2012 m. gegužės mėnesį vykdyta Lietuvos mokslo institucijų darbuotojų apklausa parodė, kad viešųjų pirkimų praktika yra vienas iš svarbiausių veiksnių, mažinantis mokslinio darbo efektyvumą. Maždaug po metų savo kreipimesi į šalies vadovus 262 Lietuvos mokslo premijų laureatai konstatavo, kad mūsų šalyje susiklosčiusi viešųjų pirkimų praktika mokslinių tyrimų, inovacijų bei technologinės, socialinės ir kultūrinės plėtros srityje stabdo valstybės pažangą, pasmerkia šalį atsilikimui bei amžinam užsienio pagalbos naudotojo vaidmeniui. Mokslo bendruomenės kantrybei senkant, bedykinėdami, kol laukėme moksliniams tyrimams reikalingų prietaisų ir medžiagų, su nedidele grupe bendraminčių ėmėme ieškoti būdų šiai įsišaknijusiai problemai spręsti. Pradėjome nuo mokslininkams skaudžiausių problemų identifikavimo. Jų pasirodė esančios dvi.

Pirma, sudarant pirkimo sutartis dėl nedidelės vertės nereguliariai perkamų prekių (nebrangių prietaisų, atsarginių dalių, retesnių medžiagų ir pan.), tekdavo rengti „supaprastintus“ ar net tarptautinius konkursus, neretai trunkančius iki mokslinių projektų vykdymo pabaigos. Pasirodo, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme buvo įsivėlusi (veikiau, sąmoningai įvelta, kad reikėtų mažiau galvoti) klaida, kuri vertė sumuoti visų pirkimo sutarčių vertes pagal prekės kodo pirmus tris skaitmenis ir pagal suminę vertę nustatyti pirkimo būdą. Pavyzdžiui, buvo sumuojamos visų tais pačiais metais perkamų lazerių (38636100-3) ir optinių filtrų (38623000-8) vertės. Kadangi lazeriai brangūs, suminė vertė gaudavosi didelė ir optinį filtrą, kainuojantį 100 litų, tekdavo pirkti tarptautinio konkurso būdu su visais jam būdingais „malonumais“ (registracijomis, pažymomis, apskundimais, sutartimis ir visos dokumentacijos vertimu į seniausią indoeuropiečių kalbą, idant neišprusę tiekėjai praturtintų savo lingvistinius gebėjimus).

Antra, buvo sunku greitai ir paprastai įsigyti didelės nomenklatūros smulkias prekes (raštinės priemones, reagentus, elektronikos komponentus, kompiuterius bei jų dalis ir kt.) tiesiogiai iš tiekėjo katalogų. Tokios prekės būdavo perkamos naudojant įprastas pirkimo sutartis, kuriose reikėdavo iš anksto numatyti prekių kainas ir kiekius. Kadangi moksliniai tyrimai pasižymi prigimtine neapibrėžtimi, todėl daugumą pirkinių buvo sunku planuoti. Dėl to arba tekdavo laukti, kol bus išpirktas tam tikras kiekis planuotų prekių, kad būtų galima pasinaudoti tam tikru neplaniniu limitu, arba rengti papildomus ilgai trunkančius konkursus, arba tenkintis „planuota“ pasiūla. Pastarasis atvejis lėmė tai, kad, pavyzdžiui, tekdavo rinktis asmeninius kompiuterius iš kelių pasenusių modelių už kelerių metų senumo „rinkos kainą“. Vienas užsispyręs profesorius planšetinį kompiuterį įsigijo tik po kelių tarptautinių konkursų, nes kol jie vykdavo, gamintojai dėl savo atsainaus požiūrio į lietuviškas nacionalines viešųjų pirkimų ypatybes nustodavo gaminti konkursinį modelį.
Apklausėme kai kuriuos darbo užsienio universitetuose patirties turinčius tautiečius. Dalis jų grįžę patyrė dideles kančias dėl mūsiškų viešųjų pirkimų (jos pasireikšdavo verbaliniais ir epistoliniais protrūkiais, praturtinančiais mokslinę terminologiją ir frazeologiją), kiti negrįžta, nes tausoja sveikatą. Pasirodė, kad tokia padėtis yra nebūdinga kitų ES šalių mokslo institucijoms, nors visose ES šalyse viešųjų pirkimų įstatymai remiasi ta pačia Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2004/18/EC.Tiesa, su šių universitetų oficialiais atstovais nepavyko nieko išsiaiškinti, nes jie negalėjo suprasti, ko iš jų norima. Mūsų valdininkai ir pirkimų organizatoriai irgi gūžčiojo pečiais ir rodė pirštu vieni į kitus ir net į Briuselį. Todėl brautis pro biurokratinius brūzgynus teko patiems.

