„Per dieną laiškų rašymui Juozas Tumas-Vaižgantas skirdavo labai daug valandų. Jo laiškuose aptikau porą vietų, kur jis užsimena, kad per dieną atsakė į kelias dešimtis laiškų. Kai dvasinė vyresnybė „ištrėmė“ į Laižuvą, šiame užkampyje Vaižgantas rašė daug daugiau, nei gyvendamas Vilniuje ar Kaune. Jis buvo ištroškęs komunikacijos“, – sako Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto mokslininkė dr. Aistė Kučinskienė. Ji daktaro disertacijoje nagrinėjo per 700 šio kunigo, rašytojo, publicisto, kritiko, visuomenininko laiškų.

Kaip susidomėjote Vaižgantu ir jo laiškais?

Iš tikrųjų nutiko atvirkščiai: susidomėjau ne pačiu Vaižgantu, bet apskritai laiškų fenomenu. Magistro darbą rašiau apie Povilo Višinskio, Žemaitės ir Šatrijos Raganos laiškus. Tai tarp lietuvių literatūrologų tikriausiai pats populiariausias laiškų korpusas. Pradėjau gilintis į laiškų tyrimų teoriją. Darbo vadovė doc. Brigita Speičytė patarė tęsti šias studijas, nes liko dar vienas stambus, beveik netyrinėtas laiškų korpusas – Vaižganto korespondencija. Nors jis man patiko kaip rašytojas, išsigandau, kad laiškų bus labai daug. Paaiškėjo, kad dauguma jų neišliko. Taigi susidomėjau ne autoriumi, ne kokiu nors jo praktikuotu žanru, bet pačiu epistoliniu diskursu.

Kuo apskritai įdomus, patrauklus, žavus laiškų diskursas?

Tai paraliteratūriniai tekstai: nei dokumentiniai, nei grožiniai. Iki šiol sunku atrasti įrankius, kaip apie juos kalbėti, kad šis kalbėjimas netaptų vien biografinių faktų rankiojimu ar visiškai uždara teksto analize, būdinga grožiniams kūriniams.

Kita vertus, dabar daug tyrėjų tvirtina, kad ypač Vakaruose laiškais domimasi dėl to, kad jie nyksta iš mūsų kasdienybės. Tai nostalgiškas diskursas, į kurį žiūrime su melancholija. Manau, lietuvių literatūros istorijoje buvo tokių periodų, kai be išsamaus laiškų tyrimo nelabai galėtume suprasti, kas tuo metu vyko. Vadinasi, laiškų analizė būtina lietuvių literatūros istorijai. Prancūzų, anglosaksų ir ispanų XVIII–XIX a. literatūrų tyrimai parodo, kad įtraukus laiškus į kultūros istoriją galima daug aiškiau matyti literatūros lauko kūrimąsi, formavimąsi.

Mane domina autobiografinių tekstų fenomenas, bet labiau iš skaitytojo pozicijos. Žmogaus kūnas tarsi persišviečia iš laiško. Jeigu korespondencija įdomi, žmonės taip įsitraukia, tarsi ji būtų visai greta jų.

Dabar pakalbėkim apie Vaižganto laiškus. Su kuo jis dažniausiai susirašinėjo? Kokiomis temomis?

Bandžiau rekonstruoti situaciją tik iš to, kas išliko, tačiau netyrinėjau oficialiosios korespondencijos. Iš tūkstančių laiškų išlikę tik apie 700–800. Vaižgantas susirašinėjo daugiausia su dvasininkais, taip pat su kritikais, esamais ar būsimais rašytojais, giminėmis – praktiškai visais to meto kultūros ir visuomenės veikėjais: Antanu Smetona, Liudu Gira, Šatrijos Ragana, Gabriele Petkevičaite-Bite, Lazdynų Pelėda, Ona Pleiryte-Puidiene, Baliu Sruoga ir daugeliu kitų. Tą galiu ištirti tik iš Vaižgantui siųstų laiškų, nes jis labai atidžiai juos rinko. Paties rašytų laiškų išlikę daug mažiau. Vaižgantas buvo universalus, o korespondencija parodo jo veikimą asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime.

Daugiausia susirašinėta literatūrinėmis, tekstų kritikos temomis, visuomeniniais klausimais. Vaižganto laiškuose klostėsi mūsų nacionalinės literatūros istorijos pradžia. Labai daug rašyta apie spaudą, nes tuo metu kūrėsi jos leidiniai. Nemažai dėmesio skirta ir politinėms aktualijoms. Net korespondencija giminėms rodo, kad jis reagavo į politinę situaciją. Laiškuose atspindima praktiškai visa to meto buitis ir būtis.

Ar galima teigti, kad Vaižganto laiškai labai daug pasako apie XIX a. pab. – XX a. pr. mūsų kultūrinį, literatūrinį gyvenimą?

