Argumentų, kad mūsų universitetų sistemoje kažkas yra negerai, ir idėjų, kaip tai pagerinti, viešojoje ir privačiojoje erdvėje netrūksta. Aistroms nerimstant, argumentų ir idėjų kiekis auga eksponentiškai, tačiau susidaro įspūdis, kad sprendimai slysta iš po kojų. Vis dėlto drįsčiau teigti, kad egzistuoja vienas pamatinis loginis atspirties taškas – tai suvokimas, jog šaliai stinga aukštos kokybės universitetinių studijų ir mokslinių tyrimų, be kurių populiacija, turėdama ribotas galimybes kurti aukštą ekonominę bei visuomeninę vertę, po truputį skirstosi.

Regis, dauguma jau ima suprasti, kad eksponentinį triukšmo augimą reikėtų paversti tuo, kas vadinama reformos planu. Planavimo būdų yra daug, tačiau būtų pravartu reformos planą grįsti sveiku protu. Nors sveiko proto apibrėžimą rasti sunku, kiekvienas šiandien gali nesunkiai suvokti, kad jei mes, lietuviai, liksime kvailesni už kitus, tai jau apibrėžtoje ateityje išnyksime, o jei pasirūpinsime vieninteliu savo ištekliumi – tuo pačiu sveiku protu, jo puoselėjimu ir gausinimu, tai turime šansų ne tik išlikti, bet ir tapti civilizuota bei pažangia tauta ir valstybe.

Kadangi sveiko proto gausinimo problemą tenka grįsti sunkiai apibrėžiama paties sveiko proto sąvoka, tai uždavinys darosi transcendentinis ir sunkiai sprendžiamas. Laimei, transcendentiniai uždaviniai kai kada turi trivialius sprendinius, kurie yra atspėjami. Taigi bandykime spėti, kaip būtų galima Lietuvoje padidinti universitetinių studijų ir mokslinių tyrimų, kartu – ir visuomenės kuriamą vertę. Pasitelksime vienintelę prielaidą – mistinį įsitikinimą, kad sveiko proto dar yra kažkiek likę. Remdamasis šia prielaida, pateikiu spėjamą sprendinį iš penkių – tiek, kiek ant vienos rankos yra pirštų – punktų (sprendinio kodas – 5P):

Sutarkime, kad, dėl įvairių priežasčių mažėjant studentų skaičiui, šalies bendrojo vidaus produkto dalis, skiriama universitetinėms studijoms, nemažėtų. Kitaip tariant, pripažinkime, kad nėra tinkamesnio laiko didinti studijų kokybę nei dabar, kai kiekybė nyksta, nes tai papildomai nieko nekainuoja.

Sutarkime, kad universitetuose vykdomiems moksliniams tyrimams lėšų turėtų būti skiriama ne mažiau nei studijoms. Tai gali papildomai kainuoti, tačiau yra ir užmirštų rezervų (reformų pakelėse paliktų „slėnių“ ir valstybės mokslo institutų).

Įveskime aukštus reikalavimus stojantiesiems į universitetus ir griežtai jų laikykimės. Tai turėtų būti vienodai taikoma stojantiesiems tiek į valstybės finansuojamas, tiek į nefinansuojamas vietas, nes jie visi siekia gauti vienodus diplomus. Dėl aukštų reikalavimų studentų mažėtų, tačiau 1 punktas užtikrina, kad valstybės išlaidos, tenkančios vienam studentui, dėl to tik augtų. Kai kuriems universitetams tai gali sukelti keblumų, tačiau tam yra numatytas 5 punktas. Be to, jau girdžiu balsus, kviečiančius išsaugoti universitetinio išsilavinimo prieinamumą. Vis dėlto pagrindinė šio spėjimo prielaida reikalauja, kad kokybiškų studijų prieinamumas neturėtų žudyti pačios studijų kokybės idėjos ir švaistyti negausių valstybės išteklių. Todėl prieinamumą derėtų didinti įgyvendinant tam skirtas specialias priemones – įvedant priėmimo kvotas regionų atstovams ir turintiesiems darbo stažą, taip pat vykdant „žūvančių“ talentų atrankos ir jų parengimo studijoms programas.

Atsisakykime skirti valstybės finansavimą universitetams pagal šildomus plotus bei tuose plotuose besišildančios administracijos dydį ir susiekime finansavimą tik su įsidarbinančių pagal kvalifikacijos lygį studentų procentu, mokslinių tyrimų pasiekimais ir kitais kokybės rodikliais. Kai kuriems universitetams vėlgi gali kilti keblumų, tačiau tam turime išganymo priemones 5 punkte.

Siūlykime universitetams, kuriems dėl kokybinių reikalavimų ir žemo rentabilumo (3 ir 4 punktai) ar kitų priežasčių reformos įgyvendinimo metu kiltų finansinio ir/arba organizacinio tvarumo problemų, pasirinkti įvairias alternatyvas nemokumui ir nevaldomai dezintegracijai:

1. išsaugoti vertingus intelektinio potencialo paketus (studijų programas kartu su kvalifikuotais dėstytojais ir pasirengusiais studijuoti studentais, aukšto lygio mokslines grupes ir kt.), perkeliant juos į tvarius universitetus ir kolegijas;
2. pasinaudoti socialinėmis programomis, kurias valstybė turėtų sukurti atleidžiamiems akademiniams darbuotojams;
3. grąžinti perniek šildomus plotus valstybei, kuri įsipareigotų reinvestuoti juos į universitetų sistemą;
4. atsisakyti savižudiškos išlikimo strategijos, kreipiantis į Seimą su prašymu perduoti steigėjo teises kuriam nors tvariam universitetui.

Pirmieji keturi punktai yra skirti studijų ir mokslinių tyrimų kokybei gerinti (1 ir 2 – proaktyviai, 3 ir 4 – reaktyviai), o penktasis – vadinamajam universitetų tinklo optimizavimui. Pastarasis punktas ne veltui yra paskutinis, nes jis savaime kokybės nedidina, o tik sprendžia reformos metu atsirasiančias problemas.

Laikas parodys, ar sveikas protas nugalės. Tik laiko tam, kad kartotumėme praeities klaidas, lieka vis mažiau.

Vilniaus universiteto rektorius prof. Artūras Žukauskas