Laikau rankose visai neseniai pasirodžiusią kompozitoriaus Giedriaus Alkausko 13 romantinių programinių kūrinių kompaktinę plokštelę „Užburtas laikas“. Instrumentiniai ir vokaliniai kūriniai sukurti 1999–2006 m., naujai redaguoti 2012–2014 m., įrašyti Vilniuje, „Piano.lt“ salėje. Garso režisierius – Arūnas Zujus.

Kompaktinę plokštelę lydi bukletas, jame – G. Alkausko parašytos kūrinių anotacijos. Leidinuką puošia paties kompozitoriaus tapybos darbai iš ciklo „Dvasios“. Grafinio dizaino autorius – Liudas Parulskis. Buklete trumpai pristatomi atlikėjai: Kristina Ivanauskaitė-Jucienė, Marija Grinevičiūtė (fortepijonas), Nora Petročenko (mecosopranas), Vytautas Vepštas (baritonas), Linas Rupšlaukis (trimitas), Pranas Dapšauskas (trombonas). Leidinyje rasta vietos ir dainų žodžiams. Visas bukleto tekstas parengtas lietuvių ir anglų kalbomis. Kultūringai išleista įdomios muzikos kompaktinė plokštelė „Užburtas laikas“ gali būti puikus lietuviškos muzikos suvenyras ar papildyti ne vieno melomano fonoteką.

Plokštelėje įrašytos 2 ištraukos iš baleto „Užburta vieta“ („Piktosios jėgos gundo senelį“ ir „Piktųjų jėgų šokis“), šešių dainų ciklas „Vaiko dainų sodelis“, daina „Baisūs namai“ – aštuntoji iš ciklo „Kol turi dar kelią“ (Juozo Erlicko eilės), „Nuskendusio miesto Aigrado vadavimas“ – antroji ciklo „Užburtos pilys“ daina, ja perteiktas lietuvių liaudies padavimas. Daina „Pirmasis Jono regėjimas“ (pagal „Apreiškimą Jonui“ 1, 7–19), kompozitoriaus teigimu, sukurta kaip padėkos ir meilės ženklas krikščionybės istorijai ir krikščioniškajam menui. Dainos „Gėlė ir paukštelis“ tekstą parašė muzikos autorius. Pagal Roberto Louiso Stevensono eiles sukurta daina „Jei jūreivių istorijos…“.

Kiekvieną įrašytą kūrinį kompozitorius G. Alkauskas buklete pristato pateikdamas jo gimimo inspiracijas (dažniausiai nurodomos garsių klasikų pavardės ir jų kūriniai), paanalizuodamas muzikinį audinį, aptardamas dainų versijas, nukreipdamas mintį į ritminius darinius, harmoninę kalbą, formą, temas ar kompoziciją. Toks aiškinimas gali puikiausiai praversti kaip metodinė medžiaga studijuojančiajam muziką.

Man, muzikos vartotojai, nėra taip smalsu, kokiu būdu suręstas muzikinis tekstas, daug labiau norisi tiesiog klausytis G. Alkausko kompaktinės plokštelės „Užburtas laikas“ ir kalbėti apie potyrius keliaujant šios šviesios, kartais ypač skaidrios ir trapios, „burtų ir užkeikimų“ nesužalotos muzikos kloniais. Kita vertus, norisi daugiau sužinoti apie žmogų, paviliotą muzikos, meno apskritai, matematikos, mistikos, mitologijos.

– Giedriau, esate matematikas, fizinių mokslų daktaras, kompozitorius. Kalbėti apie visa tai viename rašinyje nebūtų paprasta, todėl norėčiau paklausti apie vieną svarbiausių Jums meno sričių – muziką. Kada ir kokia buvo pirmoji pažintis su ja?

– Labai gerai pamenu vaikystėje namuose skambėjusią muziką iš San Remo festivalių, indiškų filmų, itališką, švedišką populiariąją ar to meto disko muziką. Tik gerokai vėliau pradėjau domėtis profesionalia klasikine muzika.

