Pasaulinės televizijos dienos proga Lietuvoje buvo užfiksuotas serialų žiūrėjimo rekordas. Nugalėtojas nemiegodamas prasėdėjo prie televizoriaus daugiau nei dvi paras. Kitą dieną internete perskaičiau kraupią žinią apie susideginusį vyriškį. Nusižudė esą todėl, kad per televiziją apie jį turėjo būti parodytas neigiamas reportažas.

Audringas devyniasdešimtmetės gyvenimas

Kodėl prisiminiau tai? Minėti faktai tarsi ir prieštarauja televizijos įtakos mažėjimo, nykimo ar, jei norite, mirties pranašystėms. Vieniems ji visiškai neegzistuoja, kiti dėl jos aukojasi ar net atsisveikina su gyvenimu.

Nieko keisto. Televizija – fenomenas. XX amžiaus fenomenas. Nugyvenusi ilgą ir audringą gyvenimą, ji artėja prie devyniasdešimtmečio. Žmogui – daug (mažai kas tiek išgyvena), technologijai – paauglystė (palyginti su kalbos, rašto tūkstantmečiais, spaudos šimtmečiais). Per savo gyvavimo istoriją TV nuolat surasdavo būdų nustebinti, pasikeisti. Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje ji traukė paslaptimi, nesuvokiamu būdu ekrane atsirandančiais šešėliais. Niekam nerūpėjo turinys, užteko šviesokaitos magijos.

Po Antrojo pasaulinio karo ji tapo prieinama ne vien sostinėms ir išskirtiniams salonams. Televizijos ugnelės žiebėsi kiekvienuose namuose, atnešdamos tolimo matymo stebuklą. Keletą dešimtmečių ji vis dar buvo didžiulė naujiena, mėgino kurti savo žanrus, ieškojo savo turinio. Aštuntajame–devintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais nuo gresiančios rutinos TV išgelbsti konkurencija. Šalia keletą dešimtmečių transliavusių 2–3 kanalų atsirado dešimtys naujų komercinių transliuotojų. Vėliau ir jie pabos, bet tada didaktišką, intelektualią, bet šiek tiek nuobodžią senąją TV keitė naujoji. Kiti žanrai, kiti herojai, kitas požiūris į auditoriją. TV įvairėjo, linksmėjo. Tapdama artimesnė paprastam žmogui, pykdė elitą.

Amžius baigėsi neramiai. Intelektualai susirūpino naujosios televizijos morale. Kodėl ji, kaip anksčiau, neauklėja, nešviečia, nerodo sektinų pavyzdžių. Jaunesni ir guvesni žiūrovai kėlėsi į internetą, pasigirdo pirmieji nuogąstavimai, kad TV jau skaičiuoja paskutines dienas. Bet tada, apie 2000-uosius, TV driokstelėjo iš visų jėgų. Realybės šou formatai sulaikė prie ekranų ketinančius pabėgti, per visą pasaulį ritosi galinga naujosios televizinės realybės banga: vieni ją koneveikė, kiti liaupsino, bet visi žiūrėjo. Kai kas mano, kad realybės šou pasiūlyta žiūrėjimo pro rakto skylutę galimybė buvo tas stebuklingas vaistas, vos ne dešimtmečiui pratęsęs TV populiarumą.

Sunkūs komunikacijos ligoniai

Kas dabar? Nieko gero. Jokių naujų dirgiklių, jokių rimtesnių gelbėjimosi planų. Vos įjungęs televizorių, šiandieninis žiūrovas sušunka – ir vėl tas pats. Viskas matyta, viskas girdėta, visi rodo tą patį. Vaizdų daug, bet beveik neliko TV. „Youtube“ nėra TV, mediatekos, kuriose gali peržiūrėti laidų įrašus, taip pat nėra TV. Netgi interaktyvioji TV, kurioje gali susidėlioti savo programą ir pirmyn atgal sukioti laidas, taip pat nėra tradicinė TV, su kuria gyvenome beveik šešiasdešimt metų (beveik kaip mobilusis telefonas jau beveik nėra telefonas).

Gal tikrai atėjo paskutinioji, kad iš aukštybių TV krito į žemiausias žemumas. Kodėl? Ar tik TV dėl to kalta? Deja, ji taikosi prie mūsų, karštligiškai mėgindama išlikti. Daugeliui ji jau nėra stebuklas, nėra autoritetas. Priešingai, kažkas tolimo ir nesuvokiamo. Mes jau neturime jai laiko, todėl TV stvarsto mus už atlapo, šūkčiodama, daug žadėdama ir apgaudinėdama. Kas jai belieka, kai informacijos gausa mus pavertė paviršutiniškais medijų turistais, neturinčiais nė sekundės stabtelėti, įsižiūrėti, įsiklausyti. Kasdieninis tokio paviršutiniškumo pavyzdys – nuolatinė komunikacinė amnezija: kažkur skaičiau, mačiau, girdėjau, bet neprisimenu kur. Tradicinė TV tam mažiausiai tinka, nes yra senamadiška, palyginti lėta, nuobodi, skandinanti nesibaigiančiame sraute.

Kenčiame dar nuo vienos lėtinės ligos inforeksijos: vis mažiau norime naujienų, o daugiau pramogų ar net informacinių pramogų. Bet laikydamiesi rimtesnės informacijos dietos persivalgome visokių pramoginių saldėsių. Gal jų norima ir todėl, kad informacijos gausa, jausmas, kad niekada jos neaprėpsi, kelia nuolatinę įtampą, informacinę neurozę.

