Vilniaus universiteto (VU) doktorantė Agnė Žilinskaitė teigia, kad vienas didžiausių Lietuvos archeologų projektų – Lietuvos ir Lenkijos magistralinio dujotiekio tyrimai padeda paneigti daugelį mitų apie archeologiją, tarp jų ir tokius, kad lauko darbai su kastuvu rankose yra pagrindinė archeologų darbo dalis ir kad šiais laikais nieko naujo atrasti neįmanoma.

Kasinėjimas – labai maža archeologų darbo dalis

Kultūros paveldo akademijos projektų vadovė A. Žilinskaitė tikina, kad tarp archeologų vyrauja posakis „jei gali nekasti – nekask“. Pasak jos, iš tam tikro tiriamo ploto archeologas siekia surinkti maksimalų kiekį informacijos, o kasinėdamas jį suardo, sunaikina ir taip jis tampa nebeinformatyvus.

„Prieš tiriant archeologinį paveldą, visuomet verta pagalvoti, ar tai išties būtina. Juk į archeologo kasdienybę atėję ir vis plačiau naudojami tyrimų metodai suteikia vis daugiau galimybių šį paveldą tirti jo neardant“, – pasakoja VU Istorijos fakulteto doktorantė A. Žilinskaitė.

Vis dėlto kasinėjimai iki šiol išlieka pačia informatyviausia priemone fiksuoti susiklosčiusius kultūrinius sluoksnius, struktūras, radinius. Tačiau, kaip teigia A. Žilinskaitė, tai sudaro menką dalį visų archeologo laukiančių darbų – didžioji dalis jų prasideda tik grįžus iš tyrimų vietos. Tai įvairiausių tarpdisciplininių laboratorinių metodų taikymas, siekiant objektą datuoti, turimos medžiagos analizavimas, tyrimų ir galutinių rezultatų aprašymas, radinių paruošimas muziejui.

„Archeologinių tyrimų metu atsitiktiniai praeiviai nuolat užduoda klausimą, ko mes ieškome, ar randame aukso, dinozaurų, naftos. Deja, visuomet tenka interesantus nuvilti ir griauti šiuos mitus. Archeologiniai radiniai yra informacijos apie mūsų kraštą ir jo praeitį šaltinis. Jį „prakalbinti“ ir išsaugoti dažnu atveju gali tik specialistai, o vėliau juos tinkamai pristatyti visuomenei“, – sako A. Žilinskaitė.

Tyrimų galimybės Lietuvoje – plačios

Šiandien Lietuvoje saugoma daugiau nei 3000 archeologijos paveldo vertybių: senovės gyvenviečių, piliakalnių, laidojimo vietų, gamybos – ūkinės veiklos, konfliktų vietų ir daug kitų. Nors šios saugomos teritorijos sudaro vos daugiau nei 1,4 proc. visos mūsų šalies teritorijos, didžioji dalis šių objektų dar nėra tyrinėti archeologų. Pavyzdžiui, Lietuvoje skaičiuojama bene 1000 piliakalnių, iš kurių tyrinėta vos trečdalis.

„Drąsiai galima teigti, kad esame ištyrę išties mažą dalelę šalies archeologinio paveldo, kurio vis dar nuolat aptinkama įvairių žemės judinimo darbų vietose ar tikslingų archeologinių žvalgymų metu. Tai neišsenkami klodai informacijos apie mūsų šalies praeitį, kurie nuolat kruopščiai tyrinėjami pačiais įvairiausiais metodais“, – teigia A. Žilinskaitė.

Dėl sudėtingų ir ilgai trunkančių darbų net ir kurį laiką jau tyrinėjami objektai vis suteikia naujos, papildomos informacijos, atskleidžia galimas naujų tyrimų kryptis. Pavyzdžiui, daugeliui puikiai pažįstama Kernavės archeologinė vietovė, įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą – bene tris dešimtmečius nuolat tyrinėjamas objektas, tačiau iki šiol ištyrinėta vos 2 proc. šios saugomos teritorijos.