Ir čia Giedrius ima vardyti daugybę klasikinės muzikos kūrinių, tuos, kurie „nukelia į tūkstantį kartų intensyvesnį gyvenimą, į vaikystę, į neaišku iš kur atsiradusius sapnus, vizijas, vaizdinius, virpesius, kvapus, ataidėjimus, asociacijas“, kurie primena „džiugią gyvenimo šventę“. Kai kuriuos iš jų teigia jaučiąs gal net nuo kūdikystės, pavyzdžiui, „Orientalija“ iš S. Prokofjevo baleto „Pelenė“ ir abi Bajano dainos iš M. Glinkos operos „Ruslanas ir Liudmila” pakerėjo jį taip, kad, įsitikinęs, lydės visą gyvenimą.

– Kas lėmė pasirinkimą bendrauti su muzika?

– Manau, kad tvirta sąsaja su muzika atsirado dėl didelio prigimtinio jautrumo šiam menui, dėl atsineštų vienokių ar kitokių psichologinių ypatybių. Jei man reikėtų išsirinkti tris labiausiai veikiančias ir jaudinančias meno rūšis, būtų paprasta: rinkčiausi poeziją, dailę, bet pirmiausia – muziką, nes ji man atrodo pati paveikiausia iš visų meno formų.

– Kompozitoriumi tapote eidamas savitu keliu. Kokia to kelio pradžia?

– Mokykloje su broliu Audriumi ir draugu Mindaugu buvome subūrę roko ir pakvailiojimo muzikos grupelę „Madland”, vėliau dviese su broliu – grupę „Zeta”. Įrašėme nemažai garso kasečių. Pagrindinis kūrybinės veiklos skatintojas buvo mano brolis. Aš sukūriau kelias metalo stiliaus dainas, kompozicijas. Tuo metu kūryba ir mokymasis Anykščių muzikos mokyklos akordeono klasėje man buvo lyg žaidimas. Domėjausi Mike’o Oldfieldo kūryba, o tai man buvo tramplinas nuo populiariosios į rimtąją klasikinę ir šiuolaikinę muziką. Tik vėliau supratau, kad jau pirmuose mano kūriniuose buvo jaučiama pagarba muzikos autoritetams, juose apstu kompozitorių kūrybos pėdsakų – ar paprasto hommage pavidalo kūrinių, ar beveik tikslių citatų, ar imitacijų. Mano pirmasis kūrinys „Vyrų šokis“ (iš šokių siuitos „Ruduo“, 1999 m.) labai paveiktas „Skomorochų šokio” iš N. Rimskio-Korsakovo operos „Snieguolė”. Per pirmuosius ketverius kūrybos metus parašytų eskizų pakaks dar trims plokštelėms. Manieji eskizai pereina daugybę redagavimo stadijų, keičiamas jų pobūdis, pavadinimas, kontekstas, kol tampa norimais kūriniais. Bet ir išėjusių CD gaidas dar redaguoju.

– Gal tai lemia Jūsų perfekcionistinis požiūris į gyvenimą? Gal pernelyg daug reikalaujate iš savęs?

– Tik vėliau ateina minčių, kaip nesunkiai tą ar kitą vietą galima pagerinti, pagilinti muzikinį turinį, raišką ar formą.

– Papasakokite apie postūmį, kuris leido nuo „muzikinių pakvailiojimų“ pereiti prie didžiosios muzikos?

– Mokykloje klausydavausi metalo ir roko, kartais ir dabar klausausi. Kai nebeteikė džiaugsmo populiarioji muzika, 1998 m. nuėjau į Lietuvos nacionalinę M. Mažvydo biblioteką ir paprašiau duoti pasiklausyti plokštelių tų kompozitorių kūrinių, kurių pavadinimus labai seniai buvau girdėjęs Anykščių muzikos mokykloje: „Petruška“, „Šventasis pavasaris“, „Sakmė apie nematomą Kitežo miestą“, „Pasaka apie carą Saltaną“, „Ruslanas ir Liudmila“. Šią muziką priėmiau kaip stebuklą – tiek spalvų, grožio ir gelmės, tiek išraiškos priemonių, tiek laisvės mintims ir svajonėms klaidžioti! Tai lėmė mano tolesnį muzikinį skonį ir jo dinamiką.

– Kokią Jūsų veiklos dalį užima muzika? Ką ji Jums reiškia?

