Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakultetas yra parengęs daug garsių Lietuvos žurnalistų, tarp kurių – ir ne viena žinoma sporto žurnalisto pavardė. Apie tai, kuo išskirtinė būtent ši žurnalistikos sritis, kalbamės su VU Komunikacijos fakulteto žurnalistikos studentu Adomu Griniumi, dirbančiu TV3.lt sporto skiltyje ir vedančiu laidą apie NBA krepšinį radijo stotyje „Power Hit Radio“.

Kodėl nusprendėte studijuoti žurnalistiką?

Studijuoti žurnalistiką nusprendžiau ganėtinai anksti – maždaug dešimtoje klasėje, būdamas 16 metų. Augau žurnalistų šeimoje, mano tėvai kadaise susipažino Žurnalistikos institute ir abu jį sėkmingai baigė. Laiką po pamokų kartais leisdavau tai vieno, tai kito portalo redakcijose, viešųjų ryšių įstaigose. Tai leido jau nuo mažų dienų suprasti patį žurnalistikos veikimo principą – mane jis gundė, norėjau tai patirti pats. Privalu paminėti, kad tėvai man jokio spaudimo šiuo klausimu nedarė, nuolat kartojo, kad rinkčiausi tai, ką noriu pats.

Žurnalistiką dauguma jaunų žmonių įsivaizduoja kaip siaurą sritį – tai yra straipsnių rašymą ir interviu. Jaunas supratau, kad tai toli gražu nėra tiesa – jei studijuoji žurnalistiką, nebūtinai rašysi tekstus, nebūtinai dirbsi redakcijoje. Aš ir dirbti redakcijoje niekada nesvajojau, bet žinojau, kad studijavimas čia pavers mane tiesiog žmogumi. Brandžiu žmogumi. Taip pat labai gundė pažintys, kurių, einant tinkama linkme, žurnalistikos sferoje tikrai yra apstu.

Kuo Jus žavi sporto žurnalistika?

Sporto žurnalistika nėra labai romantiškas ir žavus dalykas. Vis dėlto aš, kaip ir turbūt dauguma berniukų, vaikystėje įsivaizdavau save sportininko vaidmenyje, lankiau atitinkamus būrelius. Nuo pat tų dienų, kai prisimenu pats save, prisimenu ir tai, kad niekada nepraleisdavau įdomių rungtynių per televiziją – nei krepšinio rinktinės, nei klubų, nei futbolo, nei olimpinių žaidynių. Iš esmės žiūrėjau viską, kas buvo gražu ir įdomu. Kiekvieną kartą, kai tėtis nusivesdavo mane į areną ar stadioną, atsimenu kaip šiandien. Tai paliko labai didelį įspūdį – žavėjo toks didelis sportininkų autoritetas, tokios masės sirgalių, triukšmas, intriga.

Kai studijavau antrame kurse, atsirado galimybė išbandyti save sporto žurnalistikoje. Apie tai anksčiau galvodavau gal tik patyliukais arba išvis negalvodavau. Bet tada šovė mintis: „Jei aš sportu domiuosi ir taip dieną naktį, tai galbūt čia – mano sritis?‘‘ Atėjau į darbą ir jau pirmą savaitę pajaučiau tą „WOW“. Supratau, kad savo darbe galėsiu kalbėtis su žmonėmis, kuriuos anksčiau dievindavau per televizorių. Dabar paskambinti Darjušui Lavrinovičiui, Donatui Motiejūnui ar Rūtai Meilutytei yra kasdienybė – ko gero, tai labiausiai ir žavi.

Beje, sporto žurnalistika suteikia išskirtinę galimybę matyti VISUS sporto renginius gyvai, arenoje ar stadione, neblogose vietose. Taip pat suteikia privilegiją būti arčiau savo dievukų, o tai tikrai veža.

Kokią svarbą sportas užima Jūsų gyvenime? Ar pats užsiimate kokiu nors sportu?

