Kuo robotas pranašesnis už teisėją? Kodėl kyla noras žmogų pakeisti dirbtiniu intelektu (DI)? O gal žmogus turi privalumų ir įgūdžių, kurių technologijos niekada nepakeis? VU Teisės fakulteto ir VU Technologijų uosto (Tech Hub) organizuotame tarpdalykiniame seminare „Teisėjas, sprendimų priėmėjas ir dirbtinis intelektas” pranešėjai pristatė neuromokslo, psichologijos, teisės mokslų žinias apie teisėjų sprendimų priėmimo procesą, intuiciją, etikos problemas ir aptarė dirbtinio intelekto pranašumus ir trūkumus, palyginti su teisėjais žmonėmis.

VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros tyrėja dr. Dovilė Valančienė iškėlė klausimą: kodėl kyla noras pakeisti teisėją? Mokslininkė papasakojo apie neuromokslų ir teisės sąveiką, apie tai, kas veikia racionalų ir emocinį teisėjų sprendimų priėmimą. Pasak jos, moksliniai tyrimai rodo, kad daugelis teisėjų nepritaria, jog emocijos daro įtaką jų sprendimams, ir mano, kad sprendimus priima tik racionaliai. Gali pasirodyti, kad šaltu, racionaliu protu priimami sprendimai turėtų būti teisingesni, bet mokslininkai mano, kad taip nėra: „Teisėją norima pakeisti DI, siekiant išvengti klaidų. Bet, kita vertus, turime atsakyti sau į klausimą: ar tikrai norime daugiau formalizmo, robotų? Mokslininkai teigia, kad teisingiausi sprendimai priimami derinant šaltą ir karštą, emocinį protą. O šiandien neįmanoma sukurti roboto su emociniu intelektu”, – kalbėjo dr. D. Valančienė.

VU Filosofijos fakulteto asistentė dr. Dovilė Petkevičiūtė-Barysienė papasakojo apie ekspertų intuiciją ir svarstė, ar tai mitas, ar sprendimo priėmimo įrankis. Mokslininkės teigimu, intuicija yra niekas kitas, kaip pažinimas. Esą kartais ji mistifikuojama, vadinama šeštuoju jausmu, tačiau tyrimai rodo, kad tai tiesiog atpažįstami dalykai pagal seniau buvusius pojūčius. Vis dėlto teisėjo profesija patenka į žemo validumo aplinką. Tai reiškia, kad sunku numatyti ateities scenarijus pagal senesnius pojūčius ir pavyzdžius – kaip tam tikra bausmė paveiks žmogų, ar jis ateityje nusikals ir t. t.

„Naudojant algoritmus bus mažiau klaidų, taip pat bus sumažintas teisėjų kognityvinis krūvis. Vis dėlto negalima aklai pasitikėti DI, reikia turėti aiškų, patvirtintą kriterijų sąrašą, didelį kiekį panašių atvejų, kurių keitimosi tikimybė būtų maža“, – sako dr. D. Petkevičiūtė-Barysienė.

VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros lektorė dr. Neringa Gaubienė papasakojo apie dirbtinio intelekto pranašumus ir trūkumus teisėjo darbe. Pasak jos, DI ir teisėjas yra iš principo nesulyginamos kategorijos ir yra skirtingos kilmės, todėl diskutuoti, kuris pranašesnis, yra beprasmiška: „Manoma, kad DI gali būti nešališkas, todėl yra pranašesnis už teisėją. Tačiau bylos, kuriomis apmokomos DI sistemos, yra išspręstos žmogaus, taigi ar tikrai DI galima vadinti nešališku? Be to, daugelis teisinių problemų reikalauja ne tik racionalumo, bet ir skirtingų suvokimų, emocijų balansavimo, to DI pademonstruoti negali. Dėl to kyla klausimas: ar statistika yra teisingumo šaltinis? Nes DI sistemų apdoroti duomenys yra statistiniai duomenys, taigi nustatytų koreliacijų prigimtis yra tiesiog statistinė.“

