Vilniaus universitetas (VU) toliau stiprina ir konsoliduoja savo galimybes rengti geriausius pedagogus šalies mokykloms. Tam panaudojamos dvi galimybės: gretutinė studijų programa Dalyko pedagogika ir profesinių studijų programa Mokyklos pedagogika (iki 2017 m. ji buvo klasifikuojama kaip LNS – laipsnio nesuteikiančios studijos). Abi programas sudaro po 60 kreditų, kurie skirti bendriems su pedagogo kompetencija susijusiems dalykams ir dalyko didaktikai. Netrukus pedagogų rengimo tinklą sustiprins STEAM laboratorijos. Išskirtiniu pedagogų rengimo VU bruožu tapo glaudi mokslininkų, mokytojų ir mokinių tinklaveika, kuri užtikrina nuolatinį dalykinio žinojimo atsinaujinimą ir atveria paties mokslo didaktinį potencialą.

Apie pedagogų rengimo aktualijas kalbamės su VU Pedagogikos centro Tarybos nariu, Filosofijos fakulteto dekanu prof. Arūnu Poviliūnu.

Kokia šiandien pedagogų rengimo Lietuvoje situacija?

Lietuvoje mokinių rengimo sistema šlubuoja. Įvairūs tarptautiniai lyginamieji tyrimai (TIMMS, PISA) rodo, kad šalies mokiniai pagal įvairių dalykų išmanymą vis tūpčioja apie viduriuką, o mūsų likimo broliai ir konkurentai estai netruko įsiveržti į pirmaujančių gretas. Norėdami keisti situaciją, pirmiausia turime galvoti apie mokytojų rengimo atnaujinimą. Mokytojams dalykininkams rengti ir įmanoma, ir racionalu taikyti lankstesnes profesinių pedagoginių studijų formas, kurios pagrįstos stipresne motyvacija, yra taiklesnės ir ekonomiškai efektyvesnės.

Mes neturėtume galvoti, kad, kaip kartais pasakoma, mokytojų yra per daug ir kol kas jų rengti nereikia. Gerų specialistų visuomet trūksta. Paprasčiausiai turime rengti tokius mokytojus, kurių tikrai nebus per daug.

2013–2016 m. Lietuvoje į chemijos ir fizikos mokytojams rengti skirtas specialias bakalauro studijų programas nebuvo priimta nė vieno studento. Pastaraisiais metais studentų, priimtų į matematikos ir informatikos, dailės, muzikos, užsienio kalbų, istorijos mokytojus rengiančias studijų programas, skaičius neviršija 10.

Visa tai rodo, kad specializuotos bakalauro studijų programos, kurias baigus įgyjama tik pedagogo kvalifikacija ir teisė mokyti atitinkamą dalyką, jaunimui, ypač gabesniam, yra visiškai nepatrauklios. Be to, tik nedidelė dalis tų programų absolventų renkasi mokytojo darbą mokyklose. Taip švaistomos valstybės lėšos. Matome, kad specializuota pedagogų rengimo sistema, turėjusi visas galimybes plėstis, tobulėti, stiprėti, pati save diskreditavo ir galiausiai sunyko. Įvairūs bandymai ją reanimuoti labiau susiję su instituciniais galių interesais, nei su realiu mokytojų rengimo sistemos pertvarkymu.

Neseniai Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinta Pedagoginių profesijų prestižo kėlimo programa kelia šypseną, nes pati programa jau vien savo buvimu dar kartą patvirtina nuvalkiotą stereotipą apie prastą pedagogų prestižą. Pedagogo prestižą reikia kelti ne įvairiomis dirbtinėmis programomis, bet rengti savo profesinėmis ir dalykinėmis žiniomis pasitikinčius mokytojus. Tą ir siekiame daryti. VU turi išskirtines galimybes, ypač gyvybės ir tiksliųjų mokslų srityse, ir rengti mokytojus, ir tobulinti dirbančių mokytojų kvalifikaciją. Antai, mažėjant mokinių, mažesnėms progimnazijoms vis dažniau prireikia universalesnių mokytojų, galinčių mokyti kelių dalykų, pavyzdžiui, biologijos ir chemijos. Tokius mokytojus kol kas gali parengti tik VU.