Labai didelę – nuo pat vaikystės sportas, kad ir kokia forma, mano gyvenime buvo itin svarbi sritis. Ko gero, nerastume žmogaus, kuris visiškai nesportuoja, nes būtent sportavimas ir veda prie gerų dalykų, geros vidinės būsenos. Tereikia pabandyti. Pats baigiau futbolo mokyklą, dabar stengiuosi bent kartą per savaitę jį pažaisti. Taip pat kartą du per savaitę žaidžiu krepšinį, kartą per metus dalyvauju automobilių lenktynėse. Tiesą sakant, nesugalvoju sporto, kurio nesu bandęs – galbūt kerlingas ir koks biatlonas.

Ar turite sporto žurnalistų – autoritetų?

Sporto žurnalistikos rinka Lietuvoje nėra didelė. Iš esmės ratu sukasi tos pačios trys–penkios pavardės žmonių, kurie turi milžinišką patirtį ir savo stilių. Jei kalbėtume apie rašytinę žurnalistiką, tai neabejotinai būtų Donatas Urbonas – žmogus, rašantis apie krepšinį taip įdomiai, kad kartais net sunku suvokti, iš kur jis turi tiek daug žinių ir randa epitetų. Taip pat autoritetu laikau komentatorių Rytį Vyšniauską, bet ne dėl perdėto profesionalumo, o tiesiog, kaip žmogų. Jis puikus žmogus, visada maloniai padeda, pataria, pasidalija įžvalgomis. Man svarbiau ne pavardė, o ką galima laikyti autoritetu – tokį žmogų, kuris sporto žurnalistikai atiduoda visą save ir aiškiai sau atsako: „Aš čia noriu būti, esu, būsiu, darysiu.“

Kokių savybių reikia norint tapti geru žurnalistu?

Visų pirma, turi nebijoti. Baimei žurnalistikoje vietos nėra. Visada tas, kas drąsus – laimi. Pateiksiu paprastą pavyzdį. Atrodo, paskambinti olimpiniam čempionui nėra superpaprasta, o ypač prašyti, kad jis atvyktų iki tavęs pasikalbėti. Jei nepaskambinsi – tikrai liksi nieko nepešęs. O kiti – paskambins. Taip ir veikia žurnalistika, kad jei ne tau, tai kitam. Net ir spaudos konferencijoje, jei pats neužduosi klausimo – visada girdėsi tai, ką žvaigždė kalba su kitais, o ne su tavimi. Turi būti drąsus, žinoti, ko nori, visada atsakyti pats sau: „Ar tai svarbu, ar to reikia?“ Be abejo, geras žurnalistas turi būti ir geras rašytojas, bet visų pirma, manau, geras žurnalistas turi būti geras žmogus – piktų, blogų, įžūlių niekur nemėgsta. Jei tokius aplanko momentinė sėkmė, nėra ko jaudintis, laikas ir gyvenimas pats išsprendžia, kas verti būti aukštai, o kas – ne.

Žinoma, geras žurnalistas šiais laikais turi būti greitas žurnalistas. Be to, turėti daug pažinčių, daug kontaktų, išlaikyti neblogą ryšį su daugybe žmonių.

Ką patartumėte studentams, dar tik pradedantiems savo pirmuosius darbus?

Patarčiau negalvoti, kad aš – jau superinis žurnalistas. Patarčiau neįsimylėti savo darbų ir suprasti, kad vyresnių kolegų patarimai tikrai dažnai būna labai vertingi ir teisingi, net jei tuo metu ir skamba kaip įžeidimas. Taip pat patarčiau kuo anksčiau sau atsakyti, ko konkrečiai iš žurnalistikos nori, nes lygiagrečiai gerai apie sportą ir politiką tikrai negali rašyti. Studentams visų pirma patarčiau gerai leisti laiką kartu su kurso draugais, mėgautis ketveriais įsimintinais metais universitete ir nešokti į biuro darbą, nes visi mes juos dar spėsime padirbti. Svarbiausia, kad darytum kasdien tai, kas tave veža. Jei darai tai tik dėl pinigų, vadinasi, kažką darai ne taip.