VU Teisės fakulteto doktorantės Inetos Breskienės nuomone, DI yra šališkas, nes būta atvejų, kai, pavyzdžiui, DI diskriminavo juodaodžius. Pasak jos, šališkas algoritmas gali padaryti daug žalos, o tam įtakos turi keli esminiai ir sunkiai kontroliuojami veiksniai: jį sunku atriboti nuo kūrėjo vertybių, jo duomenys gali būti nekokybiški, gali atsirasti įvairių programinės įrangos klaidų, manipuliavimo, kibernetinių atakų, taip pat riziką kelia DI sistemų nenuspėjamumas. Esą DI yra šališkas, kadangi neturi asmeninių intencijų – tai tik intencijos, kurias jiems suteikia kūrėjai.

VU Teisės fakulteto doktorantė Aurelija Šerniūtė iškėlė klausimą, ar tikrai DI priimtų geresnius sprendimus nei žmogus. Ji žaismingai modifikavo dažniausiai užduodamus klausimus šia tema ir siūlė rinktis ne teisėją ar robotą, o teisėją ir robotą, jų bendradarbiavimą: „DI dabartinėje savo stadijoje pats negali priimti sudėtingų sprendimų, tai tik papildanti technologijų stadija, taigi galime kalbėti tik apie elementarių užduočių ir sprendimų vykdymą.“ Ji skatino pamąstyti: jei DI sugebėtų priimti, mūsų suvokimu, teisingus sprendimus, ar turėtų? Besiremdama tyrimų duomenimis, A. Šerniūtė teigė, kad žmonės pasigenda tokių teisėjų savybių kaip sąžiningumas, jautrumas žmogaus problemai, o robotas jų vis tiek neturi.

VU Teisės fakulteto doktorantė E. Ruzgytė-Dargienė kvietė visus atsakyti į esminį klausimą: ar įmanoma, kad kūrinys būtų pranašesnis už kūrėją? R. Steponavičiūtės nuotrauka

VU Gyvybės mokslų centro tyrėjas dr. Alvydas Šoliūnas papasakojo apie DI galimybes turėti emocijas, laisvą valią, sąmonę. Pasak jo, laisvos valios dirbtinis intelektas neturi, bet egzistuoja požiūris, kad jos neturi ir žmogus: „Ketinimai ir sprendimai yra priimami pasąmonės, o laisva valia yra tik iliuzija. Sąmonė tik suvokia ketinimus, bet nieko nelemia. Kitų neuromokslininkų manymu, laisva valia egzistuoja, bet jos įtaka žmogaus elgesiui yra daug mažesnė, nei buvo įprasta manyti. Anot šios teorijos, žmogus sąmoningai nepriima sprendimo daryti nusikaltimą, dėl to galima manyti, kad jis dėl jo net nėra kaltas.“ Mokslininkas sako, kad egzistuoja nuomonė, jog laisvos valios vaidmuo yra galimybė vetuoti pasąmonės sprendimus, uždrausti tam tikrą elgseną. Kadangi nėra iki galo aišku, kas yra sąmonė, taigi neaišku ir tai, ar galima ją suteikti DI.

VU Teisės fakulteto doktorantė Eglė Ruzgytė-Dargienė klausė, ar vyksta teisėjo etikos evoliucija, ar revoliucija: „Mokslininkai diskutuoja, ar tai yra neišvengiama technologijų plėtra, sprendimų priežiūros galimybė, ar teisėjo, roboto kūrėjo, roboto etikos kolizija, nauja etinė ekosistema. Iš to išplaukia įvairios problemos: etikos pritaikymo, roboto teisinio statuso, reglamentavimo, etinių reikalavimų ir atsakomybės paskirstymo.“ Pasak jos, dažniausiai pažeidžiami teisėjų etikos principai yra pareigingumas, teisingumas ir nešališkumas, kurie ateityje greičiausiai įgis visai kitokią reikšmę. Kiti aspektai, kaip pagarba žmogui, konfidencialumas, vargu ar galės būtų išugdomi DI. Pranešimo pabaigoje E. Ruzgytė-Dargienė kvietė visus atsakyti į esminį klausimą: ar įmanoma, kad kūrinys būtų pranašesnis už kūrėją?