Trys Lietuvai svarbios datos pasidalijo tris pirmuosius metų mėnesius. Šiemet sukako dvidešimt metų nuo tragiškų Sausio 13-osios dienos įvykių, be to, tradiciškai minime dvi šalies suverenumui svarbias datas – Vasario 16-ąją (Lietuvos valstybės atkūrimo dieną) ir Kovo 11-ąją (Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną). Kiekvieną kartą tai proga susimąstyti – prisiminti istorinius įvykius, kurių dalis vis dar gyva žmonių atmintyje, ir pabandyti suprasti tai, ko mus moko praeitis. Šiandien mes mėginame tai padaryti kartu su Vilniaus universiteto mokslininkais – VU Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentu dr. Algirdu Jakubčioniu ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Politikos teorijos katedros docente dr. Aine Ramonaite.

Vasario 16-oji atvedė į Kovo 11-ąją

Vasario 16-ąją drąsiai galima pavadinti Lietuvos Nepriklausomybės diena, nors oficialus jos pavadinimas ir yra kitoks. Būtent ši diena lėmė modernios Lietuvos egzistavimą. „Jeigu ne Vasario 16-oji, tai Kovo 11-osios galėjome ir neturėti“, – įsitikinęs A. Jakubčionis. Jis pabrėžia pirmojo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės etapo svarbą. „Per tarpukario nepriklausomybės laikotarpį susiformavo žmonių, kurie itin vertino savo valstybę, karta. Būtent tada žmonės suprato, kad jie turi gyventi savarankiškai. Sakyčiau, kad šita mintis vėliau ir atvedė į Kovo 11-ąją“, – teigia A. Jakubčionis.

Tačiau giliausiai valstybingumo svarba buvo suprasta tada, kai paties valstybingumo buvo jau netekta. „Būtent po 1940 m. atėjo supratimas, koks vertingas daiktas yra nepriklausomybė. Suvokta, kad gyventi kieno nors valdomiems – ar tai būtų sovietai, ar naciai – yra blogis. Geriau turėti savo valstybę ir patiems joje tvarkytis. Šis supratimas irgi yra mūsų istorinis palikimas“, – sako A. Jakubčionis.

Šiandieninė Lietuva iš tarpukario valstybės galėtų ir daugiau pasimokyti. „Tuomet egzistavusi nepriklausoma Lietuvos Respublika turėjo, sakyčiau, geresnę ateities viziją, negu dabar vis bandoma sukurti. Tarkime, trečiojo dešimtmečio viduryje buvo suprasta, kad Lietuva niekada negalės turėti stiprios pramonės, nes tiesiog nesugebės konkuruoti su pramoninėmis Europos ir pasaulio valstybėmis. Tai reiškia, kad Lietuvai reikia būti žemės ūkio kraštu. Kai tai buvo suprasta, Lietuva įdėjo didžiules investicijas į pieno ir mėsos ūkio plėtrą“, – pabrėžia A. Jakubčionis. Pasak istoriko, lygiai taip pat šalis ėjo modernizacijos keliu, atsižvelgdama į savo realias galimybes. „Lietuva turėjo galimybių suvokimą ir viziją – kaip reikia veikti. Žiūrint iš istorinės perspektyvos, galbūt tai ir buvo prarasta“, – sako A. Jakubčionis.

1991 m. sausis – ryžtas ginti Nepriklausomybę

Nuo metų pradžios nemažai kalbama apie tragiškuosius Sausio 13-osios įvykius. Ši data žymi svarbų, o gal net ir esminį, momentą atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę. „Per Sausio 13-osios įvykius Lietuva pademonstravo, kad ne tik siekiama nepriklausomybės, bet ir ryžtamasi ją apginti. Tai tikrai buvo itin svarbu. Vienas dalykas – deklaruoti nepriklausomybę ir visai kitas dalykas – ginti ją“, – teigia A. Jakubčionis.

1991 m. sausio įvykiai atkreipė pasaulio dėmesį į Lietuvą ir jos tragediją. „Vakarai labai bijojo galimo kruvino Sovietų Sąjungos subyrėjimo – bijojo to, kas vėliau įvyko Jugoslavijoje. Lietuviai, demonstruodami taikų pasipriešinimą agresijai, įrodė Vakarų pasauliui, kad jie gali taikiu būdu pasiekti nepriklausomybę. Tai, mano manymu, irgi buvo reikšminga sausio įvykiuose“, – sako A. Jakubčionis.