Manau, kad jie pasako beveik viską arba papildo tai, ką žinome. Iš ko sužinome apie to laiko gyvenimą? Daugiausia iš grožinių tekstų ir spaudos. Vaižganto laiškai parodo individo tapsmą, kaip jis jautėsi tuometėje besiformuojančioje nacionalinėje kultūroje, bendrąją jos istoriją ir procesus: spaudos padėtį, organizacinį darbą. Manau, Vaižganto laiškų negalima vadinti to meto gyvenimo atspindžiu, nes laiškus laikau ne tiek liudytojais, kiek kūrėjais: jie patys veikia kurdami kultūrinę ir visuomeninę situaciją. Vis dėlto laiškai labai daug pasako, nors ir fragmentiškai.

Gal kas nors nustebino Vaižganto laiškuose? Gal pavyko atrasti ką nors netikėto?

Tikėjausi rasti daug daugiau laiškų. Bet, kaip sako kai kurie kultūros istorikai, tai, ko nėra, irgi yra tyrimo objektas. Tikėjausi, kad laiškai bus literatūriškesni, nes Vaižgantas buvo gaivališkas autorius. Jo grožiniai ir publicistiniai tekstai labai ekspresyvūs.

Antra vertus, iš to, ko nėra, galime diagnozuoti tuometę kultūros situaciją: laiškai buvo bendravimo, o ne tekstinės tapatybės paieškų terpė. Tarpukariu laiškai prarado savo išskirtinę komunikacinę funkciją, tapo tekstinių eksperimentų, egzistencinių klausimų svarstymo, žaidimo vieta.

Vaižganto korespondencijoje aptikau visokių ištarų apie kitus rašytojus, pavyzdžiui, grubokų pasisakymų apie Salomėją Nėrį, buitinių užuominų apie kitus dvasininkus, bet jos gana egzotiškos. Galbūt dar nustebino tai, kad Vaižgantas, kaip joks kitas autorius, susirašinėjo su labai skirtingų pažiūrų veikėjais.

Kiek apskritai Vaižganto laiškais galima pasikliauti? Kaip atskirti literatūriškumą nuo dokumentiškumo, kur yra ta riba?

Tai vienas esminių klausimų, kurį kelia epistolikos tyrinėtojai. Sąmoningai nesvarstau šios problemos, nes, akivaizdu, ji beveik neišsprendžiama. Laiškų bet kokiu atveju negalime skaityti kaip dokumentų par excellance arba negalime teigti, kad tam tikri dalykai vyko taip, o ne kitaip, nes laiškai, arba egodokumentai, yra subjektyvių santykių ir patirčių tekstai. Vaižganto laiškų nebandžiau skaityti kaip faktinių dokumentų. Antra vertus, negalima paneigti, kad juose yra realių dalykų. Kiekvienas atvejis padiktuoja, kaip vieną ar kitą laišką reikėtų skaityti.

Laiškus vadinu saviraiškos ir savikūros terpe, nes tai, kas parašyta adresatui, yra labiau subjekto pozicionavimas negu reali egzistencija. Šiuo atžvilgiu galime skaityti laiškus kaip atskirus tekstus, kuriančius tapatybę, susirašinėjančiojo vaidmenį. Tačiau labai sunku atskirti faktą nuo išmonės.

Tie laiškai, kuriuose yra tekstinių eksperimentų arba žaismingos, lengvos komunikacijos, dažnai priartėja prie literatūros. Neatsitiktinai 3–4 dešimtmečio Vaižganto laiškai giminėms Klimams išleisti atskira knyga. Ją galima skaityti kaip grožinį kūrinį, romaną, kuriame to laikmečio realijos, detalės sukuria fiktyvaus teksto peizažą.

Disertacijoje laiškus Klimams išskiriate atskiru skyriumi. Kodėl? Kuo jie ypatingi? Ar tik dėl to, kad kuria, kaip jau minėjote, grožinio teksto peizažą?

Jie ypatingi dėl kelių aspektų. Šie laiškai yra vėlyvoji Vaižganto korespondencija. Antra, juose skiriasi subjekto pozicija: Vaižgantas jau nebeorganizuoja kokio nors darbo ar kultūrinių santykių, o veikia kaip fiktyvus pasakotojas, apie save rašydamas tiek tiesą, tiek ir netiesą. Daug laiškų tyrėjų sako, kad šios korespondencijos sudėjimas į knygą laišką paverčia kažkuo kitu. Manau, būtent atskiru naratyvu. Jeigu išleistume kitokio pobūdžio Vaižganto laiškus atskira knyga, nebūtų taip įdomu, nes laiškai patys savaime diktuoja literatūriškumą, arba grožiškumą.

