Iki skaitmeninės revoliucijos bibliotekų specifika keitėsi mažai. Tačiau per pastaruosius 20 metų bibliotekos išgyveno spartesnius pokyčius nei per kelis šimtmečius.

Vilniaus universiteto biblioteka, šiemet švenčianti garbingą 450 metų sukaktį, atsivėrė diskusijai ir pasvarstė, kokios yra bibliotekos ateities perspektyvos besikeičiančiame pasaulyje, kai knygas gali skaityti virtualiai, kai nyksta ribos tarp šalių ir institucijų, kai vienu piršto paspaudimu gali rasti reikiamą atsakymą. Kaip Vilniaus universiteto biblioteka bando į tuos pokyčius reaguoti? Ar biblioteka išliks? Ar ji tikrai dar reikalinga?
Apie visa tai kalbėjosi Vilniaus universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė, Informacijos paslaugų departamento direktorė Marija Prokopčik, buvęs mokslo prorektorius prof. Rimantas Jankauskas, Biotechnologijos instituto doktorantas Juozas Nainys ir Istorijos fakulteto doktorantas Karolis Čižauskas.

Diskusiją moderavo Filosofijos fakulteto Filosofijos instituto direktorius doc. dr. Jonas Dagys.

Stiprėja komunikacinė funkcija

Kokios tradicinės bibliotekos funkcijos, jūsų nuomone, labiausiai kenčia nuo skaitmeninių pokyčių?

R. Jankauskas: Nesakyčiau, kad kenčia, bet keičiasi. Prieš metus vykusiame universitetų forume vienas pranešėjas, kalbėdamas apie universitetų misiją, išdėstė man labai patikusią loginę grandinę: informacija, žinios, išmintis. Matyt, universitetų misija ir būtų tą informaciją kaupti, padėti paversti žiniomis ir tas žinias paversti išmintimi. Čia bibliotekos vaidmuo yra kertinis. Kalbu apie biblioteką kaip apie informacijos kaupimo, saugojimo, sisteminimo ir sklaidos priemonę. Umberto Eco sakė, kad negalėsime išsiversti be knygų informacinėje sistemoje, nes technologijos, laikmenos nuolat keičiasi, o informaciją reikia nuolat kaupti ir sisteminti. Kai jos vis daugėja, tampa svarbūs ir pirminiai duomenys. O biblioteka saugo ir daug fizinio paveldo, padeda vartotojams susiorientuoti informacijoje. Čia matau labai svarbų akademinės bibliotekos vaidmenį, ir jis tikrai nemažės. Informacijos saugojimo formos gali būti labai įvairios.

J. Nainys: Biblioteka yra traukos centras studentams ir mokslininkams, tai nepasikeitė. Ateini ir žinai, kad čia vyksta mokymasis, žinių įsisavinimas. Manau, kad tai labai svarbi funkcija, kuri negali pradingti ir nepradings. Visi universitete žino, kad tai ypatinga ir svarbi vieta. Taip yra ir užsienio universitetuose.

I. Krivienė: Kalbant apie pokyčius, kuriuos paskatino skaitmeninis amžius, norėčiau atkreipti dėmesį į stiprėjančią bibliotekos komunikacinę funkciją. Komunikacija tarp įvairių subjektų ir objektų – tarp tradicinių ir elektroninių išteklių, tarp žinių ir žmonių, tarp paslaugų vartotojų ir informacijos specialistų – įgauna naujas formas. Kintantiems informacijos perdavimo ir gavimo poreikiams patenkinti akademinės bibliotekos ieško naujų sprendimų. Žinios, informacijos ištekliai yra pasklidę po visą pasaulį ir bibliotekos turi sukurti prieigą prie jų taip, kad atlieptų pasikeitusius vartotojų poreikius, t. y. jų lūkesčius gauti informaciją čia ir dabar. Akademinių bibliotekų kryptis komunikacinės funkcijos link atsispindi ir naujų bibliotekų pavadinimuose. Pavyzdžiui, kad ir naujoji Vilniaus universiteto bibliotekos dalis – Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC).

