Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė – Europos vicečempionė, pasauliniame reitinge šovusi į 4 – ąją vietą. Medaliai išdalinti, didvyriai sutikti, euforija ir šventinis šurmulys išblėso, adrenalino lygis grįžo į normos ribas… Bet geras jausmas, šildysiantis per visus žiemos šalčius, liko.

Dvi rugsėjo savaites Lietuva buvo pasidalinusi į 4 pagrindines stovyklas. Pirmoji krepšinio kovas žiūrėjo per TV ekranus namuose, kita – sirgo kompanijomis baruose, trispalvės spalvomis šviečianti fanų kolonija būgnų mūša ir skardžiais balsais mūsų šalies rinktinę palaikė Slovėnijos arenose, o likusi dalis –  tiesiog krepšiniu nesidomi. Bet šį kartą ne apie juos.

Yra dar viena kategorija lietuvių, čempionatą mačiusių kitu kampu – tai savanoriai. Kalbamės su Viktoru Staliausku, Vilniaus universiteto absolventu (2012 m. istorijos bakalauro laida), specialiuoju universiteto žvalgu ką tik pasibaigusiame Europos vyrų krepšinio čempionate, apie dvi jo didžiausias aistras: savanorystę ir krepšinį.

Kokią vietą savanoriška veikla užima paties gyvenime?

Savanoriška veikla – viena didžiausių mano aistrų. Savanoriaudamas įgyji puikios patirties, iš vidaus pamatai, kaip vyksta didieji renginiai. Kartu plečiamas ir draugų ratas, gali  pabendrauti su gerai Lietuvoje ar net pasaulyje žinomais žmonėmis. Mano patirtis dar nėra itin didelė: 2011 m. savanoriavau Europos vyrų krepšinio čempionate Lietuvoje, 2012 m. – Europos jaunių (iki 16 ir iki 18 metų) krepšinio čempionatuose, šiemet – Europos vyrų krepšinio čempionate Slovėnijoje. Mielai prisidedu ir prie nepelno siekiančių renginių, pavyzdžiui, atvirų istorijos paskaitų organizavimo. Beje, mano asmeninė patirtis byloja, jog savanoriavimą, kaip rimtą pliusą, vertina ir darbdaviai!

Kodėl siekei patekti į „Eurobasket2013” savanorių komandą? 

Dar 2011 metais, po čempionato Lietuvoje, nusprendžiau, kad būtinai važiuosiu į Slovėniją. Man, kaip krepšinio entuziastui, norėjosi dar kartą pabūti tokio renginio dalimi. Žinojau, kad čempionatas svečioje šalyje bus labai naudinga patirtis. Be to, tai buvo puiki galimybė aplankyti savo draugus Slovėnijoje.

Dar pavasarį darbe pasiėmiau trijų savaičių atostogas. Kai kam gal ir keistai atrodo, kai atostogos praleidžiamos vėl dirbant, ir dar be jokio piniginio užmokesčio, tačiau, patikėkite manim, tai buvo pačios geriausios atostogos mano sielai ir mintims.

Papasakok, ką konkrečiai dirbai šiame čempionate?

Priklausiau „Media“ komandai, kuri čempionato metu padėjo besidarbuojantiems žurnalistams. Kokia tai pagalba, priklausė nuo konkrečios zonos, į kurią tą dieną buvai paskirtas. Pavyzdžiui, jeigu darbuojiesi žurnalistų darbo kambaryje, dažniausiai tau teks suteikinėti reikalingą informaciją ar ką nors atspausdinti. Jeigu esi paskirtas į žurnalistų tribūną salėje, tuomet rungtynių metu reikės operatyviai išdalinti naujausią statistiką.

Daugeliu atveju kitose zonose tekdavo stebėti, kad žurnalistai laikytųsi nustatytų taisyklių, kartais jas ir priminti. O taisyklių žurnalistams FIBA turi šimtus ir kiekviena iš jų dažniausiai turi keliolika išimčių. „Media“ savanoriui visą tai reikia turėti galvoje ir, esant reikalui, greitai reaguoti. Kitos savanorių komandos atlieka įvairias funkcijas – pagalba žiūrovams, salės priežiūra, nacionalinių rinktinių lydėjimas.

Kaip vertini Slovėnijos pasirengimą čempionatui – organizacija buvo sklandi? Ar galėtum pastarąjį palyginti su 2011 metais vykusiu Lietuvoje? 

Viskas lyg ir tvarkoje: autobusai negedo ir tankai per arenas nevažinėjo, kaip pernai Venesueloje, šviesa salėje rungtynių metu nedingdavo, kaip Lenkijoje prieš ketverius metus… Turbūt vienintelis į viešumą iškilęs nesklandumas buvo susijęs su bilietų pardavimais antrajame etape.