Atrodo, kad niekur kitur nesame tokie besočiai – tik be perstojo kimšdami nemokamus medijų produktus. Juk niekas neužsimoja perskaityti visas bibliotekoje esančias knygas ar išragauti viską, ką mato parduotuvės lentynose. TV mus susargdina bulimija, besaikiu godumu. Mums vis mažai, neįvairu, nusibodę, matyta, girdėta. Mums niekas negerai. Kodėl šoka, kodėl dainuoja, kodėl žaidžia? Ar mūsų gyvenimas tikrai įvairesnis ir turtingesnis nei rodo TV? Abejoju.

Aukščiausioji televizijos ministerija

Esame viskuo nepatenkinti. Orais, politikais, įstatymais, atlyginimu, viršininkais. TV tokioje niurzglių karalystėje pasijunta svarbiausiu valstybės institutu, tampa švelnia, visais ir viskuo pasirūpinančia valdžia. Ji gydo kūną ir dvasią (nes mums atrodo, kad medikai to nesugeba), ji tuokia (mes patys nesusirandam antrosios pusės), ji ieško dingusiųjų (nes oficialios tarnybos to nepajėgia), ji vykdo teisingumą (tikri teismai mums per lėti ir neteisingi).

TV ne kokia paprasta filmų ar pramogų rodytoja, ji yra paskutinė instancija, aukščiausioji ministerija. Tie, kurie ja dar įtikėję, priima kitokius gyvenimo standartus. Kiti šaiposi iš įtikėjusių ir televizorių įsijungia tik kad pamatytų, kur ritasi pasaulis, pasišaipytų ar pasibaisėtų. TV įtaka tokia didelė, kad žmonės pasiduoda jos kerams, užmiršdami, ko juos mokė tėvai, mokykla, bažnyčia. Motinos TV mokymai įtikinamesni. Ji kasdien šnabžda: privalai būti atviras, visiems ir viską parodyti, pasipasakoti, atsiverti. Tradicinės vertybės (duoto žodžio laikymasis, atsispyrimas pagundoms, pastovumas, ištikimybė) neatitinka TV (ir kitos žiniasklaidos) vertybių sampratos, todėl troškimai ir norai stimuliuojami dirbtinai, kad būtų kuo greičiau tenkinami (užsimanei – ir turi, vos gavai – užsimanei ko nors kito). Nesvarbu kas – mobilieji telefonai, planšetės, automobiliai, drabužiai, plastinės operacijos, draugai, partneriai. Norai tampa svarbesni nei moralė, nuotykiai patrauklesni nei ištikimybė, ydos pranašesnės nei vertybės, melas nei sąžinė, ginčas nei santarvė, konfliktas nei taika, chaosas nei harmonija.

Virtualioji moralė

Tokią virtualią moralę realizuoja populiariausios temos ir herojai. Kadangi pastovumas, ištikimybė yra nedinamiška, nuobodi ir neatitinkanti dramaturgijos kanonų, vadinasi, ekranui reikia nepastovumo ir neištikimybės. Nes tai kintantys, dramatiški ir dinamiški dalykai. Naujoji moralė juokiasi iš senamadiškų reliktų. Tokių senoliškų vapėjimų kaip nedžiauk viešai apatinių. Skalbk ir džiauk, mėgaukis, kaip kiti skalbia. Nenešk šiukšlių iš namų? Kuo daugiau šiukšlių, tuo geresnis pokalbių šou. Apie mirusį gerai arba nieko? Klok viską, nelaukdamas net kol pakas.

Naujiesiems žiniasklaidos herojams stinga jau senamadišku tapusio žmogiško padorumo. Prigimtinis aristokratiškumas, subtilumas, privatumo saugojimas tampa atgyvenę, nemadingi, nykstantys (kaip ir lietuvių kalba labiausiai išsilavinusių diskursuose). Tapome TV sąmokslininkais – tai žiūrėdami, komentuodami, mėgindami panašiai elgtis. Net, atrodytų, nekalti pageidavimų koncertai propaguoja parodomąjį gerumą, viešą pasipuikavimą, koks esu geras ir dėmesingas, užuot nuvažiavus pas mamą ir su ja pabuvus. Netgi graudžiosios labdaros akcijos labiau primena metinius televizininkų atlaidus, kuriuose jie prašo atleidimo už viską, ką blogo yra padarę. Negalime imti ir tiesiog žmogui padėti. Ne, reikia jį vežti į „Bėdų turgų“, kad apsinuogintų, apsiverktų, kad viešai parduotų savo bėdą, o gerasis pirklys ją nupirktų.

Liūdnai baigiame. Ar tikrai TV aklavietėje, iš kurios, žinia, kelių nedaug? Juk galimas ir optimistinis variantas. Na, gerai, tradicinė TV miršta. Tegyvuoja naujoji vaizdų revoliucija! Kiek nori ir kada nori, tik tai, kas tau patinka. Puiku! Kokios problemos?

Nieko čia gero. Lindėsime savo ekranuose, žiūrėsime savo mėgstamus ir nebūtinai geriausius dalykus (tarsi turistiniame žygyje vogčiomis valgytume kiekvienas savo atsineštą sumuštinį). O kas tuomet mus sies? Apie ką kalbėsime? Kuo piktinsimės? Ar pažinsime vieni kitus, ar suprasime, ar susitikę žvilgtelėsime vienas į kitą?

Šaltinis: „Universiteto žurnalistas“