Interviu su tinklalapio www.rektoriausrinkimai.lt iniciatorėmis ir kūrėjomis, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) mokslininkėmis ir dėstytojomis doc. Inga Vinogradnaite ir doc. Aine Ramonaite.

Ainė Ramonaitė (toliau – A. R.). Idėja gimė atsitiktinai. Mano ir dar keleto kolegų iš TSPMI tyrimų sritis yra pilietinė visuomenė, išleidome knygą „Neatrasta galia: Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis“. Iš tyrimų matome, kad pilietinė visuomenė yra neaktyvi. Pateikėme rekomendacijų, kaip ją aktyvinti.

Negalime būti vien tik mokslininkai, ir patys turime prisidėti prie pilietinės visuomenės aktyvinimo. Nusprendėme pradėti nuo savęs, savo aplinkos – Universiteto. Kad ir kaip būtų gaila, Universiteto akademinės bendruomenės net negalima pavadinti bendruomene. Ji neaktyvi. Tai akivaizdus visos Lietuvos visuomenės negalių, bejėgiškumo, nemokėjimo dalyvauti bendruose reikaluose pavyzdys. Mes mėgstame pabambėti, kad tas blogai, anas blogai… Bet patys turim būti aktyvūs, o ne laukti, kol rektorius ateis ir kažką padarys.

Universitetas yra tarsi tam tikras sumažintas valstybės modelis. Įdomu iš mokslo pusės pažiūrėti, kaip mikromodelis funkcionuoja, ar galime pritaikyti rekomendacijas savo aplinkai keisti. Pamanėme, kad rektoriaus rinkimai tam labai gera proga.

Svetainę www.rektoriausrinkimai.lt sukūrė jaunųjų mokslininkų karta. Mes gal šiek tiek naivūs, idealistai, bet ir norintys keisti taisykles. Mums nepatinka dabar egzistuojančios neformalios taisyklės. Norime, kad rinkimai ir būtų rinkimai, o ne jų imitacija, kaip būna per Senato rinkimus. Ateina žmonės, įmeta lapelį į balsadėžę, ir tai vadinasi „rinkimai“… Jeigu yra rinkimai, turi būti daugiau kandidatų, vykti diskusijos. Kaip gali pasirinkti, jei nieko nežinai apie kandidatus? Negi tik į nuotrauką pasižiūrėjęs?

Svetainės www.rektoriausrinkimai.lt sukūrimas – idealistinis noras pajudinti akademinę bendruomenę. Norisi, kad rinkimai būtų įvykis bendruomenės gyvenime, kad vyktų idėjų kova. Paprasti bendruomenės nariai negali tiesiogiai dalyvauti rektoriaus rinkimuose, bet renka Senatą, kuris renka rektorių.

Manome, kad Universitetas yra ypatinga organizacija, nes turi savivaldos teisę. Kovojame, kad neatimtų savivaldos, kad rektorius nebūtų skiriamas, o renkamas, bet turime parodyti, kad rinkimai yra prasmingi. Kilo mintis, kad tam galėtų padėti šiuolaikinės technologijos. Kai pamatėme, kad rinkimų data yra tokia ankstyva ir bus mažai laiko gyvoms diskusijoms, fiziškai neįmanoma jų suorganizuoti, mąstėme, kaip bendruomenę įtraukti į tą procesą. Taip ir kilo mintis įkurti interneto svetainę.

„U. V.“ Gal įvardytumėte ir daugiau tinklalapio kūrėjų? Kas tie „jaunieji mokslininkai“?

A. R. Tai tarpdisciplininė grupė VU mokslininkų. Lietuvos pilietinės visuomenės tyrimo grupėje buvo ir daugiau žmonių, iš kitų fakultetų, bet jie kuriant tinklalapį mažiau dalyvavo.

Inga Vinogradnaitė (toliau – I. V.). Tinklapio kūrėjai – grupelė TSPMI jaunųjų mokslininkų, darbuotojų ir studentų, kurie parengė patį tinklapį ir rūpinasi jo nuolatiniu atnaujinimu. Į tinklalapio kūrimą noriai įsijungė studentai, studentų korporacija „RePublika“. Na, o jaunieji mokslininkai – tai tie, kurie savo daktaro disertacijas apsigynė pastaraisiais metais.

„U. V.“ Ar diskusijos www.rektoriausrinkimai.lt yra mokslinio tyrimo objektas?

A. R. Savotiškai taip. Tai savotiškas mokslinis eksperimentas, bet neplanavome iš to padaryti mokslinio traktato. Ar taip bus, ar ne, pažiūrėsime.

