Suomijos pajamų didinimo ir ekonomikos gaivinimo modelis – pačiu laiku Suomijai ir Lietuvai

Pagal mokslo pažangą pirmaujanti pasaulio valstybė ketina pralaužti ledus užsistovėjusioje recesijoje. Pripažindama seną tiesą, kad pinigai ir visas turtas nuvertėja defliaciją ir recesiją patiriančiose šalyse, ji atkreipė dėmesį ne tik į senėjančią, darbo stokojančią ir skurstančią visuomenės dalį. Mažas pajamas turintis, bet dirbantis ar visai nedirbantis žmogus tikrai negali taupyti, investuoti, vartoti ar gaminti, dažniausiai emigruoja iš savo šalies arba toliau skursta. Kas gali paskatinti ekonomikos augimą, jeigu ne žmogiškasis kapitalas, kai visi kiti ištekliai ir turimas šalies potencialas to padaryti nepajėgia?

Atėjo laikas priimti iššūkius

Pagaliau atėjo laikas suprasti, kad be visuomenės ir žmogiškojo kapitalo vidurinės klasės augimo ekonomika nebegali atsigauti. „Šių dienų pasaulio evoliucijai labiausiai trukdo demografinės problemos ir silpstantis produktyvumas“, – sako buvęs TVF vyriausiasis ekonomistas, mokslininkas Olivier Blanchard’as. Galima pratęsti šią mintį: kai šalyje vyrauja realių pajamų nuosmukis, defliacija, visuomenės senėjimas ir aukštas nedarbas, nebelieka paskatų investuoti ir kurti darbo vietas, nes nėra kapitalo grąžos. Visa tai patvirtina dar kartą paskelbti Lietuvoje veikiančių bankų ir jų filialų 2015 m. veiklos rezultatai. Visi bankai per metus sugebėjo uždirbti pelno vos už 160 mln. eurų. Netgi aprūpinti likvidumu ir mažomis palūkanomis bankai neturi tikros investicijoms skirtos kapitalo paklausos, nors skatinančios investicijas palūkanos pasiekė žemiausią lygį euro zonoje. Tikrai keista, bet komerciniai bankai teisinasi mažomis palūkananomis ir euro įvedimu, nors tikrovėje mažos palūkanos turėtų skatinti kreditavimą, investicijas.  Mažos palūkanos apsaugo pinigų ir turto vertę. Tai vienintelė priemonė, kol tęsiasi recesija ir defliacija. Tačiau kredito unijų ir greitųjų kreditų paklausa auga net didžiausių palūkanų sąlygomis. Vadinasi, paklausa kreditams ir investicijoms yra.

Suomijos socialinis modelis

Suomijos mokslininkai ir ekonomistai sugalvojo racionalų modelį, kaip tokiomis sąlygomis atgaivinti ekonomiką ir pagaliau ištrūkti iš recesijos gniaužtų. Mokslininkai pasiūlė sujungti visas socialines išmokas, pašalpas, lengvatas, kompensacijas. Vietoj jų pasirinktas vienas žmogaus pragyvenimui būtinas pajamų dydis – 1000 eurų per mėnesį vienam žmogui. Kukliau išgyventi pakaktų ir 800 eurų. Suomijoje gyvena 5,5 mln. gyventojų. Šios šalies ekonomistų, mokslininkų ir praktikų modelis sudomino Lietuvos mokslininkus, ekonomistus, paskatino įvairias diskusijas.

Suomijos ir Lietuvos geografinė padėtis panaši. Lietuva, kaip ir Suomija, orientuojasi į aukštąsias technologijas, turi išplėtotą ekonomikos ir žmonių potencialą, gyventojai panašūs darbštumu, sąmoningumu, patriotiškumu.

Suomijos visuomenės išsivystymas ir ekonominė padėtis leidžia vidurinę klasę pagal pajamas pakylėti į vidurinį lygį, mažinti atskirtį. Lietuvos ekonominė padėtis daug blogesnė, tačiau potencialas yra, tik jis nuvertintas, trūksta politinės valios jam pakelti.

