vaikelis taip ir liko pas Valkūnus“, – doc. L. Valkūno geraširdiškumą pabrėžė ji.

Paroda veikia VU bibliotekos Baltojoje salėje iki 2015 m. sausio 10 d.

Dirbti Vilniaus universitete doc. Leonas Valkūnas pradėjo 1945 m. 1948–1956 m. buvo Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas, 1959 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją. 1960–1976 m. Klasikinės filologijos katedros vedėjas, nuo 1963 m. – docentas. Dėstė lotynų ir graikų kalbas, skaitė antikinės ir viduramžių literatūros kursus, lotynų kalbos istorinę gramatiką, įvairius specialius kursus ne tik klasikinės filologijos, bet ir kitų specialybių studentams.

Doc. L. Valkūnas gerai mokėjo senąsias kalbas, buvo puikus šių kalbų dėstymo metodikos specialistas. Jis turėjo įdėti daug darbo, kad universitete būtų galima dėstyti klasikines kalbas (1953 m. VU buvo nutrauktos klasikinės filologijos studijos). Doc. L. Valkūno pastangomis nuo 1960 m. VU pradėtos jungtinės lituanistikos ir klasikinės filologijos studijos, o nuo 1967 m. lotynų kalba dėstyta ir kai kuriose vidurinėse mokyklose.

Kartu su K. Kuzaviniu jis parengė lotynų kalbos vadovėlį vidurinėms mokykloms „Vox Latina“, su J. Dumčiumi „Graikų literatūros chrestomatiją“, skirtą aukštųjų mokyklų studentams, kitas mokymo priemones. Į lietuvių kalbą jis išvertė ir šiuos kūrinius: Longo „Dafnis ir Chloja“ (1958), Charitono „Chairėjas ir Kalirojė“ (1959), Heliodoro „Etiopiniai pasakojimai“ (1960), Ezopo „Pasakėčios“ (1965), Tomo Moro „Utopija“ (1968), Jono Lasickio veikalas „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ (1969), Lukiano „Dievai, heteros, pranašai“ (1975). Įvairiuose leidiniuose išspausdinti doc. L. Valkūno versti Pseudolongino, Dantės, Skaligerio, Filono, Origeno, Abeliaro, Bekono, Okamo, Marsilijaus Paduviečio, Erazmo Roterdamiečio, Jano Huso ir kitų autorių filologiniai ir filosofiniai veikalai ir jų ištraukos. Vertėjo veiklą vainikavo dvi didelės knygos: Petro Dusburgiečio „Prūsų žemės kronika“ (1987) ir Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorija“ (1989).