Beveik prieš mėnesį Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto posėdyje buvo pristatyti Ministro Pirmininko potvarkiu sudarytos darbo grupės siūlymai dėl Lietuvos universitetų tinklo optimizavimo. Tuomet akademinėje bendruomenėje kilo triukšmas dėl kai kurių siūlymų drastiškumo. Darbo grupė rekomendavo palikti Vilniuje ir Kaune po vieną universitetą, sujungiant kiekviename iš šių miestų į vieną darinį ten veikiančias aukštąsias mokyklas. Atskiri konsolidacijos scenarijai buvo siūlomi tik Vilniaus dailės akademijai ir Lietuvos teatro ir muzikos akademijai. Darbo grupė atsižvelgė į šių aukštųjų mokyklų specifiką. Atskirai kalbėta ir apie Mykolo Romerio universitetą, kuriam darbo grupė pranašavo ne valstybinio, o privataus universiteto ateitį.

Prigesus aistroms, lapkričio 9 d. Seime buvo surengta diskusija „Dėl Lietuvos universitetų tinklo optimizavimo“, kurioje universitetų sujungimo šalininkai ir priešininkai galėjo pateikti savo pozicijas ir išsakyti argumentus. Seimo Europos informacijos biure susirinko valdžios ir akademinės bendruomenės atstovai. Kaip paaiškino susitikimo organizatoriai, diskusijos tikslas buvo pradėti dialogą tarp valdžios ir universitetų bendruomenių dėl tolimesnių šalies aukštųjų mokyklų raidos kelių.

Tikslas: Lietuvos universitetai – regiono traukos centras

Švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė diskusijoje pažymėjo, kad darbo grupėje, kurios išvados sukėlė tiek daug aistrų, dalyvavo nepriklausomi ir nesuinteresuoti asmenys. „Darbo grupė kėlė sau aukštus tikslus. Jos uždavinys buvo pamatyti Lietuvos vietą globaliame pasaulyje. Ji turėjo atsakyti į klausimą, kaip pasiekti, kad Lietuvos universitetai taptų regiono traukos centru. Iš šio tikslo ir kilo paviešinti pasiūlymai“, – sakė N. Putinaitė. Jos teigimu, tam, kad Lietuva būtų konkurencinga akademinėje srityje, tiesiog būtina telkti ir koncentruoti turimą aukštųjų mokyklų potencialą.

Viceministrė tradiciškai negailėjo kritikos universitetams. „Didelė problema, kai akademinės bendruomenės nemato tokių pokyčių perspektyvos, nenori jų. Tai primena savižudišką tendenciją, kai kažkas miršta, bet nenori gydytis. Kol kas tokių „mirštančių ligonių“ mes neturime, bet nuogąstavimas yra gana didelis“, – sakė N. Putinaitė.

Savo kalboje viceministrė aptarė ir lėšų, reikalingų aukštųjų mokyklų sujungimo procesui užtikrinti, klausimą. „Tokių procesų išlaidos yra gana didelės. Mes turime Lietuvos sveikatos mokslų universiteto pavyzdį. Tokiems procesams būtini papildomi finansiniai resursai. Šiuo atveju mes kalbame ne apie siekį sutaupyti. Tikslai yra kitokie. Kalbama apie studijų kokybę“, – pažymėjo N. Putinaitė.
 
Švietimo ir mokslo ministerijos poziciją palaikė ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (susijungę Kauno medicinos universitetas ir Lietuvos veterinarijos akademija) rektorius, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidiumo pirmininkas prof. habil. dr. Remigijus Žaliūnas. „Lietuvos aukštajame moksle šiandien daug kas dubliuojasi. Galių drąsiai teigti, kad universitetų tinklo optimizavimas yra būtinas. Tik laiko klausimas, kada tai įvyks“, – pareiškė R. Žaliūnas.

Universitetų sujungimas ir jo alternatyvos

Tačiau didžioji dalis auditorijos buvo nusiteikusi skeptiškai. Tarp kritikavusiųjų Švietimo ir mokslo ministerijos bei darbo grupės siūlymus buvo Lietuvos Respublikos Prezidentės vyriausioji patarėja Virginija Būdienė. Ji priminė, kad dar 2007 m. kita ekspertų grupė jau siūlė panašią pertvarką. V. Būdienė ragino nedramatizuoti studentų skaičiaus mažėjimo tendencijos, su kuria dėl demografinių priežasčių susiduria Lietuvos universitetai. „Jei studentų skaičius sumažės 20 proc., tai jų bus tiek, kiek mes turėjome 1990 m., kai jau egzistavo ir absoliuti dauguma šiandien esančių aukštųjų mokyklų. Ne iš ten ateina grėsmė universitetams“, – sakė V. Būdienė. Jos teigimu, vykdoma aukštojo mokslo reforma sudarė grėsmę visuomenės interesui, susijusiam su specifinių sričių specialistų rengimu. „Mes turime dalykiškai, o ne mechaniškai žiūrėti į universitetų tinklą“, – pažymėjo V. Būdienė.

Kaip buvo teigiama diskusijoje, pasiekti užsibrėžtų tikslų, susijusių su studijų kokybe ir aukštųjų mokyklų konkurencingumu, galima ir be aukštųjų mokyklų sujungimo. Net kelių universitetų atstovai kalbėjo apie alternatyvą sujungimui – konsorciumo sutarčių tarp universitetų sudarymą. Klaipėdos universiteto rektorius prof. habil. dr. Vladas Žulkus, pabrėždamas stiprią savo aukštosios mokyklos, kaip regioninio universiteto, poziciją, pažymėjo, kad neatmestų ateityje konsorciumo su kitomis aukštosiomis mokyklomis galimybės (pavyzdžiui, su kita regionine aukštąja mokykla – Šiaulių universitetu).