Gerai panagrinėjus Suomijos socialinį modelį, jis gali būti pritaikytas ir įgyvendintas vidurinei klasei sukurti mūsų šalyje, nes dabar vidurinės klasės dirbančiųjų potencialas išvyksta svetur, dirba mažai kvalifikuotą darbą, o likusi dalis vidurinės klasės potencialo dėl darbo vietų stokos gauna pašalpas ir įvairias išmokas, kurių yra apie pusšimtis rūšių, bijo jas prarasti, todėl nedirba, nekuria naujų darbo vietų, neplėtoja verslo.

Nagrinėdami Suomijos mokslininkų ir prof. Ollis Kango pasiūlytą modelį matome, kad jis tik patvirtina tai, kas jau yra kitose valstybėse. Verta prisiminti JAV Didžiosios depresijos laikus, vėlesnes recesijas, kai šalys gelbėjo ekonomiką didindamos realias disponuojamas žmonių pajamas, didindamos išlaidas dėl ateities ekonominio augimo.

Iškiliausi pastarųjų dešimtmečių pasaulio ekonomikos mokslo atstovai savo tyrimuose visuomet pabrėždavo visuomenės realių pajamų sąveiką su visokio kapitalo efektyvumu (Bernanke, Lown, 1991; Mishkin (JAV), 2007, ir kiti). Pagaliau suvokiama, kad visuomenės pinigai lieka šalyje, jie panaudojami asmeniniam vartojimui ir investavimui, randa savo vietą vertybinių popierių, finansų ir produktų – prekių, paslaugų rinkose. Visa tai skatina investicijas, kapitalo grąžą, kelia gyvenimo lygį.

Suomijos pavyzdys mums būtų kaip iššūkis, kurį įveikus išspręstume nemažai problemų: pajudėtų pasyvioji visuomenės dalis, grįžtų svetur dirbantys tautiečiai, pajudėtų vartojimo ir investicinių produktų, finansų ir kapitalo rinkos.

Realūs ištekliai ir prioritetai

Valstybės galioje yra pakankamas arsenalas priemonių, instrumentų bei šaltinių tokiam socialiniam Suomijos modeliui įgyvendinti Lietuvoje.

Pirmuoju šaltiniu galime vadinti visas socialines išmokas, kurios gali būti panaudotos, jų atsisakius, bazinei siūlomai išmokai.

Antrasis šaltinis galėtų būti dabar esančių socialinių išmokų administravimo išlaidos, atlaisvintos patalpos, žmonės, kuriuos galima panaudoti kvalifikuotesniam darbui negu išmokų administravimas.

Trečiasis šaltinis gali būti valstybės vertybiniai popieriai, pritaikius ilgalaikio kreditavimo mechanizmą ir mokestį už investuotas į realių pajamų augimą lėšas (JAV ir kitų pažangios ekonomikos šalių pavyzdžiu).

Ketvirtasis šaltinis gali būti ilgalaikės kredito linijos.

Dar daugiau galima išvardyti privalumų: sumažės korupcija ir šešėlinė ekonomika, vokeliuose užslėptos pajamos, nes žmonės, žinodami apie nuolatines garantuotas pajamas, nenorės taikstytis su diskriminavimu, kai darbdavys nemoka mokesčių nei Sodrai, nei valstybės biudžetui, nei sveikatos draudimui.

Žmonės, gaunantys pajamas (išmokas) pagal suomišką modelį būtinosioms išlaidoms, galės apmokėti komunalines išlaidas, taip mažės gyventojų skolos valstybei, taip pat maisto, aprangos ir kitas būtiniausias išlaidas.

Padidėjusios pensininkų pajamos mažins įsisenėjusias „Sodros“ problemas ir kt.

Visi išmokėti pragyvenimui pinigai liks Lietuvoje, pasiskirstys įvairiose rinkose, žmonės taupys, investuos ir pagaliau išvykę svetur dirbti grįš į Lietuvą.

Retorinis klausimas: ar tikrai nieko negalime padaryti šių dienų globalių iššūkių akivaizdoje dėl savo šalies žmonių?

Pakeiskime piramidę, kurios apačioje atsidūrė didžiausia mūsų visuomenės dalis, apskritimu ir perkelkime vidurinę klasę į apskritimo vidurį didindami realias disponuojamas žmonių pajamas.

Komentaras buvo publikuotas naujienų portale DELFI.