Lietuvoje jau gana giliai įsišaknija mitas, jog didžiajai daliai studentų svarbu tik „studentauti“ ir diplomą gauti. Vyrauja įsitikinimas, kad tai inertiškiausia ir pasyviausia akademinės bendruomenės dalis, kuriai svetimas nuoširdus noras mokytis ir pažinti tikrovę, o ką jau kalbėti apie siekį aktyviau dalyvauti Universiteto gyvenime išpažįstant bendruosius jo idealus. Kaip yra iš tikrųjų?

Neseniai Vilniaus gatvėmis praūžęs masinis studentų mitingas protestuojant prieš valdžios neryžtingumą sprendžiant aukštojo mokslo problemas tarsi turėtų liudyti, kad šių negatyvių stereotipų pamažu mėginama atsikratyti. Be jokios abejonės, pats sumanymas aiškiai pademonstruoti, kad ir akademiniam jaunimui opios universitetinio ugdymo ydos, yra sveikintinas. Tačiau pačių studentų reikalavimų siaurumas, akcentuojant išimtinai tik materialius dalykus, ir protestus lydėję incidentai reiškia tik viena: senųjų mitų atsikratysime dar negreitai.

Kaip yra pasakęs vienas mąstytojas, mitai yra pasakos, kuriomis tiki suaugę. Klausimas tik vienas: kokias kasdienybės pasakas mes kuriame – laimingas ar sielvartingas su tragiška pabaiga – arba kokiomis normomis mes vadovaujamės ir kokius mitus savo veiksmais įtvirtiname gyvenime? Deja, susidaro ne visai linksmas įspūdis, jog nesiryždami reformuoti tam tikrų Universiteto veiklos taisyklių ir nesikeisdami patys, norom nenorom leidžiame tarp studentų įsigalėti ciniškai Universiteto kaip „šalto cecho“ sampratai, kuri nė iš tolo neprimena „mokslo šventovės“ siekinio. Tokią nelabai smagią išvadą leidžia daryti pavasario semestrą VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) magistrantų atliktas tyrimas. Atliekant jį aiškintasi, kiek keturių pasirinktų VU fakultetų studentai dalyvauja studentiškose organizacijose ar kitais būdais įsitraukia į universitetinį gyvenimą.

„Šaltas didelis pastatas, paskaitų palankymo ir parūkymo vieta, nusivylimą keliantis senamadiškas dėstymas, atžagarus elgesys su studentais“, – tai tik keletas frazių iš respondentų interviu, kuriomis jie dažniausiai apibūdino savo „gyvenimą“ Universitete. Kiek palankiau apie universitetą atsiliepė tik aktyviai dalyvaujantys studentų organizacijų veikloje. Tačiau pastarieji (jų vargu ar rastume ir 5 nuošimčius) tiesiog „ištirpsta“ iš esmės abejingoje ir susvetimėjusioje dvidešimtatūkstantinėje studentų masėje. Absoliuti dauguma studentų beveik visą laisvalaikį praleidžia ne Universitete. Todėl Universitetas tokiems tereiškia tik pastatą, kuriame dėstomi tam tikri dalykai – tikrai ne visada įdomūs, suprantami ar patinkantys. Prastą VU studentų integraciją į universitetinę bendruomenę rodo ir tai, kad daugiau nei 23 tūkstančių studentų turinčiame Universitete realiai veikia vos keliolika studentiškų organizacijų. Palyginkime – eiliniame JAV universitete, kurį lanko, pavyzdžiui, viso labo šeši tūkstančiai studentų, funkcionuoja iki 150 studentiškų organizacijų.

Kokios priežastys lemia tokį žemą studentų universitetinės integracijos lygį, dėl kurio tarp daugumos studentų ir gyvuoja universiteto kaip „šalto cecho“ mitas? Atsakymas susidėtų iš dviejų dalių: silpna studentų motyvacija mokytis ir netobula studentų savivaldos struktūra.

Kadangi mūsų tirtuose VU fakultetuose vadinamojo studentų „socialinio kapitalo“ apimtis skyrėsi (geriausia situacija – TSPMI, prasčiausia – FilosF filosofų kursuose, o GMF ir MiF – per „viduriuką“), buvo pakankamai paprasta išskirti svarbiausius studijų motyvacijos trukdžius. Kai kuriuose fakultetuose egzistuoja opi „netikrų“ studentų problema, kurie į fakultetą pateko tik dėl to, kad jiems nepavyko įstoti į labiau „prestižines“ specialybes. Jeigu tokių kurse susidaro dauguma, „tikri“ studentai užgožiami, ir nuoširdžiai mokytis tiesiog beprasmiška. Dar daugiau – išskyrus TSPMI, dėl aktyvios ir efektyvios administracijos politikos kitur egzistuoja masinio nusirašinėjimo problema, paverčianti studijas tragikomišku spektakliu: „Nenusirašinėsi – negausi gero pažymio“. Kita, ypač FilosF filosofijos specialybės kursuose ir GMF aktuali problema – prasti santykiai tarp dėstytojų ir studentų. Iš respondentų kokybinių interviu ir kiekybinių anketų buvo galima susidaryti įspūdį, kad dar daug kur Universitete gaji sovietinius laikus menanti hierarchinė sistema, pagal kurią studentas a priori laikomas žemesniu, kvailesniu ir neturinčiu teisės prieštarauti akademinės bendruomenės nariu. Belieka kelti retorinį klausimą: ar tokioje aplinkoje, kurioje jaunas ir nepatyręs žmogus yra žeminamas ir kurioje skatinama studijų vaidyba, o ne nuoširdus mokymasis, gali išvis realiai egzistuoti visų taip godotinas Universiteto kaip „mokslo šventovės“ mitas?