Lietuva taip pat rodė pavyzdį ir visoms kitoms Sovietų Sąjungos respublikoms. A. Jakubčiono manymu, visam sovietiniam blokui buvo pasiųsta svarbi žinia. „Kitos respublikos suprato, kad jos, jeigu nori būti laisvos, irgi turi priešintis. Be to, Sausio 13-oji parodė, kad sovietinis režimas, ko gero, jų jau taip aršiai nepuls, nes Lietuvoje režimas atsitraukė taip ir nenuslopinęs nepriklausomybės“, – pabrėžia A. Jakubčionis. Istoriko teigimu, Sausio 13-oji buvo ne tik Lietuvos nepriklausomybės gynimo diena, bet ir kitų tautų nepriklausomybės galimybės gynimas.

Istorinė atmintis leido išlaikyti tęstinumą

Politologė A. Ramonaitė yra linkusi apibrėžti Vasario 16-ąją kaip „moderniosios Lietuvos gimimo dieną“. Pasak jos, šiandien sunku tiksliai atsakyti į klausimą, kaip Lietuvos visuomenė traktuoja šalies istorijai svarbias datas. „Tarpukario Lietuvoje Vasario 16-oji buvo pačios valstybės formuojama kaip labai svarbi šventė. Ji buvo įaugusi į žmonių sąmonę. Netgi sovietmečiu Vasario 16-oji turėjo stiprią simbolinę reikšmę, o atitinkamos sovietinės struktūros labai įtariai žiūrėjo į bet kokius žmonių suėjimus ir susibūrimus tą dieną. Kita vertus, Kovo 11-oji yra svarbi dabartinei visuomenei, nes ji yra „arčiau kūno“. Daugelis dar prisimena tą dieną ir savo išgyvenimus“, – svarsto A. Ramonaitė. Pasak politologės, nėra labai aišku, kaip pati valstybė šiandien pozicionuoja šias dvi šventes.

Lietuvos turėta tarpukario nepriklausomybės patirtis lėmė ir skirtingą nuo kitų sovietinių respublikų jos istorinį kelią (išskyrus Latviją ir Estiją, kurių patirtis buvo identiška). „Nesunku pastebėti ryškų skirtumą tarp Baltijos šalių ir kitų buvusių Sovietų Sąjungos respublikų, kurios pasirinko visai kitokį raidos kelią po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. 1990–1991 m. Lietuvos visuomenės istorinė atmintis tebebuvo labai gyva ir todėl pavyko išlaikyti valstybingumo tęstinumą nuo tarpukario iki mūsų dienų“, – teigia A. Ramonaitė.

Sausio 13-oji – apsisprendimo akimirka

A. Ramonaitė nesiryžta įvertinti skirtingų istorinių datų svorio. Pasak jos, nėra lengva nustatyti, koks momentas prieš dvidešimt ar dvidešimt vienerius metus tapo lemtingas atkuriant nepriklausomą Lietuvos Respubliką. „Teisiniu požiūriu, ko gero, svarbesnė yra Kovo 11-oji, tačiau vargu ar tą dieną visuomenė jau turėjo tikslią Nepriklausomybės viziją. Tuo tarpu per Sausio 13-osios įvykius išryškėjo visuotinė vienybė, kurios netgi sunku buvo tikėtis“, – svarsto A. Ramonaitė.

Svarbią simbolinę Lietuvos visuomenės susivienijimo reikšmę pajuto ir puolančiosios pusės atstovai. A. Ramonaitė pabrėžia, kad iš pasiklausytų ir užfiksuotų sovietinių karių radijo ryšio pokalbių darosi aišku, jog jie nesitikėjo tokio pasipriešinimo, juos stebino susirinkusių žmonių gausa ir ryžtas kovoti už savo laisvę.

Tragiškoji sausio 13-osios aureolė taip pat tampa svarbiu veiksniu svarstant vienos ar kitos istorinės datos reikšmę. „Pralietas kraujas irgi yra galingas simbolis“, – tvirtina A. Ramonaitė.