Kokius mokytojus turime rengti? Kokius jų gebėjimus svarbu išugdyti dabar ir kokių jiems reikės ateityje? Į ką svarbu atkreipti dėmesį?

Pirmiausia norėčiau akcentuoti, kad mes rengiame ne tiek pedagogus, kurie mokomi tik mokyti, kiek gerai savo dalyką išmanančius specialistus, kurie turi pakankamai kompetencijų, kad galėtų dirbti mokykloje mokytojais. Tam, kad specialistas galėtų dirbti mokykloje, jis turi būti baigęs specialią 60 kreditų apimties programą. Mūsų oponentai sako, kad tai per mažai. Nemanau, kad gabiam, jaunam specialistui tai yra per mažai. Kita vertus, mokytojo karjerą pasirinkusiam mūsų Alma Mater absolventui visuomet atviros kvalifikacijos tobulinimo galimybės. Esu įsitikinęs, kad šiuolaikinis mokytojas turi nuolatos kelti savo dalykinę ir pedagoginę kvalifikaciją, antraip gali rastis abejonių dėl savo žinių ir problemų dėl jau minėto prestižo. Kitaip tariant, tie 60 kreditų tėra ilgo kelio, kuriuo pasukus VU gali būti nuolatinis partneris, pradžia.

Svarbu, kad tokia lanksti tinklinė sistema atpigina mokytojų rengimą. Mes rengiame specialistus, kurie turi pakankamai kompetencijų pradėti dirbti mokykloje ir kurie, jei pabunda pedagogo pašaukimas, gali jį realizuoti. Banalu, bet pirmiausia turėtume ugdyti gebėjimą mokytis ir rūpintis savo kompetencijomis. Svarbu, kad jaunas žmogus suprastų, ko jam trūksta, ir gebėtų operatyviai „užkamšyti“ atsiradusias spragas.

Kai kalbinu įvairių programų studentus rinktis gretutines Dalyko pedagogikos studijas, pabrėžiu keturis dalykus.

Pirma, tai dar viena ir kupina intrigos karjeros galimybė. Dalijimasis žinojimu ir galimybė stebėti, kaip jauni žmonės pradeda suprasti, kalbant jaunimo žargonu, tikrai „veža“. Turėdamas tuos 60 kreditų, visuomet turėsi kitą karjeros galimybę, kurią pabandyti gali priversti ir gyvenimas, ir pabudęs pašaukimas.

Antra, didaktinių kompetencijų reikia ne tik mokyklose. Studijuodamas gretutinę Dalyko pedagogiką, jaunas specialistas išmoksta komunikuoti savo žinojimą. Mokėjimas komunikuoti kitam tai, ką tu supranti, o kitas dar nesupranta, yra išskirtinis gero specialisto ar profesionalo bruožas.

Trečia, akademinė karjera dažniausiai irgi yra susijusi su bakalaurantų, magistrantų, doktorantų studijomis. Dalyko pedagogika padeda geriau pasirengti darbui auditorijoje, kuris yra neatsiejama akademinės veiklos dalis.

Ir ketvirta, VU gretutinių Dalyko pedagogikos ir profesinių Mokyklos pedagogikos programų absolventai išsiskiria tuo, kad nepraranda galimybių turėti tiesioginę prieigą prie visų tų akademinių resursų, kuriais naudojosi studijuodami. Jau vien tai, kad lieka žmogiški kontaktai su buvusiais kurso draugais, kurie, tarkim, pasirenka akademinę karjerą, atveria daug didesnes galimybes būti arčiau mokslo pažangos. Tokie mokytojai paklausiausi ir tokių mokytojų visuomet trūks.

Baigdamas priduriu, kad, pasirinkęs pedagogo studijas, tik išloši.

