Prieš trejus metus žurnalistikos bakalauro laipsnį Vilniaus universitete (VU) įgijusi Birutė Davidonytė šiandien dirba vieno didžiausių Lietuvoje žiniasklaidos portalų „15min“ Tyrimų skyriuje ir savo kelią į tiriamąją žurnalistiką vadina kryptingu.

Birutės sąskaitoje – dešimtys straipsnių, atskleidusių nelegalias statybas valstybinėje žemėje, į viešumą iškėlusių kultūrinę ir politinę korupciją. „Mano tyrimų herojai dažnai yra labai nepatenkinti mano tekstais – tai normalu, nes jeigu apie juos rašau, vadinasi, jie padarė kažką blogo. Ir aš galiu tai įrodyti. Svarbiausia, kad nors herojai lieka nelaimingi, visuomenė būna patenkinta“, – įsitikinusi Birutė.

Esate žurnalistė, daugiausia rašanti su skaidrumu, korupcija ir nekilnojamuoju turtu susijusiomis temomis. Kaip nusprendėte pasirinkti tokį veiklos barą?

Dar mokyklos laikais žinojau, kad noriu būti žurnaliste, man sekėsi rašyti, bendrauti, visuomet buvau „kovotoja už tiesą“ – manau, jog žurnalistui ši savybė svarbiausia. Nesvarbu, apie ką ta tiesa, ir nesvarbu, jei ji kam nors nepatinka ar sakoma, kad nereikia jos skelbti. Geram žurnalistui būtina surasti šią tiesą ir atskleisti ją žmonėms.

Žiniasklaidoje pradėjau dirbti dar pirmo kurso antroje pusėje – tiesa, kaip sporto žurnalistė, ir daugiau nei trejus metus išdirbau sporto žiniasklaidoje. Nors sekėsi gerai, supratusi, kad noriu daryti kažką rimčiau, perėjau į portalo „Delfi“ skyrių „GRYNAS“ ir ėmiau domėtis aplinkosauga.

Taip nutiko, kad sužinojus apie nelegalias statybas Kauno draustinyje išsiplėtojo didžiulis tyrimas, publikavome daug tekstų. Mano žiniomis, šie tekstai prisidėjo prie to, kad dar ir šiandien Specialiųjų tyrimų tarnyba tiria toje vietoje nelegaliai išduotus leidimus, o juos išdavusiems valdininkams gali būti pritaikyta baudžiamoji atsakomybė. Tai buvo mano pirmas bandymas paragauti tiriamosios žurnalistikos duonos, galima sakyti, atsitiktinis atvejis, tačiau ši žiniasklaidos rūšis labai mane sudomino.

Vėliau ėmiau tirti politinę, kultūrinę korupciją – pavyzdžiui, situaciją Operos ir baleto teatre. Viešųjų pirkimų sritį kaip probleminę įvardija ir šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Šiai sričiai reikia didelio viešumo ir skaidrumo, nes tai dažnai veikia kaip užkardymo priemonė. Tai labai didelis ginklas.

Šiandien dirbu „15min“ Tyrimų skyriuje, kur galiu visą savo laiką ir dėmesį skirti nuosekliam korupcijos atvejų tyrimui ir viešinimui. Prieš ateidama į tiriamąją žurnalistiką netikėjau, kad viešumas gali tiek daug. Po dalies tekstų pradėti institucijų tyrimai, kai kurių valdininkų kėdės sudrebėjo stipriausiai per ilgametę jų karjerą, o kai kurie neteko darbo.

Su kokiais iššūkiais tenka susidurti kasdienėje veikloje?

Žurnalisto darbas yra labai dinamiškas, viskas keičiasi labai greitai. Kiekviena diena yra kitokia. Tam, kad ko nors pasiektum, turi įdėti labai daug darbo. Tikriausiai nepameluosiu sakydama, jog visi žurnalistai, ypač daug pasiekę, yra darboholikai.

Rimčiausi iššūkiai ėmė kilti prasidėjus tiriamosios žurnalistikos karjerai. Turi būti ne tik kovotojas už tiesą – privalai gebėti įrodyti kiekvieną savo žodį. Tai reikalauja daug įdirbio, informacijos rinkimo, supratimo, gebėjimo prieiti prie tam tikrų žmonių, šaltinių. Šiame darbe ypač svarbi atsakomybė – negali daryti klaidų, turi tikrinti faktus, informaciją daugybę kartų, kol būsi visiškai tikras dėl jos.

Jeigu žurnalistas nori ateiti į šitą sritį, jis turi pasiruošti iššūkiams, turi pasiruošti ir spaudimui, turi būti tam visiškai atsparus ir suprasti, jog dirba ne dėl to, kad tekstų herojai būtų patenkinti, o dėl to, kad visuomenė būtų patenkinta ir jai būtų geriau.

Kuo jus pačią žavi tokia sudėtinga sritis kaip tiriamoji žurnalistika?

Man didžiausia pergalė – kai matau pokytį. Kiekviena valstybinėje žemėje nuversta tvora man yra didžiulis laimėjimas. Net jei pokytis mažas, mane tai džiugina, nes viskas prasideda nuo mažų dalykų. Kai pradėjau rašyti apie teritorijų planavimą, atsirado kolegų, kurie sakė, jog neverta lįsti į šią sritį, nes ten kovosiu su vėjo malūnais ir sustabarėjusia santvarka. Tačiau per pusantrų metų nuoseklaus darbo pavyko nemažai pakeisti – griuvo ir nelegalios tvoros, ir namai. Svarbiausia, kad pasikeitė ir pačių institucijų požiūris – tai labai sveikintina.