Pasirodo, pirmosios problemos sprendimas glūdėjo Viešųjų pirkimų įstatymo 9 straipsnio pataisoje. Radus pritarimą aukščiausiose valdžios institucijose, nors ir besispyriojant Seimo Teisės departamentui ir kai kuriems įsikarščiavusiems kovotojams su korupcija, 2013 m. rudenį įstatymą pavyko ištaisyti. Be to, pavyko pasiekti, kad keli Seimo komitetai įpareigotų Viešųjų pirkimų tarnybą pakeisti atitinkamas taisykles. Po ilgų ginčų ne be akademinių pastangų 2014 m. pradžioje atsirado naujos taisyklės. Jos leidžia nebesumuoti verčių iš anksto neplanuotiems nereguliariems pirkiniams, tokiems kaip daugelis moksliniams projektams reikalingų prietaisų, atsarginių dalių ar retesnių medžiagų. Laipsniškai, su baime dairantis į kontroliuojančias institucijas, naujoji tvarka ėmė įsigalėti ir mūsų universitete. Dabar nereguliariems pirkiniams, kurių vertė yra mažesnė kaip 200 tūkst. litų, galime taikyti supaprastintas pirkimo procedūras ir pasišvilpaudami laukti, kol kas nors netinkamai išvers naują direktyvą (sic! ji jau patvirtinta).

Antroji problema pasirodė esanti susijusi su pačių perkančiųjų organizacijų negebėjimu ir vengimu taikyti įstatyme numatytus modernius pirkimo būdus, konkrečiau – vadinamąsias preliminariąsias sutartis (dar egzistuoja dinaminės, bet čia jau „aukštasis pirkimų pilotažas“). Tokios sutartys leidžia susitarti su tiekėjais tik dėl sąlygų, susijusių su prekių kainų nustatymu, nebūtinai apibrėžiant pačias kainas ir perkamų prekių kiekius. Preliminariosios sutartys gali apimti didelius prekių katalogus, tarp jų – elektroninius ir nuolat pasipildančius. Jos gali būti sudarytos su keliais tiekėjais, iš kurių konkrečiam pirkimui pasirenkamas vienas, remiantis sutartyje nustatytomis sąlygomis arba atnaujinant tiekėjų varžymąsi. Kelios preliminariosios sutartys universitete veikė ir iki šiol (lėktuvų bilietams, degalams). Tačiau įtikinus administraciją neseniai jos pradėtos taikyti didelės nomenklatūros smulkioms prekėms, tokioms kaip reagentai, optikos ir elektronikos komponentai. Po ilgų taip ir nesibaigusių derinimų pagaliau skelbiamas konkursas dėl preliminariosios sutarties, skirtos kompiuterių pirkimui. Konkursui įvykus, profesoriui atsirastų civilizuotoje Europoje jau nebevertinama galimybė greitai, be vargo ir už rinkos kainą (galbūt net su nuolaida) įsigyti norimo modelio (galbūt net naujesnio, nei turi kai kurie studentai) kompiuterį.

Vilniaus universitete daugelis mokslininkų jau pajuto teigiamus pokyčius viešųjų pirkimų srityje. Iki olandiško liberalumo mums galbūt dar toloka, bet prie švediškos tvarkos jau artėjame. Dairydamiesi į mus, savo administracijas ėmė spausti nukamuoti kolegos iš kai kurių kitų Lietuvos universitetų. Tolesnei pažangai pasiekti būtina kelti viešųjų pirkimų specialistų ir pirkimų organizatorių kvalifikaciją, plačiau dalytis patirtimi su kitomis šalies ir užsienio organizacijomis, neapsiribojant bendromis kalbomis ir pagraudenimais viešinti konkrečias problemas ir ieškoti jų sprendimo būdų.

Straipsnio autorius yra Nacionalinės viešųjų pirkimų praktikų asociacijos valdybos narys.