Socialinės partnerystės forume „Pedagogų rengimas universitete ateities Lietuvai“, vykusiame prieš porą metų, kalbėta, kad ketinama išlaikyti universitete turimą unikalią praktiką, kai mokomojo dalyko didaktai itin glaudžiai dirba su atitinkamos srities mokslininkais ir taip perduoda naujausius mokslo pasiekimus būsimiems mokytojams. Kaip šiandien turėtume rengti pedagogus? Kokia VU pedagogų rengimo koncepcija? 

Šitą mokslininkų, mokytojų ir, pridurčiau, mokinių sąveiką garantuoja tinklinė struktūra. VU įkūrėme ir nuosekliai stipriname pedagogų rengimo tinklą. Į šį tinklą susijungė įvairūs fakultetai, kuriuose studijuojami dalykai yra susiję su bendrojo lavinimo disciplinomis ir bendruoju lavinimu apskritai, geriausios šalies mokyklos, kuriose dirba taip mums svarbūs mokytojai, mūsų vadinami mentoriais, nes jie gali vadovauti mūsų studentų praktikoms. Šiam tinklui netiesiogiai priklauso ir visas mokslo infrastruktūros potencialas, kuris privalo paklusti vadinamosios atviros prieigos principams arba, kitaip tariant, dalytis čia sugeneruotu žinojimu. Beje, būtent nuožmiai dėl resursų konkuruojančios mokslo infrastruktūros pirmiausia ir turėtų būti suinteresuotos efektyviai veikiančia mokytojų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sistema, nes būtent tie mokytojai tampa savotiškais skautais, kurie identifikuoja ir parengia mokinius, papildysiančius ir smalsių studentų, ir jaunų mokslininkų gretas.

Kadangi didžioji dauguma mūsų mokinių, deja, negalės dirbti mokslininkų laboratorijose, šiuo metu daug dėmesio skiriame tam, kad mūsų Alma Mater atsirastų STEAM (Science, Technology, Engineering, Arts (Design), Mathematics) laboratorijų korpusas, kurį sudarytų aštuonios laboratorijos. Tai būtų gyvybės mokslų, chemijos, fizikos ir astrofizikos, inžinerijos, vizualaus programavimo, mobiliųjų technologijų ir robotikos, šviesos technologijų ir skaitmeninės gamybos laboratorijos. STEAM centras, kuris, labai tikėtina, bus įkurdintas planetariume, jau dabar, kol STEAM laboratorijos dar tik projektuojamos, yra tapęs svarbiu pedagogų rengimo tinklo segmentu. Projektuojant STEAM, pirmaisiais smuikais griežia mūsų universiteto mokslininkai, kuriems akivaizdžiai yra prabudęs mokytojo pašaukimas. Šio centro laboratorijose pirmuosius savo tyrimus atliks 5–12 klasių mokiniai, kvalifikaciją tobulins gamtos ir tiksliųjų disciplinų mokytojai ir jiems padės jauni mokslininkai. Visą šią sudėtingą sistemą koordinuoja Pedagogikos centras, įsikūręs Filosofijos fakultete, kuris, įgyvendinus Filosofijos fakulteto reformą, priklausys Filosofijos fakultete atsirasiančiam Ugdymo mokslų institutui.

VU Pedagogikos centras, kuruojamas Filosofijos fakulteto, tinkliniu pagrindu vienija Chemijos, Ekonomikos, Filologijos, Fizikos, Gamtos mokslų, Istorijos, Matematikos ir informatikos fakultetų ir Orientalistikos centro dėstytojus, įgyvendinančius pedagogų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo programas. VU suteikia mokytojo kvalifikaciją baigusiems gretutinių studijų programą Dalyko pedagogika arba profesinių studijų Mokyklos pedagogikos programą (po 60 kreditų). 2012–2016 m. šiais būdais parengti 9 chemijos, 27 fizikos, 7 matematikos ir informatikos, 3 biologijos, 12 istorijos, 27 lietuvių kalbos ir literatūros, 31 užsienio kalbos, 7 filosofijos, 2 psichologijos specialistai, kurie gali dirbti mokytojais.

Šiuo metu gretutines Dalyko pedagogikos studijas tęsia 66 studentai, kurie galės dirbti mokytojais.