– Esu šiek tiek privilegijuotas, nes užsidirbdamas pragyvenimui iš matematikos galiu likusį laisvą laiką skirti muzikos teorijos, natų studijavimui, įrašų klausymui, apskritai muzikai. Aš kaupiu, kolekcionuoju muzikos įrašus ir klausausi jų. Klausausi labai daug, kartais 6–7 kompaktines plokšteles per dieną, ir labai įvairios muzikos: klasikinės, sunkiojo roko ir metalo, new age’o, neofolko ir postfolko, disko, lietuvių etninės muzikos, Indonezijos gamelano, Tailando orkestrų, Kambodžos ir Indijos popmuzikos, Mongolijos nacionaliniu instrumentu morinchuru grojamos muzikos, Gruzijos polifoninio dainavimo, elektroninės, mikrotoninės ar dar kitokios, bet daugiausia – Europos profesionaliosios, nuo Guillaume’ de Machauto (XIV a.) ir dar ankstesnės X–XII a. muzikos iki O. Messiaeno. Kartais muzikos klausausi nerimui suraminti, kartais tapydamas paveikslus.

Norėdamas kiek galima labiau prisidėti prie man patinkančios muzikos sklaidos, kartais internetinės parduotuvės Amazon.com puslapyje angliškai parašau kompaktinių plokštelių recenzijų. Daugiausia rašau apie rusų klasikinę muziką, taip pat A. Dvořáko operas, liaudies, fortepijoninę muziką.

– Teigiate, kad jautrumas muzikos menui nelabai priklauso nuo formalaus muzikinio išsilavinimo.

– Vienoje turiu draugą Geraldą, matematiką, kuris net natų nepažįsta, bet yra sukaupęs apie 5 tūkstančius kompaktinių plokštelių. Richardo Strausso operos „Rožių kavalierius“ yra surinkęs visus studijinius ir koncertinius įrašus, o G. Mahlerio ir R. Wagnerio įrašų kompaktines plokšteles matuoja metrais (R. Wagnerio – 5 metrai…). Jis kiekvienais metais perklauso visas J. Haydno simfonijas! Be to, vykdo savo paties susigalvotą misiją: visiems nors kiek muziką mėgstantiems draugams dovanoja R. Strausso „Alpių simfoniją“. Geraldas apie kiekvieną Vienos valstybinės operos salės sėdimąją vietą gali tiksliai papasakoti: kur vaizdą užstoja kaimynas, kur – stulpas, kur gerai girdėti choras, bet blogai – orkestras, kur yra šiaip akustinė skylė.

– „Užburtas laikas“, antroji kompaktinė plokštelė, Jūsų vertinimu, yra šviesesnė už pirmąją, kurioje melancholiją keičia švelnus ilgesys. Čia Jūs tarsi supinate mitologiją ir vaikystę, jas spalvinate romantinėmis spalvomis, jaučiamas noras susigrąžinti kažką be galo trokštamą, nepasiekiamą, gal net nesuvokiamą ir neapčiuopiamą.

 Marija Gimbutienė knygos „Senovės lietuvių deivės ir dievai“ įvade rašo: „Mitologija yra pagrindinis šaltinis tautos kultūrai pažinti, nes ji byloja, kaip mūsų protėviai galvojo apie pasaulį, apie gyvybės ir mirties, gėrio ir blogio priežastis. Senųjų tikėjimų ir pasaulėjautos atmintis tebėra kiekvieno lietuvio sielos dalis, jei jis nenukapojęs savo šaknų.“

Ar vaikystė ir mitologija provokuoja kūrybą sieti su pasaulio, gyvenimo kelio slaptingumu, mistiškumu, ar yra daugiau priežasčių?

– Tiesą pasakius, aš nežinau, kada vaikystė baigiasi ir ar baigiasi, o kada prasideda kitas etapas. Kada ir kur prasideda, kur baigiasi mitologijos veikimo laukas, kur yra praktiškas, kasdienis, nerimo ir rūpesčių kupinas gyvenimas, kaip patenkame į burtų ir iracionalių jausmų domeną. Labai patinka bendrauti su vaikais: deklamuoju jiems S. Gedos eilėraščius, improvizuoju, pasakoju visokias pasakas apie raganas.

Būna, kad mane tiesiog burte užburia visai netikėti, atrodytų, primityvūs, paprasti dalykai. Kartą Bazelyje vitrinoje pamačiau spalvotus stiklo rutuliukus, tai nežinau, kiek laiko prastovėjau į juos žiūrėdamas, ir tas laikas mane vėl susaistė su vaikyste, priminė ją, vertė vėl išgyventi jos skaidrumą ir šviesą.