Apie bendradarbiavimą konsorciumo pagrindais kalbėjo ir Lietuvos kūno kultūros akademijos akademinių reikalų prorektorė prof. dr. Rasa Jankauskienė. „Kodėl būtent susijungimas, o ne konsorciumas? Akademiniame pasaulyje yra daugybė alternatyvių bendravimo formų. Šiandien yra tendencija bendradarbiauti ne tik su kitomis šalies aukštosiomis mokyklomis, bet ir su užsienio universitetais. Galima atrasti daug pavyzdžių, kaip pagerinti studijų kokybę kitais nei susijungimas bendravimo ir bendradarbiavimo būdais“, – sakė ji.

Sujungus universitetus, kris studijų kokybė?

Vilniaus dailės akademijos prorektorius menui prof. dr. Arvydas Šaltenis išsakė nuogąstavimą, kad aukštųjų mokyklų sujungimas gali ne tik nepagerinti studijų kokybės, bet atvirkščiai – pakenkti jai. „Baisiausia kaip tik ir yra prarasti kokybę – prarasti sukauptą patirtį, tiesioginius ryšius“, – sake jis. A. Šaltenis pabrėžė, kad šiandien Vilniaus dailės akademija savotiškai konkuruoja pati su savimi, nes jos kitų miestų akademiniuose padaliniuose – Kauno ir Telšių fakultetuose – formuojasi savitos meno mokyklos. A. Šaltenio manymu, susijungimo su kita aukštąja mokykla padariniai gali šias mokyklas tiesiog sunaikinti.

Skeptiškai apie universitetų tinklo optimizavimą sujungiant aukštąsias mokyklas pasisakė ir kiti akademinės bendruomenės atstovai. „Mes manome, kad Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) turi išlikti. Esame įsitikinę, kad klasikiniame universitete mokytojų rengimas būtų nustumtas į antrą planą“, – apie savo aukštosios mokyklos bendruomenės nerimą kalbėjo LEU studijų prorektorius doc. dr. Vytautas Bernotas.

Tvirtą poziciją diskusijoje pademonstravo Aleksandro Stulginskio universiteto rektorius prof. dr. Antanas Maziliauskas. Jis pareiškė, kad jo vadovaujama aukštoji mokykla neturi pagrindo jaudintis dėl savo ateities. „Viena iš galimybių būtų siekis pritraukti gabių žmonių – tiek dėstytojų, tiek studentų – iš kitų, ne Europos Sąjungos, šalių. Vertėtų pagalvoti, ką mes – kiekvienas atskirai ir visi kartu – galime padaryti, kad būtume patrauklūs. Manau, kad taip būtų galima amortizuoti demografinės duobės padarinius. Šiandien kažkodėl tik vienpusiškai diskutuojame apie aukštųjų mokyklų skaičiaus mažinimą, jų sujungimą, bet ne apie galimybę kitais būdais atlaikyti iškylančius iššūkius“, – pastebėjo A. Maziliauskas.

Optimizuoti studijų programas, o ne universitetus

Nors Vilniaus universiteto atstovams balsas diskusijoje taip ir nebuvo suteiktas, pakomentuoti joje išsakytas mintis paprašėme diskusiją stebėjusį VU tarptautinių reikalų prorektorių doc. dr. Rimantą Vaitkų. Jis maloniai sutiko pasidalyti savo mintimis ir pastabomis. „Jeigu pamenate, mūsų rektorius ir Senato pirmininkas jau anksčiau kreipėsi į Vyriausybę ir Seimą, sakydami, kad reforma buvo pradėta ne nuo to galo. Ją reikėjo pradėti kitaip – pirmiausia optimizuoti aukštojo mokslo programas. Pabrėžiu, ne institucijas, o programas, kad jos nebūtų dubliuojamos skirtinguose universitetuose“, – priminė Vilniaus universiteto poziciją R. Vaitkus.

Pasak VU tarptautinių reikalų prorektoriaus, reforma iškėlė ir naujų iššūkių. „Įvesti studijų krepšeliai paskatino aukštąsias mokyklas dar labiau konkuruoti ir kurti naujas panašias programas. Todėl problema yra ne tiek universitetų tinklas, kiek tai, kad kai kurie universitetai negali užtikrinti geros kai kurių studijų programų kokybės. Šioje diskusijoje išaiškėjo labai svarbūs dalykai – sudėtingos infrastruktūros programos negali apsieiti be kooperacijos, bet tą kooperaciją galima pasiekti nebūtinai optimizuojant tinklus, o tiesiog pasirašant sutartis, rengiant studentus vienoje bazėje, ieškant bendrumų, steigiant konsorciumus ir pan.“, – pažymėjo R. Vaitkus.

Prorektorius pabrėžė, kad Vilniaus universitetas neprieštarauja galimiems pokyčiams aukštojo mokslo srityje. „VU supranta, kad pertvarkos reikalingos ir jos turi vykti. Tikrai nėra tokios nuotaikos, kad viskas gerai ir t. t. Priešingai, mes matome nemažai spragų šiandieninėje aukštojo mokslo sistemoje. Pavyzdžiui, kalbant apie kokybę, tai galėtų būti nuostata, kad programos, kurioms reikia geros infrastruktūros, turėtų būti vykdomos tik tame universitete, kuris tą infrastruktūrą turi“, – pažymėjo R. Vaitkus. Pasak jo, tai neabejotinai pagerintų tokių studijų programų kokybinius rodiklius.