Žmonės išeitų ginti valstybę, bet ne valdžią

Praėjus beveik dvidešimčiai metų po Sovietų Sąjungos subyrėjimo ir galutinio Lietuvos ir kitų buvusių sovietinių respublikų išsilaisvinimo, neretai atsigręžiama atgal ir svarstoma, kas atsitiko su idealais, kadaise vedusiais žmones kovoti už laisvę. Neretai girdima nuogąstavimų, kad šiandien nebūtų tokios patriotizmo bangos ir niekas jau nestotų gyva grandine prieš tankus. Negalėjau neužduoti klausimo apie tai pašnekovams. Jų požiūris pasirodė esąs ne toks pesimistiškas.

Istorikas A. Jakubčionis mano, kad galima kalbėti apie tam tikrą visuomenės nusivylimą, tačiau labai svarbu apibrėžti ir to nusivylimo priežastis. „Kada buvo einama į nepriklausomybę, dažnai tekdavo girdėti pasvarstymų, kad pasiekę laisvę „po penkerių metų gyvensime kaip Švedijoje“. Naiviai tikėtasi, kad tai yra įmanoma. Vargu ar iš tikrųjų tai galima buvo pasiekti per penkerius ar net penkiolika metų. Pati Švedija į savo socialinę gerovę ėjo ne vieną šimtmetį. Tačiau pasiekus nepriklausomybę ir nesulaukus tos išsvajotos gerovės kilo nusivylimo banga“, – konstatuoja A. Jakubčionis. Pasak istoriko, objektyviai žiūrint šiandien žmonės gyvena daug geriau nei sovietmečiu, bet vien tai, kad nebuvo pasiektas įsivaizduojamas gyvenimo lygis, suteikia gerą terpę nusivylimui.

Vis dėlto A. Jakubčionis mano, kad, kilus rimtam pavojui laisvei, žmonės išeitų į gatves jos ginti. „Manyčiau, kad, svarbiausia, nereikia painioti nepriklausomybės su valdžia. Deja, neretai daroma būtent taip. Valdžia buvo ir bus kritikuojama, tačiau valdžia – tai ne valstybė. Todėl aš kartais ir sakau, kad valdžios žmonės turbūt negintų, tačiau nebūtų abejingi šalies likimui. Manau, kad valstybingumas žmonėms tebėra brangus“, – sako A. Jakubčionis.

Kad šalies nepriklausomybė būtų ginama vėl, mano ir politologė A. Ramonaitė. Pasak jos, tai patvirtina sociologinių apklausų duomenys. „Žinoma, šiandien situacija yra pasikeitusi. Tuomet buvo labai aiškus atsakomybės suvokimas. Žmonės žinojo, kad viskas priklauso tik nuo jų pačių. Iš tikrųjų tuometinis žmonių organizuotumas ir kūrybiškumas žavi. Šiandien, ko gero, visuomenės saviorganizacija būtų menkesnė, nes žmonės žino, kad yra atitinkamos institucijos, kurios privalo veikti, tačiau manau, jog pati intencija – ginti laisvę – išliktų ta pati“, – teigia A. Ramonaitė.

Tai, kas svarbu

Istorinės datos gali būti vertinamos skirtingai, joms gali būti skiriama daugiau ar mažiau dėmesio, tačiau jos išlieka svarbios modernios visuomenės gyvenime. A. Ramonaitė pastebi, kad šiuolaikinis jaunimas vis labiau domisi istorija, jos aspektais ir vingiais. „Globalizacijos pasaulyje, kur viskas greitai kinta ir trūksta atraminių ramsčių savo tapatybei suvokti, būtent šaknų ieškojimas ir jų suvokimas padeda jauniems žmonėms atrasti tą svarbų savo identiteto atramos tašką“, – mano A. Ramonaitė.

Tuo tarpu A. Jakubčionis linki visuomenei pozityvesnio požiūrio į istorinius įvykius ir jų padarinius. „Man dažnai norisi pasakyti ir palinkėti – jeigu tai Vasario 16-oji, tai džiaukimės, kad mes paskelbėme ir turėjome Lietuvos valstybę, o ne apgailestaukime, kad po 20 metų ją praradome. Jeigu tai Kovo 11-oji – džiaukimės, kad atkūrėme Lietuvos Respubliką po 50 nelaisvės metų, o ne liūdėkime dėl to, kas norėta ir nepasiekta. Valstybės atkūrimas yra šventė, o jeigu šventė – tai reikia džiaugtis“, – pabrėžia jis.