Apgailestauju, kad neįmanoma viso gyvenimo, buities, visų materialių dalykų paversti pasaulio istoriją bylojančiais grožio simboliais, nematerialių – magijos ir įkvėpimo prisodrintais garsais. Viliuosi, gal galų gale pavyks padaryti taip, kad visas laikas – buvęs, esamas, būsimas, mitinis ir fizinis – taptų užburtu laiku.

– „Užburtas laikas“, manau, yra duoklė vaikystei, tačiau tai nėra vaikams skirta kūryba. Kokiam klausytojui skirta ši kompaktinė plokštelė, nes scenos iš baleto „Užburta vieta“, dainų ciklai reikalauja atidaus klausymo, išprususio muzikos vartotojo.

– Kažkada skaičiau kompozitoriaus Aleksandro Borodino biografiją. Ten buvo parašyta apie jo šeimos draugų vaikus (pats Borodinas vaikų neturėjo), kurie atėję pas žymųjį kompozitorių ir chemijos profesorių (draugai muzikantai dėl šio derinio A. Borodiną vadino alchemiku) vis prašydavo pagroti „Paukščių šokį“ iš N. Rimskio-Korsakovo operos „Snieguolė”. Tokios nuostabios muzikos vaikams nėra labai daug. Manau, šiuo atžvilgiu išsiskiria lietuvių kompozitorė Rasa Dikčienė-Zurbaitė, kurios kūryba vaikams labai paveikta lietuvių liaudies muzikos, šiek tiek minimalizmo. Reikia pasakyti, kad tą muziką su malonumu klauso (mėgdžioja, dainuoja) maži vaikai, o suaugusiems tai yra nuostabi muzikinė kelionė. Tokia yra pasaka „Muzikantas, velnias ir perkūnas”, kitos pasakos. Kai kurios Neringos Čereškevičienės dainos vaikams parašytos taip pat gana profesionaliai ir talentingai.

Kita dalis profesionaliosios muzikos vaikams, kaip ir nemažai vaikiškos poezijos, mano supratimu, yra skirta ne vaikams, o suaugusiems, branginantiems savo vaikystės prisiminimus, norintiems vėl ją išgyventi. Tai labai akivaizdu kalbant apie S. Gedos ir J. Erlicko poeziją, C. Debussy šešių dalių siuitą fortepijonui „Vaiko kampelis”. Net ir ta kūryba, kuri išoriškai vaikiškesnė, tarkim, mano antrojoje plokštelėje panaudota R. L. Stevensono poezija ar S. Prokofjevo muzikinė pasaka vaikams „Petia ir vilkas“, M. Krasevo vaikiška opera „Šaltukas“ orientuota į klausytoją, kurio vaikystė jau praeityje.

Kokiam klausytojų ratui skirta mano antroji kompaktinė plokštelė „Užburtas laikas“? Net nežinau. Tikriausiai mano muzika skirta visiems, norintiems su ja bendrauti, tiems, kuriuos muzikos ilgesys verčia ieškoti vis naujų potyrių.

Neturėčiau stebėtis, bet mane labai džiugina ir įkvepia kartais internete randami tie aštuoniolikmečiai, dvidešimtmečiai, kurie yra dideli Felikso Bajoro kūrybos gerbėjai, mėgsta A. Skriabiną ar vėlyvąjį L. van Beethoveną.

Viena motyvacijų kurti muziką – noriu būti išgirstas, noriu pasisakyti (rašydamas recenzijas, kalbėdamas viešai), noriu skleisti, populiarinti tų kompozitorių muziką, kuri man patinka ir kuri kvepia.

– Antroji kompaktinė plokštelė skirta balsui, fortepijonui, trimitui, trombonui. To reikalavo muzikinis audinys ar tai yra Jūsų mėgstami instrumentai?

– Tai gal labiau su praktiniais dalykais susijęs klausimas. Kitoje kompaktinėje plokštelėje „Užburta vieta“ bus ir styginių kvartetas, fleita, klarnetas, valtorna, trombonas. Norisi rašyti ir styginiams, bet dar reikia pastudijuoti daug partitūrų, keletą instrumentuotės ir teorijos vadovėlių.