Kita problemų grupė yra susijusi su studentų savivalda. Ji yra pernelyg centralizuota ir neefektyvi, o jos veikla dažnai nepadeda įgyvendinti bendrųjų universitetinių idealų. Skirtingai nei Vakarų universitetuose, kuriuose lygaus balso teise dalyvauja visos įregistruotos studentų organizacijos ir kiekvienas studentas atskirai, VU (kaip ir kitur Lietuvoje) nusistovėjo labai keista sistema: studentų savivaldą įkūnija viso labo viena organizacija – Studentų atstovybė (SA). Atitinkamai jai tenka visi pinigai, skirti studentų savivaldai, ir visos metinės įplaukos už kiekvieno studento pažymėjimą, kurios nėra išdalinamos fakultetų SA, nes pastarosios negali savarankiškai disponuoti lėšomis. Nors šiai organizacijai pavyko kai ką nuveikti studentų teisių gynimo labui, bet tyrimas rodo, kaip savivaldos institucija ji nėra pakankamai efektyvi: neatsižvelgiama į studentų ne SA narių poreikius, yra niekam neatskaitinga ir finansiškai neskaidri. Iš tyrimo taip pat paaiškėjo, jog absoliučią daugumą SA narių sudaro pirmųjų kursų studentai, ateinantys ir po metų kitų dėl nuolatinės rotacijos tiesiog „pranykstantys“, o pagrindinė SA skatinama studentiška veikla – savitikslės linksmybės ir pramogos arba „tūsai“, tariant jaunimo kalba. Tai gali būti tik keletas iš priežasčių, kodėl SA veikiau vertinama kaip atstovaujanti pati sau, bet ne visos studentijos interesams.

SA monopolis ir į savo pačių išsikeltus tikslus nukreipta veikla (taip į antrąjį planą nustumiant patį atstovavimą studentams) yra viena svarbiausių priežasčių, užkertančių kelią studentų savarankiškumui ir naujų organizacijų steigimuisi. Per ketvertą fakultetų pavyko aptikti tik porą rimtų išsivysčiusių kitų studentiškų organizacijų, kurių veiklos pagrindinis tikslas būtų visapusiškai išsilavinusios asmenybės ugdymas. Tai gana jauna VU psichologių inicijuota Lietuvos psichologijos studentų asociacija, TSPMI Korporacija „Re- Publica“ ir GMF Studentų gamtininkų mokslinė draugija. Šių organizacijų veiklos apimtį sunku nusakyti keliais žodžiais, tačiau jų akademinė pridėtinė išliekamoji vertė yra neabejotina ir gerokai pranoksta minėtų fakultetų SA rezultatus. Pabrėžtina ir tai, kad jų nariai net ir baigę studijas ir toliau aktyviai dalyvauja jų veikloje ir tokiu būdu glaudžiai susisieja su Universitetu. Kaip ir kaip ten būtų, tai yra retos išimtys arba savotiški nugalėtojai nuožmioje evoliucinėje kovoje, kurioje jiems pavyko pritraukti papildomų resursų iš šalies ir atskirai susitarti su fakulteto administracija dėl glaudaus bendradarbiavimo. Tuo tarpu gausybei kitų studentiškų kuopelių ir grupelių (su kuriomis taip pat teko susipažinti per keletą metų), kėlusių panašius idealistinius tikslus, nepavyko išgyventi (arba jos vos vegetuoja) būtent dėl Universiteto institucinės ir finansinės paramos stokos.

Štai toks „ne koks vaizdelis“, nusakantis studentišką nūdieną. Nors esame linkę optimistiškai manyti, kad padėties be išeities nebūna, šiandien yra dar daug priežasčių, kurios verčia studentus būti socialiai pasyviais Universiteto gyvenime, o apie tikrus universitetinius idealus jie dažnai išvis nesusimąsto. Taigi aukštojo mokslo reforma yra ilgalaikis procesas, kurio pagrindinis uždavinys – keisti požiūrį į universitetinį išsilavinimą ne tik visuomenėje, bet ir pačiame Universitete. Tai ir yra naujosios Universiteto mitologijos kūrimo prasmė.

Pagal tyrimo rezultatus parengė TSPMI studentai Liutauras Gudžinskas ir Justinas Dementavičius

Šis tyrimas buvo atliktas kaip lyginamosios politikos magistro studijų programos kurso „Politikos tyrimo metodai“ dalis. Tyrimo vadovai: dr. Mindaugas Degutis ir asist. Inga Vinogradnaitė.