Norėjome pažiūrėti, ar galima sukurti viešąją erdvę naudojant informacines technologijas, ar techninis erdvės sukūrimas duos rezultatą ir susiformuos viešoji sfera, kurioje vyks viešųjų reikalų svarstymas. Tai ir yra pilietinė visuomenė. Iš to turėtų gimti kita visos organizacijos kokybė. Jei tai suveiks mikromodelyje, galima sakyti, kad tai galima taikyti ir Lietuvos mastu – seniūnijose, savivaldybėse.

I. V. Pritarčiau Ainei, kad diskusijas tinklalapyje tik tam tikra prasme galima vadinti mokslinio tyrimo objektu. Tinklalapis nebuvo kurtas moksliniais tikslais, tačiau tikrai gali padėti ieškant atsakymų į klausimą, kokiu mastu šiuolaikinės technologijos gali padėti gilinant demokratiją.

„U.V.“ Ar galima teigti, kad viešoji sfera akademinėje bendruomenėje susiformavo?

A. R. Norint atsakyti moksliškai, reikėtų vykdyti apklausas, pažiūrėti, kiek žmonių apsilankė puslapyje. Forume diskusijos vyksta vangokai, bet komentuojama gana aktyviai. Norint rašyti į diskusijų forumą, reikia užsiregistruoti (galima ir slapyvardžiu), ir tai jau yra barjeras. Iš to galima apibendrinti, kad reikia palengvinti atėjimą į diskusiją.

Mums nėra svarbu, kad žmonės diskutuotų būtent tinklalapyje. Jeigu kolegos diskutuoja apie tai, ką skaitė tinklalapyje, tai yra gerai.

Norėtųsi, kad svetainė ir po rinkimų išliktų vieta, kur skirtingų fakultetų žmonės galėtų keistis idėjomis, kelti Universiteto problemas. Norisi, kad tai būtų alternatyvi, nepriklausoma, lengvai prieinama erdvė. Ir administracijai būtų naudinga matyti, ką žmonės galvoja. Jeigu problemos būtų viešai svarstomos, administracija galėtų sureaguoti.

I. V. Manau, kad akademinėje bendruomenė veikia ne viena viešoji erdvė – juk visi bendruomenės nariai bent kartais aptaria tai, kas vyksta Universitete. Tinklalapis www.rektoriausrinkimai.lt – tik viena iš viešųjų erdvių, kuri mėgina sudaryti galimybę pasikalbėti žmonės, paprastai neturintiems galimybių susitikti, pavyzdžiui, žmonėms iš skirtingų fakultetų. Žinoma, tai nereiškia, kad visi ja naudojasi, kiti gal tik ateina peržvelgti informacijos, o kitiems greičiausiai nelabai rūpi, kas vyksta, todėl jie savaime ir neprisijungia prie diskusijų. Beje, kalbant apie tai, kad tokia virtuali viešoji erdvė veiktų ne tik rinkimų metu, bet ir po jų. Manau, kad labai svarbu plačiau viešinti administracijos ir Senato sprendimus, pateikti diskusijai ir komentarams tų sprendimų projektus. Galbūt bendruomenė reaguotų vangiai, tačiau bent jau turėtų galimybę greičiau susipažinti su Universitete vykdoma politika ir išsakyti savo nuomonę.

„U. V.“ Viena tinklalapio sukūrimo priežasčių ta, kad nevyko diskusijos apie rektoriaus rinkimus. Kaip, Jūsų nuomone, tokios diskusijos turėtų vykti?

A. R. Kai rinkimų data buvo paskelbta, buvo visiškas štilis – nieko nevyko. Kita vertus, nelabai aišku, kaip gali vykti diskusijos, kur diskutuoti. Tam nebuvo galimybių. Bendravimo kanalų tarp fakultetų faktiškai nėra.

I. V. Be abejo, atskiros grupelės reagavo į paskelbtus rinkimus, pirmiausia svarstydamos galimų kandidatūrų klausimą. Taigi, diskusijos vyko, tačiau tarp fakultetų „eilinių“ lygmenyje tokių diskusijų iš esmės nebuvo. Kalbant apie tai, kad jos turėtų vykti – viską apsprendžia rinkimų etapas. Kandidatų kėlimo metu pagrindinis dėmesys yra klausimui, kas galėtų kandidatuoti, čia diskusijos gal ir nelabai įmanomos, veikiau reikalingas tam tikras grupės, kuri galėtų iškelti ir palaikyti savo kandidatą susiformavimas. Tačiau iškėlus kandidatus, turėtų vykti diskusijos tiek su kandidatais, tiek tarp jų apie tai, kaip jie įsivaizduoja Universitetą, jo ateitį, kokie pagrindiniai jų rinkiminių programų akcentai. Visi šie klausimai neišvengiamai iššaukia platesnę diskusiją – ne tik apie tai, ką turėtų žadėti ir daryti būsimas rektorius, bet ir apie tai, kas yra Universitetas ir kokį Universitetą norime ir privalome kurti.