Apie instrumentus, aišku, pasakoju per muzikos ir matematikos kursą Vilniaus universitete: pavyzdžiui, kokios yra chordofonų, aerofonų, membranofonų ar idiofonų svyravimo lygtys, kaip Hermanas von Helmholtzas, skaičiuodamas ir sudėdamas šiurkštumus pagal visus dviejų smuikų obertonus, nubrėžė daug ką pirmą kartą teoriškai paaiškinusią disonanso kreivę.

Daugiausia klausau operinės ir vokalinės muzikos, tad ir mėgstamiausias instrumentas – žmogaus balsas, pats unikaliausias iš visų instrumentų. Labai gražiai apie tai yra pasakęs Bronius Kutavičius: „Visos fleitos, visi trombonai yra vienodi, o kiekvienas žmogaus balsas vis kitaip yra unikalus.“

– Teigiate, kad užburto laiko, vaikystės virpesius geriausia gaudyti skaitant S. Gedos, J. Erlicko, R. L. Stevensono poeziją. Kuo Jums artima šių poetų kūryba?

– Mano skaitomos literatūros laukas per penkiolika metų smarkiai pasikeitė. Pradėjau nuo rusų klasikinės literatūros, įnikau į N. Gogolį, F. Dostojevskį, A. Čechovą, M. Lermontovą. N. Gogolio „Mirusias sielas“ skaičiau gal aštuonis kartus – tai mano mėgstamiausia knyga. Šiuo metu F. Dostojevskio psichologizmas ir gelmė jau nežavi taip, kaip anksčiau. Ankstyvasis, mitologinis, liaudies fantastikos kupinas N. Gogolis (apsakymų rinkiniai „Vakarai viensėdyje prie Dikankos“ ir „Mirgorodas“) visada buvo truputį arčiau.

Dabar daug labiau domiuosi ir gėriuosi padavimais, sakmėmis, pasakomis, mitologine literatūra, ypač poezija. Prie mane kerinčių poetų priskirčiau Marcelijų Martinaitį, anglų romantiką Samuelį Taylorą Coleridge’ą (pastarojo „Eilės apie seną jūreivį“ yra nuostabi ir mėgstamiausia poema, tikras romantizmo manifestas, kupinas mistikos, fantastikos, nevilties ir grožio), amerikiečius Edgarą Allaną Poe ir Henry Wadsworthą Longfellow, rusą M. Lermontovą, taip pat ruso Daniilo Charmso poeziją, labai keistą ir įdomią. Bet dabar daugiausia skaitau būtent S. Gedos ir J. Erlicko vaikiškus eilėraščius, kurie greičiau skirti ne vaikams, o suaugusiesiems, besiilgintiems vaikystės.

Klausimai „Kas sukūrė pasaulį?“, „Ar yra Dievas?“ (kad ir kokia būtų išpažįstama religija – krikščionių, pagonių baltų, pagonių graikų, hinduistų ar kt.) man nėra aktualūs. Svarbūs tik klausimai: „Ar Dievo ilgu?“, „Ar tai jaudina?“, „Ar tai įkvepia?“. Todėl savo stipraus religinio jausmo ties niekuo konkrečiai nelokalizuoju, jis pasireiškia tik kaip didelis ilgesys, dievoieška, kaip pasakytų Gintaras Beresnevičius. Manau, tą patį daro ir poezija – atskleidžia pasaulio simbolius kaip įvaizdžius ir archetipus mūsų sąmonėje. Tad man svarbiausias kriterijus poezijai – ji turi būti universali. S. Geda operuoja archetipais, mitiniais įvaizdžiais, jaučiamais ir atpažįstamais simboliais. Skaitydamas poeto kūrybą, įžvelgi kūrybos grožį ir gyvenimą „svogūno kaselėje“ („Aš tave vedžiojau / Žibuoklėlių skinti, / Mokiau, kaip svogūnų / Kaseles supinti“), „bulvės žiede“ („Taip trumpai gyvenau, / O tiek daug regėjau, / Iš visų gražiausia / Buvo bulvės žiedas“). Skaitau poeto vaikiškas knygas, atrandu ir jo rimtąją poeziją. Man atrodo, kad ta mitinė pasaulėžiūra yra prigimtinė lietuviui, bet tik tokie dideli menininkai kaip S. Geda sugebėjo talentingai ją atskleisti. Be galo žavi ir J. Erlicko poezija. Ji kitokia, nėra mitinių įvaizdžių, bet vaikystės ilgesys dar didesnis.

