Bolonijos procesas! Ši frazė mūsų universitetų padangėje jau senokai skamba kaip burtažodis ar užkeikimas, galintis išspręsti visas studijų ir jų finansavimo problemas, atveriantis paslėptas pinigų skryneles. Ši tema, be abejo, aktuali Europos akademinei bendruomenei, ypač humanitariniams fakultetams.

Prieš kelerius metus Prahos Karlo universiteto iniciatyva buvo įkurtas Prahos humanitarinių fakultetų dekanų tinklas, vienijantis seniausių Europos universitetų humanitarinius fakultetus, kuris tapo gana įtakingu lobistiniu įrankiu europinėse struktūrose. Lietuvai jame atstovauja VU Filologijos fakultetas. Šiam tinklui priklausantys dekanai kasmet renkasi į konferencijas, vykstančias skirtinguose Europos universitetuose, kad aptartų svarbias humanitarinei bendruomenei problemas ir numatytų tam tikrą veiklos strategiją. Gegužės 20–23 d. Salamankos universitete vyko jau šeštoji šio tinklo konferencija, kurioje mūsų Filologijos fakultetui atstovavo šių eilučių autorė.

Salamankos konferencija buvo skirta Bolonijos proceso aptarimui ir sutapo su dešimtosiomis Bolonijos deklaracijos metinėmis: tuomet 29 Europos šalys įsipareigojo harmonizuoti Europos aukštojo mokslo sistemą. Šiandien jau 47 šalys yra pasirašiusios deklaraciją ir įsitraukusios į reformas, kurios nukreiptos į naujo Europos aukštojo mokslo žemėlapio formavimą. Per tuos dešimt metų daug kas pasikeitė Europos universitetų sistemoje, tie pokyčiai buvo skirtingi įvairiose šalyse: kai kuriose jie įvyko ramiai ir sklandžiai, kitur – dramatiškai ir revoliucingai, sukėlė akademinės bendruomenės pykčio bangą, buvo paženklinti studentų protestais ir demonstracijomis.

Salamankos konferencijoje buvo išreikšta gana kategoriška nuostata: Bolonijos procesas nieko mums nedavė. Bolonijos proceso įgyvendinimu Europos šalių vyriausybės siekė vieno: atpiginti ir sutrumpinti studijas. Ir tai sukėlė aršią kritikos bangą, ypač Vakarų Europos šalyse: studentai nepatenkinti dėl sutrumpintų trejų metų bakalauro studijų, programų suskaldymo į labai smulkius dalykus/modulius; iš programų išmetamos sudėtingesnės disciplinos, dėl viso to suprastėjo studijų kokybė. Liūdniausia tai, kad Bolonijos procesas paverčia universitetus vidurinėm mokyklom, akademinė aplinka virsta mokykline, o studijos – mokymusi. Rezultatas – vien su bakalauro laipsniu Vakaruose dabar beveik neįmanoma įsidarbinti, nes jis devalvuotas. Studentai, galima sakyt, verčiami toliau siekti magistro laipsnio. Salamankos konferencijoje išsakyta kritika buvo nukreipta į šiuos taikinius:

1. Studijų ir mokslo komercializaciją, pamažu vis labiau vedančią prie švietimo ir mokslo institucijų privatizavimo. Ekonomika daro pernelyg didelę įtaką švietimui, ypač iškyla grėsmė humanitariniams mokslams.

2. Nepakankamą šio proceso įgyvendinimo finansavimą: skiriamas toks pat biudžetas kaip ir anksčiau. Be papildomų finansinių injekcijų esminių ir visaverčių reformų padaryti neįmanoma.

3. Per daug biurokratijos ir formalizmo: rašant begales ataskaitų ir pildant niekam nereikalingas anketas, profesūrai nelieka laiko moksliniam darbui.

4. Senosios programos nebuvo iš esmės reformuotos pagal Bolonijos proceso raidę ir dvasią, o tiesiog šiek tiek mechaniškai pakoreguotos ir sukištos į šešis semestrus vietoj aštuonių; todėl jos perkrautos, o studentai skundžiasi per dideliu krūviu ir daugybės egzaminų keliamu stresu.

Tačiau šiandien, nepaisant kritiškų balsų, Bolonijos procesas jau tapo realybe ir artėja prie finišo, todėl nieko kito nebelieka, tik maksimaliai pasinaudoti jo teikiamomis galimybėmis ir kiek įmanoma amortizuoti jo neigiamus padarinius, pasimokyti iš klaidų ir pabandyti jas ištaisyti, modifikuojant naująją sistemą. Salamankoje ir buvo iškeltas šūkis, kad reikia reformuoti reformą, ypač ten, kur buvo neapgalvotai paskubėta. Ir, tarkim, Liublianos universitete jau vyksta „reformos reforma“, koreguojamas studijų procesas. Zagrebo universitetas, labai skubėjęs įtikti Europos Sąjungos struktūrų biurokratams, dabar grįžta prie penkerių metų vientisųjų studijų.

Salamankos konferencija buvo puiki proga pasikeisti patirtimi, idėjomis. Joje konstatuota, kokių klaidų nereikia daryti reformuojant studijas: neverta aklai kopijuoti ir pulti iškart vykdyti biurokratinių instrukcijų, nes vėliau gali tekti dėl to gailėtis, o ir pataisyti sunkiau nei sugadinti. Tarkim, Humboldtų universitetas Berlyne atsisakė vienerių metų magistro studijų, nes jos nepasiteisino, ir grįžo prie dvejų metų studijų. O bakalauro pakopoje įtvirtinta 30 kreditų profesinė praktika, kurią studentai atlieka gerose kompanijose ar institucijose. Todėl jų bakalaurai neturi įsidarbinimo problemų. Vienos universitete keli fakultetai buvo sujungti į vieną didelį Humanitarinį fakultetą, tačiau greitai tokia gremėzdiška struktūra vėl suskilo į mažesnes, nes jos vadyba tapo sudėtinga ir brangi. Įdomu buvo sužinoti, kaip kiti humanitariniai fakultetai prasimano lėšų, kokias programas siūlo, kaip konkuruoja studijų rinkoje.

Tokie susitikimai stiprina Europos universitetų bendradarbiavimą, ryšius tarp humanitarinių fakultetų. Salamankoje buvo visuotinai nutarta kurti bendrą magistro humanitarinę interdisciplininę programą, pritraukiant Europos fondų finansavimą. Joje visi dalykai bus dėstomi anglų kalba.

Belieka pridurti, kad ši konferencija vyko seniausiame Ispanijos ir viename iš seniausių Europoje – Salamankos universitete, kurį kaip atsvarą Oksfordo, Bolonijos ir Paryžiaus universitetams 1218 m. įkūrė Ispanijos karalius Alfonsas IX. Beje, Salamanka garsi dar ir tuo, kad čia gyveno ir kūrė žymus XX a. ispanų rašytojas ir filosofas Miguelis de Unamuno, kuris buvo ir Salamankos universiteto rektorius. Lotyniškai užrašytas Salamankos universiteto moto „Ko gamta tau nedavė, nesuteiks ir Salamanka“ nubrėžia tikrąją universiteto misiją: studijos – ne visiems, o tik tiems, kam gamta nepagailėjo gabumų.

Konferenciją puikiai organizavo dviejų Salamankos universiteto humanitarinių fakultetų – Filologijos bei Geografijos ir istorijos – dekanai profesoriai Romanas Alvarezas Rodriguezas ir Valentinas Cabero Dieguezas. Konferencijos akademinę ir kultūrinę programą finansiškai parėmė Salamankos universiteto tarptautinių ryšių prorektorė.