M. Prokopčik: XXI a. apskritai labai pasikeičia požiūris į tai, ką biblioteka turi daryti. Vartotojas tampa pats svarbiausias. Iki tol pagrindinė bibliotekos funkcija buvo saugoti. Dabar rašau bibliotekos istoriją ir matau ryškų pokytį. Pradžioje džiaugtasi, kiek knygų nupirkta, o dabar – kiek skaitytojų aptarnauta. Norėdama išlikti ir būti naudinga biblioteka turi keisti savo veiklą. Turime žinoti, ko vartotojas tikisi, o mūsų vartotojas specifinis. Gal ne taip svarbu, ką mes darome, kaip keičiamės, svarbu, ar patenkintas vartotojas. O vartotojui svarbus tik rezultatas. Jei jis patenkintas, biblioteka dirba gerai. Biblioteka yra matoma per jos darbų kuriamą pridėtinę vertę. Kartais jos veiklą sunku pamatuoti.

K. Čižauskas: Galvojant apie biblioteką vartotojo požiūriu, man atrodo, ji tarsi atlieka universiteto viešojo sektoriaus funkciją. Diskusijoje išryškėjo trys skirtingos bibliotekos funkcijos: žinijos talpyklos, darbo vietos ir komunikacinė. Bent jau humanitarui biblioteka tampa tarsi jo laboratorija – viena vertus, dėl naudojimosi fizinėmis ir virtualiomis kolekcijomis, o kita vertus, dėl tokio svarbaus bendraminčių buvimo, galimybės susitikti ir padiskutuoti. Biblioteka tampa atradimų, susikaupimo ir naujų idėjų generavimo vieta.

Vartotojas – svarbiausias

Dar visai neseniai bibliotekos veidas labai priklausė nuo turimų fizinių, popierinių, kolekcinių rinkinių. Paskui atsirado prenumeruojami internetiniai archyvai. Spėju, kad popierinių žurnalų beveik niekas nebevarto. Tad ir bibliotekos veiklos akcentai keičiasi, svarbesnės darosi darbo su literatūra sąlygos, bendravimo ir bendradarbiavimo erdvės ir pan.

J. Nainys: Gyvybės mokslų centre yra nedidelė skaitykla, bet žmonės ja nelabai naudojasi. Klausimas: nuo ko tai priklauso? Gal nuo jų aplinkos?

I. Krivienė: Be jokios abejonės, estetika, įdomi architektūra traukia žmones. Planuodami MKIC vadovavomės keliais principais: funkcionalumas, lankstumas, atvirumas, racionalumas ir estetika. Kodėl būtent estetika? Žmonėms reikia gražios aplinkos, skatinančios ir įkvepiančios. Dėl istorinių salių, istorinės aplinkos dalis mūsų vartotojų labiau mėgsta centrinę biblioteką, kiti gi MKIC – dėl naujos architektūros ir šiuolaikiškumo. Pasikeitęs požiūris į bibliotekos vartotojus reiškia ir tai, kad, be pagrindinės bibliotekos misijos – teikti informaciją, daug dėmesio skiriama aplinkai, kurioje žmogui būtų gera.

E. Kurausko nuotr.

M. Prokopčik: Biblioteka tikrai išliks, knygų reikės, reikės ir bibliotekininkų. Dabar popierinių knygų perkama mažiau, daugiau naudojami elektroniniai ištekliai. Biblioteka gal labiausiai pasikeitė požiūriu į vartotoją. Jis mums svarbiausias. Bet kaip buvome tarpininkai, taip ir likome.

Susidaro įspūdis, kad bibliotekų darbo pobūdis keičiasi ne taip radikaliai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio?

I. Krivienė: Aš vėl grįžtu prie stiprėjančios komunikacinės funkcijos. Anksčiau biblioteka buvo suvokiama kaip knygų saugykla, o dabar tai – vieta, kurioje gera dirbti, bendradarbiauti, komunikuoti. Jei palygintume Vilniaus universiteto biblioteką nepriklausomybės pradžioje ir dabar, tai prieš 30 metų beveik visos knygos buvo saugomos vartotojams neprieinamose uždarose saugyklose, o dabar bibliotekos skaityklų atviruose fonduose – apie 0,5 mln. spaudinių. Kita vertus, jau matome, kad ir atvirus fondus bent MKIC reiks mažinti ir įrengti daugiau erdvių, skirtų bendrauti.