Labai stipriai mane veikia ir kitų lietuvių poetų kūryba, ypač M. Martinaičio ankstyvoji poezija. Negaliu nesižavėti „Kukučio baladėmis“, lietuvių poezijos šedevru.

– Jūsų kūriniai, jų muzikinė kalba vienaip ar kitaip siejasi su rusų kompozitorių S. Prokofjevo, A. Borodino, N. Rimskio-Korsakovo, M. Musorgskio, A. Liadovo, M. Glinkos kūryba. Kuo žavi šie kompozitoriai?

– Ačiū Dievui, Lietuva tapo laisva ir dabar rusų muzika nebeturi ideologinio atspalvio. Aš ją pasirinkau laisva valia kaip kultūrą, kuri labiausiai atspindi mano pasaulėžiūrą ir vidinę sąmonės, jausmų struktūrą. Liaudies muzika, gamta, pasaka, mitologija, poezija, epai, bylinos, švelnus, nors gal ir nelabai autentiškas orientalizmas, didžiulės aistros – visa tai radau rusų muzikoje. Didžioji mano klausomos muzikos dalis yra opera, todėl natūralu, kad rusišką operą pasirinkau ir dėl to, kad suprantu rusų kalbą. Iš viso neišsemiamo rusų muzikos lobyno tik du kompozitorius priimu besąlygiškai: brangi kiekviena N. Rimskio-Korsakovo ir M. Musorgskio nata. Manau, nesuklysiu pasakęs, kad Lietuvoje esu sukaupęs daugiausia šių kompozitorių įrašų. Tiek neturi nei Lietuvos muzikos ir teatro akademija, nei Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, nei kiti klasikinės muzikos mėgėjai ir melomanai. M. Musorgskio turiu visą, kokią tik jis parašė, vokalinę muziką, daug jos variantų. Turiu sukaupęs apie 80 N. Rimskio-Korsakovo kompaktinių plokštelių.

Iš S. Prokofjevo muzikos mane labiausiai žavi jo ankstyvasis, neribotos fantazijos kūrybos periodas, kai buvo parašyta ne tik opera „Meilė trims apelsinams“, bet ir trys nuostabūs baletai: „Plieno šuolis“, „Sūnus palaidūnas“ ir „Pasaka apie juokdarį, septynis juokdarius perjuokavusį“. Nuoširdumo netrūksta ir kitų rusų kompozitorių kūriniuose.

– Antrosios kompaktinės plokštelės buklete minimas B. Bartókas, A. Dvořákas, R. Wagneris. Kas sieja Jus su šių kompozitorių palikimu?

– Jei kalbėtume apie Vakarų Europos muzikos kultūrą, galėčiau išskirti šiuos kompozitorius: R. Vaughaną Williamsą, L. van Beethoveną, C. Debussy, R. Straussą, G. Puccini. Jie man artimiausi ir yra labiausiai paveikę muzikinį mąstymą ir kūrybą. Viena anksčiau kompozitorių Šarūno Nako ir Mindaugo Urbaičio vesta Lietuvos radijo laida „Modus“ buvo skirta klausimui „Kokia turėtų būti muzika – naratyvi ar abstrakti?“ aptarti. Aišku, čia negali būti vienareikšmio atsakymo. Kiekvienas kūrėjas sąmoningai ar intuityviai nukrypsta į vieną ar kitą pusę dėl vidinių priežasčių ir paskatų. Kadangi mane labiausiai veikia vėlyvasis romantizmas ir liaudies muzika, nesunku suprasti, kad ta muzika, kurios klausausi, yra būtent pasakojanti, iliustratyvi, perteikianti įvaizdžius, kurie ateina iš mitologijos, gamtos, poezijos. Suprantu, kad yra muzikos mėgėjų, kuriems muzika turi būti abstraktus ir grynas garsų menas. Aišku, ir romantizmo epochoje kai kas sugebėjo kurti gryną, abstrakčią muziką. Vienas tokių kompozitorių – J. Brahmsas. Galbūt dėl abstraktumo, gal dėl kitų priežasčių pastarojo kūryba man nėra labai artima. Bet skonis ir poreikiai keičiasi. Pamenu, prieš dešimt metų labai skeptiškai kalbėjau apie G. Verdi ir labai karštai apie G. Puccini ir G. Rossini, bet dabar mielai paklausau vėlyvųjų G. Verdi operų „Falstafas“ ir „Otelas“.