Tyrėjai dalyvauja moksliniame projekte

Pasak A. Žilinskaitės, archeologų darbas niekada nebūna monotoniškas. Šiuo metu ji kartu su kitais VU mokslininkais dalyvauja ambicingame projekte tiesiant naująjį dujotiekį. Čia vykdomi tyrimai, kurių metu jau atrasti tūkstantmečių senumo radiniai, galintys suteikti itin daug informacijos apie Lietuvą įvairiausiais chronologiniais tarpsniais. Tai šiuo metu bene svarbiausias geopolitinis projektas, suvienijęs iki šiol didžiausias Lietuvos archeologų pajėgas, kurios turi galimybę dalyvauti daugiau nei 160 km dujotiekio trasos darbuose ir tyrinėti tiek iki šiol žinomus archeologinius objektus, tiek atrastus naujus.

„Šiuo metu VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedros komanda tyrinėja Šventininkų senovės gyvenvietę, esančią Kaišiadorių rajone, kurios seniausias radinys čia gyvenusių bendruomenių istoriją nukelia net prieš 11 tūkst. metų. Daugiau nei 1000 kv. m tiriamas plotas gausus priešistorinių bendruomenių gamintų titnaginių dirbinių, keramikos indų fragmentų, akmeninių dirbinių, gintaro“, – sako VU Istorijos fakulteto doktorantė.

Akmens amžiumi datuojamų gyvenviečių tyrimai itin plačios apimties – nedažnas reiškinys šiandieninėje Lietuvos archeologijoje. Pasak A. Žilinskaitės, be dujotiekio projekto šio objekto tyrinėti nebūtų galimybės, kaip ir taikyti pačius įvairiausius metodinius ir technologinius sprendimus siekiant, kad didžiulėje teritorijoje atliekami tyrimai būtų kuo informatyvesni, suteikiantys svarbios patirties ir dirbantiems mokslininkams.

„Man šis projektas – galimybė universitete sukauptas žinias pritaikyti itin plačiai ir kompleksiškai, laisvė rinktis tinkamiausius metodinius, technologinius, logistinius sprendimus, siekiant optimalaus rezultato. Tai geriausia mokykla ir motyvacija čia dirbti, studentams – atlikti praktiką, visuomenei – mus aplankyti ir pamatyti archeologijos mokslo atradimus iš labai arti“, – įsitikinusi A. Žilinskaitė.

Archeologija – tarpdisciplininis laukas

Pasak VU doktorantės, archeologija kinta, o jos metodologinės tyrimų galimybės žengia koja kojon su pačiomis pažangiausiomis technologijomis, fizikos, chemijos, medicinos ir kitų mokslų pasiekimais. A. Žilinskaitės nuomone, galimybė rinktis tas veiklas ar metodus, kurie ne tik labiausiai domina, bet ir atitinka stipriausius tyrėjo gebėjimus – didžiausias archeologo darbo privalumas.

„Net jei studijuojant lauko darbai nepasirodo patrauklūs, yra pačių įvairiausių kitų veiklų, kuriose archeologai gali specializuotis. Jei domina gamtos mokslai – galima pasirinkti paleobotanikos kryptį, jei gyvūnai – zooarcheologijos, jei stiprybė chemijos mokslai – galbūt įvairiausiais laboratoriniais metodais bus galima datuoti kolegų radinius, atlikti kitus cheminius tyrimus, tyrinėti senovės žmones, jų gyvenseną ir daugelį kitų mano nepaminėtų sričių“, – sako archeologė.

Archeologų darbas ir patirtis svarbūs ne tik bendruomenei. Šią specialybę įgijusių asmenų itin laukia muziejai, kultūros paveldo apsaugos srityje veikiančios institucijos, didelė dalis privačių įstaigų, tiriančių ar saugančių archeologinį paveldą, kuriose galima dirbti ir archeologijos mokslo sklaidos, edukacijos darbus.