Pasikeitė ir patys darbuotojai. Anksčiau bibliotekininkas buvo kompetentingas įvairiose srityse, bet labiau orientuotas į žinojimo saugojimą savyje. Šiandien bibliotekininkas negali giliai išmanyti visų sričių, nes informacijos srautai yra milžiniški. Skaitmeninės eros bibliotekininkas – informacijos specialistas ne taip giliai išmano tam tikrą sritį, tačiau labai gerai žino, kur rasti reikiamą informaciją, ir padeda vartotojui ją gauti.

K. Čižauskas: Aš linkėčiau neatsisakyti šios bibliotekos funkcijos – gilesnio savo kuruojamos srities išmanymo. Tos kompetencijos labai svarbios, ypač komplektuojant rinkinius. Gerasis to pavyzdys yra Istorijos fakulteto skaityklos darbuotojai.

Vertingiausi rankraščiai skaitmeninami

Matyt, didelis iššūkis išsaugoti ir perduoti bibliotekos darbuotojų žinojimą apie nesuskaitmenintas senųjų raštų kolekcijas, kuris reikalauja ir specialaus pasirengimo, ir negali būti lengvai sukeltas į duomenų bazes?

I. Krivienė: Bibliotekoje didžiuliai rankraščių ir retų spaudinių fondai. Kultūros paveldui priskirtina apie 1 mln. dokumentų ir tik labai nedidelė dalis yra suskaitmeninta. Skaitmeninimo apimtys susijusios su turimais finansiniais ištekliais, galimybe dalyvauti projektuose. Kita vertus, skaitmeninę talpyklą reikia nuolat prižiūrėti, todėl svarbu žinoti, kiek ji naudojama. Juk puikiai suprantame, kad kultūros paveldui priskiriami objektai skaitomi rečiau.

K. Čižauskas: Biblioteka, ypač Rankraščių ir Retų spaudinių skyriai, turi daug vertybių, kurias verta skaitmeninti ir didinti jų prieinamumą.

M. Prokopčik: Tai labai specifinė medžiaga. Kaip atsirinkti, ką būtina skaitmeninti? Reikia aiškios strategijos. Todėl žiūrime labai liberaliai, leidžiame skaitytojams patiems fotografuoti, darytis kopijas. Anksčiau sąlygos buvo griežtesnės. Jei negalioja autorių teisės, galime žmonėms suteikti prieigą.

I. Krivienė: Jei grįžtume prie klausimo apie iššūkius atveriant kolekcijas, kurios dar nėra suskaitmenintos, turėtume kalbėti ir apie specialistų, dirbančių su jomis, kvalifikaciją. Rankraštiniams tekstams šifruoti, metaduomenims kurti reikia mokėti kalbas, išmanyti to laikotarpio, kada dokumentas buvo sukurtas, istorinį ir kultūrinį kontekstą, t. y. gebėti skaityti, aprašyti senuosius tekstus ir juos parengti publikuoti.

Kita vertus, fizinis dokumentų išsaugojimas – taip pat nemenkas iššūkis. Pavyzdžiui, nemaža dalis dokumentų, tarp jų dalis Vilniaus universiteto mokslininkų disertacijų, yra išspausdinti ar parašyti ant rūgštinio popieriaus, kurio amžius trumpas, todėl jau dabar reikia galvoti, ką daryti.

Dar vienas pavyzdys – pirmųjų nepriklausomybės dešimtmečių dokumentai, kai pradėjome pereiti prie skaitmeninės formos. Didelė dalis skaitmenine forma sukurtų dokumentų – Vilniaus universiteto mokslinės komunikacijos liudininkų – neišliko, jų tiesiog niekur nekaupėme ir todėl neturime.

R. Jankauskas: Gal greit paveldu taps ir 1950–1960 m. dokumentai, nes kai kuriose srityse sukaupta daug vertingos informacijos, įdomių duomenų. Sunku kartais įvertinti, kiek tos informacijos gali būti tikrai naudingos.

Biblioteka – universiteto veidas

Biblioteka atsirado anksčiau nei universitetas. Ji yra tarsi būtina universiteto sąlyga. Ar gali universitetas būti įsivaizduojamas be bibliotekos?