A. Dvořáko muzika yra labai įvairi. Net ir to paties žanro jo kūryba labai nevienoda skirtingais kūrybos periodais. Vienur ji liaudiška, lengva ir žaisminga, kitur – dvoržakiškai vagneriška ir nepaprastai dramatiška. Kamerinė – nuostabi ir jausminga. Visa jo muzika paveiki.

Negaliu nesižavėti B. Bartóko muzika. Joje ypatinga reikšmė tenka liaudies muzikai ir labai savitam harmoniniam mąstymui, harmoninei kalbai. B. Bartókas dažnai naudoja konsonansinius trigarsius, bet iš visai svetimų tonacijų, visada žino, kada naudoti nepilną akordą, kaip apverstą ir kokiame registre. Tarkim, kalbant apie garsaeilius, juos reprezentuoja du parametrai – absoliutus (aukštumas, tonacija) ir reliatyvus (dermė, moda). Nežinau, gal profesionalūs muzikologai tai galėtų įvardyti tiksliau, bet B. Bartókas sugebėjo tuos du dalykus sulieti, ir tai ypač gerai įprasminta fundamentiniame 153 fortepijoninių kūrinių cikle „Mikrokosmosas“ bei kituose kūriniuose fortepijonui, kurie telpa į šešias kompaktines plokšteles.

„Mikrokosmosas“ – tarsi eilėraščių rinkinys, bet kartu ir labai subtili, prasminga ir graži treniruotė klausai. Kompozitorius sugalvoja idėją ar muzikinį triuką ir jį nuostabiai gražiai iliustruoja. Pavyzdžiui, kairė ranka skambina melodiją, o dešinė – tą patį, tik paralelinėmis didžiosiomis sekstomis, būtent didžiosiomis, ne diatoninėmis, kurias diktuotų dermė. Galima tai pavadinti politonalumu, bet man atrodo, kad tai visiškai naujas dermės ir tonacijos sulydymas, absoliutaus ir reliatyvaus amalgama. Ši daugybė dimensijų ir lemia B. Bartóko žavesį, galbūt todėl mano kūryboje yra labai daug jo kūrybos pėdsakų.

Įdomūs ir dinaminiai atradimai, tarkim, fortepijoninėje S. Rachmaninovo, A. Skriabino, G. Ligeti kūryboje. Šie atradimai labai įtaigūs ir gilūs, bet mane labiau veikia statiniai muzikos reiškiniai, arba kitaip – vertikali faktūra, ne horizontali.

Apie R. Wagnerį negalėčiau taip nuoširdžiai kalbėti. Gerai pamenu, kad prieš dešimt metų man jis tikrai nepatiko. Dabar jį pamėgau, tačiau be išlygų viso priimti negaliu. Išreikštinė psichoanalizė R. Wagnerio „Tristane ir Izoldoje“ man šiek tiek priimtina klausantis operos namie, bet visiškai nejaukiai ir neramiai jaučiuosi stebėdamas ją scenoje. Iš „Tristano ir Izoldos“ Vupertalyje (Vokietija) pabėgau po pirmojo veiksmo. R. Wagneris mane stipriai veikia savo mąstymu, platumu, epiškumu. Jaučiu, kad susidraugavimo procesas su kompozitoriumi vis dar vyksta.

– Pristatydamas savo antrąją kompaktinę plokštelę buklete daug dėmesio skiriate kūrinių kompozicijos elementams, sąsajų su kitų kompozitorių kūryba aiškinimui. Ar tai diktuoja Jūsų analitinis mąstymas, ar yra kitų intencijų?

– Gal taip atsitinka todėl, kad muzikoje man svarbiausia – autoritetas, tai yra toks kompozitorius, kurio kūrybos gelmė mane stipriai veikia, jaudina, kurio gerbėjas esu, į kurį noriu lygiuotis. Labai gerai žinau, kokios muzikos paveiktas mano kūrinys atsirado, ir akivaizdžios įtakos manęs neslegia, nes taip noriu mėgstamą muziką populiarinti. Tokia yra padėkos jos kūrėjui forma.