„U. V.“ Kaip manote, ar tarp kandidatų į rektorius vyksta rinkiminė kova?

A. R. Šiokia tokia vyksta. Kol buvo du kandidatai, atrodė, kad nevyks. Kai atsirado trečias kandidatas – profesorius A. Žukauskas, pasidarė įdomiau. Demokratijoje svarbu, kad būtų idėjinė konkurencija ir į rinkimus būtų įtraukta visuomenė. Tada rinkimai įgauna prasmę. Jeigu kitų kandidatų buvimas išprovokuoja lyderiaujantį kandidatą galvoti apie savo poziciją, diskutuoti, ginčytis, tai labai svarbu. Ne tiek svarbu, kas laimi, kiek svarbu, kaip vyksta procesas.

„U. V.“ Kaip vertinate Lietuvos universitetuose susiklosčiusią tendenciją, kad rektorius paprastai būna dvi kadencijas?

A. R. Reikia žiūrėti, dėl kokių priežasčių taip yra. Jei visi pripažįsta, kad rektorius puikiai vadovauja, kodėl gi ne. Jeigu taip yra dėl to, kad rektorius išnaudoja administracinius resursus ir taip mažėja kitų kandidatų galimybės, tai yra antidemokratiški dalykai. Šiuo atveju sunku vertinti.

Geras vadovas yra tas, kuris sugeba užauginti sau pamainą. Tai ir verslo taisyklė. Jeigu vadovas neužaugina sau pamainos, vadinasi, kad kažkas negerai su įmone. Universitete, kaip ir mūsų valstybėje, jaučiasi lyderystės vakuumas. Trūksta ambicingų žmonių, kurie norėtų tapti valstybės prezidentu, Universiteto rektoriumi. Tai, kad nėra lyderių, – sergančios visuomenės požiūris. Apmaudu, kad VU, kuris turėtų būti lyderių kalvė, trūksta lyderių.

Keista, kad į VU rektoriaus postą neatsiranda daug kandidatų. Galėtų veržtis, būti 10 kandidatų… Juk garbė būti VU rektoriumi, tai ypatingas postas, reikšmingas valstybės mastu, panašios svarbos kaip Prezidento.

„U. V.“ Gal mokslininkai dirba savo darbą, kuris jiems mielas, dalyvauja projektuose… O rektoriaus visai kita veiklos sritis…

A. R. Tai mūsų visuomenės bandymas nusišalinti nuo viešųjų reikalų, lyg mūsų tai neliestų, „aš dirbu savo darbą, prie manęs nesikabinėkit, o kaip jau bus, taip bus gerai“… Bet taip neišeina…

Žmogus esi aukštesnis už gyvūną tiek, kiek rūpiniesi viešaisiais dalykais. Ne visi gali būti rektoriais, bet visi turėtų diskutuoti apie tai. Tada atsirastų ir daugiau galinčių vadovauti. Dabar daugybė žmonių nesidomi nei aukštojo mokslo politika, nei Universiteto reikalais, o mato tik savo darbo stalą, ir tuo netgi didžiuojasi. Kuo čia didžiuotis? Tai yra gėdinga. Dalyvavimas visuomeniniuose reikaluose turėtų tapti visuomenine norma. Bandymas pabėgti nuo atsakomybės ir tuo pasigirti yra netgi nesąžiningas.

I. V. Manau, natūralu, kad ne visi nori būti rektoriais – tam reikia savotiško pašaukimo, kaip ir bet kuriai kitai veiklai, ar mokslinei, ar politinei. Tačiau nemanau, kad galima pašaukimo stoka ar kaip nors kitaip pateisinti nusišalinimą nuo Universiteto valdymo klausimų, pavyzdžiui, svarstant, kas ir koks turėtų būti rektorius, ko jis turėtų siekti. Nusišalinti nuo tokių klausimų tam tikra prasme reiškia atsisakyti savo autonomijos, savarankiškumo ir laisvės – „tegul kas nors manimi pasirūpina, nes aš nežinau nei ko noriu, nei kaip tai pasiekti“.