Aišku, būnant „viduje“, matai, kad realiai įvairios problemos iškyla nuolatos, o jas išsprendus atsiveria dvi naujos. Be nesklandumų tokio masto renginys tiesiog neįmanomas, bet galutinis variantas vis tiek buvo vykęs ir organizaciją vertinčiau tikrai teigiamai. Lyginant su Lietuvoje vykusiu čempionatu – pas mus sočiau maitino. Tačiau Slovėnijoje nebuvo tokio chaoso su aprangomis, koks pasitaikydavo prieš du metus, ypač antrajame etape Vilniuje. Čia būtų didžiausi skirtumai iš mano, kaip savanorio, perspektyvos. Visumoje, tai tarp dviejų čempionatų galima būtų rasti daugiau panašumų nei skirtumų.

Slovėnija, slovėnai ir krepšinis – kokį įspūdį paliko?

Slovėnija – labai graži šalis. Jeigu dviem žodžiais – kalnai kalnuoti. Visi miestai ir miesteliai įsikūrę kalnuose arba tarp kalnų, keli iš jų dar ir prie jūros. Tiesa, pajūrio slovėnai turi vos 43 kilometrus ir patys dažniau važiuoja poilsiauti į Kroatiją ar Italiją. Visgi slovėniški kurortai taip pat pasiruošę patenkinti įvairius lūkesčius. Sostinė Liubliana šiek tiek primena Vilnių – tik dvigubai mažesnė ir, vėl gi, tarp kalnų.

Slovėnai – paprasti, malonūs, besišypsantys ir labai draugiški. Kas maloniai nustebino – gerai kalbantys angliškai. Net ir vyresni žmonės dažniausiai surezga bent vieną kitą sakinį.

Krepšinio situacija ne tokia gera kaip Lietuvoje. Slovėnijoje sportas numeris vienas yra futbolas, nors jų futbolo rinktinė didelių laimėjimų neturi. Krepšinis populiarus, tačiau jam tenka konkuruoti su rankiniu, ledo rituliu ir žiemos sporto šakomis.

Beje, „Eurobasket 2013“ šeimininkų šalyje taip pat yra lietuvių, kurie ten gyvena, studijuoja ar dirba ilgesnį laiką. Vieną tautietę visiškai atsitiktinai sutikau jau pačią pirmą dieną… pirkdamas ledus. Visur mūsų daug!

Čempionato kovas stebėjai arenose. Ką gali pasakyti apie mūsų ir kitų šalių krepšinio fanus?

Po kiekvieno čempionato spaudoje ar iš rinktinės žaidėjų lūpų išgirsdavome, kokie išskirtiniai ir puikūs yra mūsų sirgaliai. Aš neretai skeptiškai žiūrėdavau į visą tai – gal tai tik mandagumo žodžiai?

Tačiau čempionatas Slovėnijoje galutinai išsklaidė mano abejones. Lietuvių sirgaliai savo palaikymu tikrai lenkia likusių šalių fanus. Organizuotumas, žaismingos tautinės spalvos, būgnai, originalūs aprėdai ir dvi gigantiškos vėliavos bei nenutylančios skanduotės sužavėjo ir slovėnus. Teko išgirsti daug pagyrų mūsų fanų atžvilgiu. Iškritus šeimininkams, Lietuvos rinktinė, būtent dėl simpatiškų fanų, sulaukdavo bene daugiausiai palaikymo iš vietinių savanorių. Teko matyti ir slovėnų sirgalių broliavimosi su lietuviais pavyzdžių.

Čempionato šeimininkų fanai taip pat nenuvylė. Pirmo etapo varžybose Celjėje, slovėnai puikiai išnaudojo penkis tūkstančius žiūrovų talpinančios salės akustines savybes ir kūrė atmosferą ne ką mažiau triukšmingą negu ji būna dvigubai didesnėje „Siemens“ arenoje Vilniuje. Žaidžiant Slovėnijai, salė būdavo sausakimša ir Liublianoje.

Iš kitų fanų grupių, kurias mačiau, dar reikėtų išskirti gruzinus, lenkus ir serbus. Pirmųjų dviejų tautų atstovai, nors turėjo negausias fanų pajėgas, žavėjo stipriais ir nenuilstančiais balsais. Pavyzdžiui, rungtynėse Lenkija – Kroatija lenkų fanai neretai perrėkdavo kroatus, kurių buvo maždaug keturis kartus daugiau.

Štai serbus išskirčiau kaip nusivylimą. Klubiniame krepšinyje mes įpratę matyti puikiai organizuotą ir labai įspūdingą palaikymą, dėl kurio varžovams žaidimas Belgrade virsta pragaru. O Slovėnijoje, nors serbų fanų buvo daug, tačiau varžybas jie stebėjo atskiromis grupelėmis ir kone pusė viso laiko pratylėdavo, ypač jeigu jų komandai sunkiau sekdavosi.