Jei nebūtų nuoseklaus viešumo, turbūt nebūtų jokio pokyčio – pradėjus judinti neteisėtų statybų sritį pasidarė akivaizdu, kad problemos yra įsisenėjusios. Mano patarimas jauniems studentams: jei kažkas jums tikrai įdomu, kartais neklausykite net vyresnių kolegų ir bandykite tai daryti, nesvarbu, kad sako, jog nepavyks. Kuo daugiau žurnalistų kels blogus dalykus į viešumą, tuo mes Lietuvoje geriau gyvensime. Tačiau verta nepamiršti ir didelės atsakomybės. Pirmas žurnalisto darbo principas, be kovos už tiesą – žinojimas, kad tai yra tiesa. O tai reikalauja didelės atsakomybės.

Ką jums suteikė žurnalistikos studijos?

Esu patenkinta žurnalistikos studijomis VU – tai buvo tas laikas, kai užaugau, susiformavau kaip žmogus ir žurnalistė. Žurnalistikos studentai yra kaip maža šeima – ir šiandien bendrauju su bendrakursiais. Kartu studijos suteikė galimybę patekti į žurnalistų bendruomenę, įeiti į gana mažą ir uždarą „cechą“. Be to, studijuojant išmokau žurnalistinės etikos ir vertybinių standartų, būtent tuo metu įgavau „stuburą“.

Kaip manote, kokių įgūdžių ar kompetencijų turi suteikti šiuolaikinis universitetas ir kokių įgūdžių reikalauja žurnalistika, ypač – tiriamoji?

Svarbu turėti kuo daugiau realios veiklos praktikos – žurnalistikos studentai kasmet po kiekvieno kurso turi mėnesio trukmės praktiką. Tai leidžia susipažinti su profesija, įgyti patirties, galiausiai – gauti darbo pasiūlymų. Daug kas po jų lieka dirbti – tai puiki universiteto suteikta galimybė studentams.

Mano veikloje savarankiškumas ir visiška nepriklausomybė yra būtini. Studijų metu mes visi buvome savarankiški, didelė kurso dalis dirbo. Džiugu, kad universitetas mūsų labai nespraudė į rėmus. Tai leido geriau viską įsisavinti ir teoriją taikyti praktikoje.

Manau, kad vis daugiau dėmesio ir studijų metu turėtų būti teikiama naujosioms medijoms. Dabar kiekviena redakcija turi savo profesionalų socialinių medijų specialistą. Tokios platformos kaip „Facebook“ tampa labai svarbios, kartais net konkuruoja su naujienų portalais, tad žurnalistas turi žinoti, kaip jas panaudoti. Šiandien jos yra neatsiejama žurnalisto darbo dalis.

Ir taip greitas žurnalisto darbo tempas dar labiau greitėja – dabar dauguma svarbių įvykių yra transliuojami iš karto. Esu dvi vasaras dirbusi televizijos žiniose – anksčiau nusifilmuodavome reportažą, montuodavome ir vakare rodydavome žiūrovams. Dabar dauguma svarbių įvykių transliuojami gyvai tiesiai į socialinį tinklą arba interneto portalą, tam užtenka tiesiog mobiliojo telefono. Anksčiau portalai naujienas pateikdavo kelios ar keliolika minučių po to, kai įvykis įvykdavo, dabar jos dažnai yra pateikiamos realiu laiku. Labai svarbu studentus paruošti tokiam darbo tempui.

Į ką būsimiems studentams reiktų atkreipti dėmesį renkantis savo studijų kelią?

Kai žinai, ko nori – gali kryptingai to siekti. Būsimiems studentams siūlyčiau gerai pagalvoti, kas labiausiai sekasi, pasikalbėti su žmonėmis, kurie dirba tą darbą. Taip pat svarbu, kad jei kur nors įstojote ir supratote, jog nepatinka, nebijotumėte keisti studijų ir ieškoti toliau. Tik taip galėsite rasti geriausią ir jums labiausiai tinkančią specialybę.

Ar jūs pati jaučiatės savo darbais kasdien kurianti Lietuvą? Koks tai jausmas?

Lietuvos kūrimas neatsiejamas nuo atsakomybės – svarbu tai daryti atsakingai ir apgalvotai. Man šalį kurti padeda labai daug žmonių – tie, kurie praneša, kurie kalba apie nutylimas problemas. Kartais vienas mažas paprasto žmogaus žingsnelis gali virsti labai dideliu apsivalymo procesu. Galiu pateikti tokį pavyzdį – skandalas dėl statybų Pavilnių ir Verkių  regioninių parkų draustiniuose prasidėjo nuo vieno gyventojo trumpo elektroninio laiško man. Tada pasipylė dešimtys kitų, pasikeitė parko vadovybė, buvo pradėtas tyrimas. Taigi vienas mažas paprasto žmogaus žingsnelis viską pakeitė, todėl labai džiaugiuosi, kad mūsų šalyje daugėja pilietiškumo, atsiranda drąsių žmonių, kurie nebenutyli problemų.

Manau, kad Lietuvą dabar kuria ir kurs jaunoji karta. Jaunimas šiandien nebijo reikštis, sakyti tiesos, kelti savo idėjas. Būtent jie, nesvarbu, kokią profesiją įgytų, keis Lietuvą ir darys ją skaidresne ir geresne valstybe.