Laiškai Klimams buvo ypatingi ir susirašinėjimo metu. Šiuose laiškuose neperduodama kokia nors žinia, jie skirti išsikalbėti. Bandau prieiti prie išvados, kad Vaižgantas sąmoningai rašė šiuos laiškus kaip išliksiančius tekstus, kurie jį įrašys į istoriją. Jis refleksyviai save apmąstė. Radau užuominų, kad Vaižgantas prašo giminių išsaugoti jo korespondenciją. Taigi laiškai Klimams yra aukštesnio sąmoningumo. Tokių laiškų lietuvių literatūroje ne tiek jau daug.

Kodėl Vaižganto laiškai nėra sulaukę didesnio literatūrologų dėmesio, nors ši asmenybė laikoma viena iškiliausių laiškų rašytojų lietuvių literatūros istorijoje?

Man atrodo, kad iki XXI a. laiškai ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose nebuvo nusipelnę atskiro tyrėjo žvilgsnio. Jie laikyti paraliteratūra – tuo, kas yra greta literatūros. Vadinasi, jeigu kažkam reikėdavo kokio nors faktelio arba situacijos, tiesiog atsiversdavo vieną ar kitą laišką. Matyt, laiškai skaityti kaip dokumentai, o jiems literatūrologai neskiria atskiro dėmesio.

Kitas dalykas – beveik visi Vaižganto laiškai yra rankraščiai. Ne taip lengva juos susirankioti, kad pamatytume visumą. Bent jau Lietuvoje ne visi literatūrologai mėgsta dirbti su rankraščiais. Veikiau palauks, kol kas nors išleis raštus (šypteli). Iki šiol kirba mintis, kad vienas ar kitas laiškas nepakliuvo į mano akiratį todėl, kad jo tiesiog neradau. Kai 1998 m. atskira knyga išleisti „Laiškai Klimams“, pasirodė keli straipsniai, tyrinėjantys tiesiogiai juos. Jeigu artimiausiu metu išeitų Vaižganto laiškų tomas raštuose, manau, į jo laiškus būtų dar kitaip pažiūrėta.

Nedaug žmonių skaitę ne pavienę korespondenciją, o jos visumą. Atskiri Vaižganto laiškai, pavyzdžiui, susirašinėjimas su Smetona, skaityti daug kartų, nes jie domina ir istorikus, ir literatūrologus. Praktiškai nėra nė vieno to meto visuomenės ar kultūros veikėjo, kurio rankraščių kataloguose nebūtų paminėtas Vaižgantas.

Kuo šiuolaikiniam žmogui galėtų būti įdomūs, aktualūs Vaižganto laiškai?

Tie laiškai, kurie organizuoja literatūros lauką ar modeliuoja kultūrinius santykius, labiau įdomūs mums, literatūros tyrėjams, nes juose galime atsekti visokių įdomybių apie besiklostančią kultūrą ir literatūrą. Nuoširdžiai tikiu, kad žmonės nesikeičia, keičiasi tik situacija. Tai, kas vyko prieš 100 metų, galima prilyginti vakarykštei dienai. Vaižganto laiškai atskleidžia, kaip žmogus gali rasti savo vietą visuomenėje būdamas aktyvus, vienas mylimiausių to meto kultūros veikėjų, bet sykiu labai vienišas, niekaip nesusitaikantis su savimi. Gitana Vanagaitė rašė, kad Vaižgantas yra tobulas dėdė: jis neturi šeimos, tiesioginių meilės objektų, bet visiems yra geras.

Vaižganto asmenybė žavinga. Jis gali pamokyti vidinio gėrio, meilės kitam, nes bendrauja su skirtingų pažiūrų žmonėmis jų nežemindamas, jam individas yra vertybė. Iš Vaižganto laiškų galima sužinoti, kaip elgtis pasaulyje, kaip būti jautriam ir ne pernelyg jautriam, kaip būti mylinčiam, bet nesentimentaliam. Galime išmokti būdo gyventi, bendražmogiškų vertybių puoselėjimo. Vaižgantas buvo labai geraširdis, nuolat neturėjo pinigų, nes juos išdalydavo. Pas jį eidavo tiek bėdžiai, tiek jauni rašytojai.

Vaižganto korespondencija galėtų būti aktuali jauniems kūrėjams arba turintiesiems kūrybinių aspiracijų. Jo laiškuose galima pamatyti žmogaus bandymą rasti savo padėtį tarp kitų rašytojų. Vaižgantas ragino turėti daugiau savivertės.

Gyvenimo pabaigoje jis sulaukdavo nemažai laiškų iš jaunų kūrėjų, kurie prašydavo patarimų. Vaižgantas į visus arba beveik į visus atsakė. Retas kuris dabartinis intelektualas tam aukotų savo laiką. Taigi laiškai moko suvokimo, kad nors greit išnyksime, galime bent padėti kitam.