K. Čižauskas: Nors universiteto biblioteka ir radosi anksčiau už patį universitetą, bet ne anksčiau už kolegiją. Mat pirminė bibliotekos funkcija buvo žinių kaupyklos, tad ir XVI a. pabaigoje ryšys su universiteto atsiradimu buvo tiesioginis. O bibliotekos gausinimas tuomet reiškė ir valstybės intelektinio potencialo gausinimą. Kadangi dabar mokslinių veikalų tik daugėja, tai kaupimo ir saugojimo funkcija niekur nedings.

R. Jankauskas: Kam sukurtas universitetas? Tai žinių kūrimas, kaupimas ir skleidimas. Universitetas neįsivaizduojamas be bibliotekos. Sokrato laikais visos žinios dar galėjo tilpti vieno žmogaus galvoje, bet dabar tai jau neįmanoma. Natūralu, kad bibliotekos vaidmuo augo.

J. Nainys: Gal manytume, kad tiksliuosiuose moksluose svarbiausios laboratorijos. Bet kai nuvyksti į užsienio mokslo centrus, ten žmonės giriasi ne laboratorijomis, o bibliotekomis. Nors tiksliuosiuose moksluose daug informacijos suskaitmeninta, bet biblioteka yra universiteto veidas. Kai pamatai gražią biblioteką, tai supranti, kad universitetas didžiuojasi savo žiniomis. Tyrimų duomenis reikia susisteminti, aprašyti. Gali tą daryti ir laboratorijoje, bet žmonės eina į biblioteką. Norime bibliotekos namie, savo kabinete, vadinasi, šis konceptas neatsiejamas nuo žinių. Ar tai būtų tikslieji mokslai, ar humanitariniai, manau, kad visuose juose biblioteka turi tokią pačią prasmę.

I. Krivienė: Buvęs universiteto rektorius B. Juodka atidarant MKIC pasakė: „Man biblioteka yra kaip augantis kristalas.“ Mes atliepiame universiteto poreikius ir augame kartu su juo. Ta sąsaja labai organiška ir jos negali nukirsti.

Per metus – milijonas lankytojų

Ko dabartiniai bibliotekos skaitytojai, universiteto bendruomenė gali tikėtis iš bibliotekos, jai peržengus 450 metų slenkstį?

J. Nainys: Taip jau kartais yra, kad kai viską darai teisingai, tai niekas ir nepastebi, kad kažką darai. Tai tinka ir bibliotekos paslaugoms. Išeini iš bibliotekos intraneto, nebeturi prieigos prie straipsnių, ir viskas tuoj pasidaro blogai. Vartotojai ir tikisi pamiršti, kad biblioteka egzistuoja, nors tai ir paradoksalu. Jie tikisi, kad biblioteka prisitaikys prie besikeičiančių informacijos sklaidos, saugojimo ir pateikimo būdų ir išliks traukos centru.

M. Prokopčik: Biblioteka vis dar sugeba suteikti vietą, kur visi nori ir gali mokytis. Tai infrastruktūros sukūrimo padarinys. Baigiame įrengti jungtinę skaityklą M. K. Čiurlionio gatvėje. Pradėję galvoti apie jos įrengimą išgirdome iš užsakovų pageidavimą turėti mažytį MKIC. Nepakanka turėti išteklių, reikia sudaryti ir tinkamą aplinką.

Vien MKIC – per metus aplanko 700 000 skaitytojų. E. Kurausko nuotr.

I. Krivienė: Didžiausias mūsų darbo įvertinimas – žmonių pilna biblioteka. Per metus Vilniaus universiteto biblioteka sulaukia daugiau kaip milijono lankytojų, vien MKIC – per 700 000. Žinome, kad ten nuolat pritrūksta vietų, ir tai rodo, kad biblioteka reikalinga. MKIC jau tapo bendriniu žodžiu, reiškiančiu gerą biblioteką. Tai ir yra aukščiausias mūsų matomos ir nematomos veiklos įvertinimas.

Universitetas be bibliotekos arba biblioteka be universiteto neįsivaizduojama. Bibliotekos iniciatyvumas stengiantis atliepti vartotojų poreikius vertinamas universiteto bendruomenės, nors gal ne visada pastebimas. Bibliotekos poreikį liudija ir pilnos skaityklos. Biblioteka keičiasi ir nuolat ieško naujų sprendimų, nes nori teikti kvalifikuotas paslaugas bendruomenei ir būti atvira naujiems iššūkiams.