Vilniaus universiteto studentų teatras gali pasigirti ilgametėmis tradicijomis. Vilniaus ir Lietuvos teatro ištakos – 1570 m. spalio 18 d. kolegijos kieme suvaidinta italo Stefano Tucci komedija „Heraklis“. Nuo pat Vilniaus universiteto įsteigimo jėzuitai daug dėmesio skyrė muzikinei, teatrinei veiklai: buvo statomos pjesės, choreografinės kompozicijos, rengiamos teatralizuotos religinės ir akademinės šventės, sutraukdavusios minias žiūrovų. Yra išlikę duomenų apie universiteto kapelą, pjesių tekstų, mokyklinio teatro programų. Tai padėdavo studentams išmokti raiškiai kalbėti, laisvai jaustis prieš auditoriją, o tokių įgūdžių reikėjo būsimiems kunigams, teisėjams, valdininkams.

Pirmieji vaidinimai vykdavo miesto aikštėse, gatvėse, kolegijos ir akademijos kiemuose, Šv. Jonų bažnyčioje. Pačioje akademijoje retai buvo vaidinami spektakliai, matyt, ir dėl ankštų patalpų, kur negalėjo tilpti daugiau žiūrovų, tik nuo XVIII a. vis dažniau minima ir teatro salė. Jėzuitai mokėjo kurti įspūdingus reginius. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad kolegijos scenos mašinerija buvo pirkta Italijoje, nuo XVII a. buvo naudojamos keičiamos dekoracijos, gausu šviesos efektų, renginius paįvairindavo fejerverkai, iliuminacijos. Labai svarbūs jėzuitų teatre buvo efektai – audros, žemės drebėjimai, gaisrai, žaibai, dangaus pasiuntinių pasirodymai, pranašysčių ir sapnų vaizdavimas. Dažnai pasitaikydavo nelaimingų atsitikimų, apdegimų, todėl Jėzuitų ordino vadovybė ne kartą tai buvo uždraudusi. Vilniaus akademijos dienoraštyje minimas 1710 m. balandžio 18 d. spektaklis, kai vakare „vaidintojai, mėtydami ugnis, nudegino prefekto barzdą, o kitiems žiūrovams dar blogiau atsitiko“.

Nuo XVIII a. universiteto teatro salė buvo Didžiojo kiemo trečiame aukšte, kur ir dabar yra teatro salė. Žiūrovai buvo ne tik miestiečiai, bet ir didikai, karalius. Išlikęs gandais apaugęs pasakojimas apie tai, kaip Universiteto gatvėje, karaliui atvykus į teatrą ir palikus karietą prie universiteto, susistumdė vežikai su studentais. Miesto valdžia kelis studentus suėmė, o pasipiktinę tokiu autonomijos pažeidimu kiti studentai juos jėga išlaisvino. Universiteto ir miesto valdžia kelerius metus bylinėjosi, bet, atrodo, studentai bausmės išvengė.

Jėzuitų kronikininkas užrašė, kad 1715 m. pagaliau buvo įrengta teatro salė, kuri turėjo 22 suolų eiles, kylančias nuo scenos aukštyn, kad žiūrovai geriau matytų vaidinimą, ir kurioje tilpo daugiau nei 200 žiūrovų. Ši salė buvo aprūpinta modernia teatrine technika ir nuolat atnaujinama. Kelis kartus ji nukentėjo gaisrų metu. Išsamiausias salės aprašymas išliko 1774 m. universiteto liustracijos aktuose. Iš jų galima suprasti, kad salė buvo gerai įrengta, turėjo atskirą nišą orkestrui ir ložę garbingiems svečiams. Jėzuitų teatro prestižą liudijo ne tik salės įranga, bet ir repertuaras. Panaikinus ordiną lėšos ir dėmesys teatrui labai sumenko.

1804 m. pagal Architektūros katedros profesoriaus Mykolo Šulco projektą teatro salė buvo perdirbta į tris auditorijas fizikos paskaitoms ir eksperimentams. Vidurinė buvo skirta paskaitoms, iš jos pertvarinėse sienose įrengtos durys į šonines sales, kur buvo instrumentų kabinetai. Kabinete,  perdirbtame iš teatro scenos, anksčiau buvusioje orkestro nišoje, stovėjo spintos su vertingiausiais instrumentais.

Uždarius universitetą teatro salė pavirto gimnazijos cerkve, tada buvo išgriautos salę į auditorijas dalijusios sienos ir atkurta vientisa buvusios akademinio teatro salės erdvė. Scenos vietoje pastatytas medinis ikonostasas, o sienas apjuosė medinis balkonas, įrengtos medinės lubos. Restauruojant salę 1921–1923 m. išardytas tik medinis ikonostasas. Stepono Batoro universiteto laikais salė buvo pavadinta profesorių Sniadeckių vardu ir naudojama viešoms paskaitoms. Dabar ji priklauso studentų teatrui, čia vyksta konferencijos, viešos paskaitos, spektakliai. Universiteto 425 metų jubiliejaus proga restauruoti XVIII a. salės sienų puošybos fragmentai: salę juosiantis frizas su angeliukais ir lubų puošybos elementai.

Dabar lengviau įsivaizduoti, kaip salė atrodė jėzuitų laikais, kai joje skambėjo lotynų kalba, o vaidinimai buvo oficiali mokymo programos dalis.

Tekstas publikuotas laikraščio „Universitas Vilnensis“ birželio numeryje.