Pirmojoje kompaktinėje plokštelėje taip pat nemažai tokių kūrinių, kurių nors vienas fragmentas turi aiškius prototipus. Daina „Faustas žygiuoja ir dainuoja apie keistą šviesą“ akivaizdžiai siejasi su nuostabiai išplėtota karo tema D. Šostakovičiaus 7-ojoje, „Leningrado“, simfonijoje. Kitos sąsajos ne tokios aiškios, jų galbūt niekas net nepastebėtų, jei nepaminėčiau. Apie sąsajas su kitų kompozitorių kūryba (R. Wagnerio, B. Bartóko, S. Prokofjevo ir kitų) šiek tiek parašyta antrosios kompaktinės plokštelės pristatymo buklete. Tiesa, didesnė dalis mano muzikos aiškaus prototipo neturi, joje nesigirdi kitų kompozitorių muzikos, bet net ir ta, kurioje yra kitų autorių kūrybos pėdsakų, dažniausiai po kelių redakcijų gerokai nutolsta nuo pradinių muzikinių inspiracijų. Taip „Piktųjų jėgų šokis“ gerokai nutolo nuo S. Prokofjevo „Riterių šokio“.

– Gimėte ir vaikystę praleidote nuostabiame sakmių ir padavimų apsuptame Anykščių krašte. Gal gimtinė Jus suartino su liaudies kūryba, mitologija?

– Labai mėgstu vaikščioti pėsčiomis, todėl puikiai žinomos visos Anykščių apylinkės, gražiausios vietos, pasigrožėta jomis, pasvajota. Anykščiai – mano gimtinė, brangūs ir savi kaip mama, kaip šeimos nariai. Brangūs kaip ir visa Lietuva, jos miestai ir kaimai, piliakalniai, upės, ežerai, gamta, žmonės, Tėvynės istorija. Visa tai man yra brangiausias turtas ir didžiausias įkvėpimo šaltinis.

– Ką dar įdomaus galėtumėte pasakyti apie save, savo emocinį lauką, siejantį Jus su kūryba apskritai, o gal išskirtinai su muzika?

– Geriau jaučiuosi, kai galvoju apie universalius dalykus, apie archetipus, mitinius įvaizdžius, kai skaitau mitologijos knygas, poeziją, klausausi kitų kompozitorių, liaudies muzikos, gilinuosi į kitų žmonių mintis. Nors viena iš mano veiklų yra mokslinis darbas matematikos srityje, vis dėlto manyje dominuoja introversija, ne ekstraversija, intuicija, jausmas, o ne mąstymas. Muzikoje labiausiai traukia ir jaudina iracionalūs dalykai, momentiniai įspūdžiai, bet ne viso kūrinio integralumas ir jo forma. Man svarbiausios vertybės – meilė kūrybiniam pradui, nesvarbu, ar tai yra meninė, mokslinė, ar kasdieninė, gyvenimiškoji kūryba.

Kita svarbiausia vertybė – empatija. Man be galo svarbios tradicijos, archajinės būties formos, kurios įamžintos liaudies dainose ir žodinėje kūryboje. Vis dėlto save laikau liberalu, ir tas liberalumas man asocijuojasi būtent su meile. Žmogus – labai komplikuota būtybė. Pagarba, ilgesys ir meilė senosioms būties apraiškoms neturi užgožti to fakto, kad humanizmo dvasia, menas ir mokslas labai daug ką sugebėjo apie tą patį žmogų pasakyti kitaip ir daug tiksliau, nei įsivaizdavo mūsų protėviai. Gerbiant archajinę šeimos, visuomenės ar žmogaus psichikos sanklodą, nevalia pamiršti, ką apie žmogaus prigimtį yra atskleidę S. Freudas, C. G. Jungas, kiti psichologai ar sociologai.

– Dėkoju už itin išsamius atsakymus. Likite ištikimas savo idėjoms, sumanymams, savo muzikai, matematikai, mitologijai, menui.

Straipsnis iš „Muzikos barai“, 2014, Nr. 7-8.