Pagrindiniais Kūrėjais iš didžiosios K ilgametėje kino industrijoje laikomi vyriškos lyties atstovai nekėlė klausimų, ar kintančioje kultūrinėje ir socialinėje aplinkoje Kūrėja gali tapti moteris. Siekdami išsiaiškinti moterų Lietuvos kine vaidmenį, patirtis ir problematiką, mūsų šalies filosofijos, dailėtyros, psichologijos ir kinotyros atstovės ir atstovai sujungė savo tyrimus į vieną knygą „Fokuse: moterys Lietuvos kine“. Joje nagrinėjama ne tik tai, kas matoma ekrane – aktorės ir jų kuriami vaidmenys, bet ir tai, kas yra šiapus ir anapus ekrano. Nes norint aprėpti visus kino kūrimo aspektus reikalinga ne viena visa apimanti teorija, o įvairių disciplinų tyrėjų sukurtas teorijų žemėlapis, kurį pasitelkus siūloma nagrinėti dar labai naują moterų Lietuvos kine temą. Apie tai pasakoja viena knygos sudarytojų – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Natalija Arlauskaitė.

Tyrimai prasidėjo vos prieš 4 metus

Lietuvos kino industrijos tyrimai įsibėgėja, tačiau darbai apie jos lyties dimensiją kol kas dar yra naujovė. Moterų vaidmenį kino industrijoje Lietuvoje, be ankstesnių pavienių tekstų, 2017–2019 m. pradėjo iš esmės nagrinėti medijų edukacijos, gamybos ir tyrimų centro „Meno avilys“ inicijuotas tyrimas „Moterys Lietuvos kino industrijoje“. Pasak tyrėjos, pastebėta tendencija, kad per visą 1947–2017 m. laikotarpį moterims palankiausiomis sritimis išliko trumpametražis ir dokumentinis, be to, nekomercinis, įprastai valstybės finansuojamas kinas. Tai gali būti siejama su galių pusiausvyra: tradiciškai aukščiausią statusą turinčiame vaidybiniame ilgametražiame kine sukoncentruota daugiausia galios ir pinigų, o šioje srityje dominuoja vyrai. Kitose kino industrijos srityse problemų dėl lyties kyla mažiau, tačiau ir finansų bei galios koncentracija nedidelė.

Anot profesorės, moterų įsitvirtinimą kino industrijoje silpnina ir stereotipinis vertinimas, kurį atskleidė tyrime dalyvavusios kino profesionalės. Vienos jų teigimu, į moteris kaip darbuotojas žiūrima ne taip rimtai, kaip į vyrus darbuotojus: ilgiau trunka užsitarnauti pasitikėjimą ir įrodyti savo vertę. „Tyrimo suvokimui didelę įtaką padarė 2018 m. ir Lietuvą palietęs pasaulinis judėjimas #MeToo, atskleidęs moterų pareiškimus apie seksualinį priekabiavimą darbo vietoje, taip pat ir kino aikštelėje. Tokiame kontekste kalbėti apie moterų vaidmenį kino industrijoje tapo dar prasmingiau.“ Susiformavę stereotipai, turintys įtakos moters pozicijai kino industrijoje, apimantys tiek socialines normas, tiek keliamus reikalavimus ir kitokius nei vyrams standartus, leido įsigalėti tam tikram status quo moterims įsitraukiant į vieną ar kitą kino industrijos segmentą, dažniausiai – į mažiausiai finansuojamus. Siekdami aprėpti platų kino industrijos spektrą, įvairių disciplinų atstovės ir atstovai išleido knygą „Fokuse: moterys Lietuvos kine“, kuri tapo kone pirmąja knyga Lietuvoje, taip plačiai analizuojančia moterų vaidmenį šiapus ir anapus ekrano.

Knygoje analizuoti populiarūs lietuvių kūrėjų filmai net XXI a. parodo konservatyvių žiūrov(i)ų nuostatų atkartojimą, patriarchalinę lyčių hierarchiją

Prožektoriaus šviesa nušviečia tai, kur ją kreipiame

Kaip galima kelti probleminį lyties klausimą kino istorijoje? Knygos kūrėjų svarstymai šia tema išsiplėtė į konceptualų lyties kino industrijoje tyrimų žemėlapį. Pasak prof. N. Arlauskaitės, vieno taško, kuriame instituciškai būtų plėtojama kinotyra, Lietuvoje nėra – tai lemia platų srities tyrimų išsibarstymą, tarpdiscipliniškumo trūkumą. Knygos „Fokuse: moterys Lietuvos kine“ autorių komanda buvo suburta tokiu pat principu: pasitelktos skirtingos patirtys, įvairios akademinės biografijos, interesų sritys ir atstovaujamos institucijos.

Taip buvo sukurtas skirtingų prieigų prie lyties kino industrijoje tyrimų žemėlapis, aprėptas platus temų spektras.

„Kino tyrimai Lietuvoje – nauja sritis, į kurią tyrėjos ir tyrėjai atsineša skirtingas akademines patirtis, leidžiančias kurti ir plėtoti kino tyrimų apmatus. Šio sukurto prieigų žemėlapio dalimi išlieka šiuolaikinė feministinė teorija, kuri apima psichologines prieigas, ekofeminizmą, suaktualina ne tik lyties, bet ir rūšies kategoriją, recepcijos studijas, naratologiją ir kitas teorines perspektyvas. Suderinus visų autorių siūlomas prieigas, tai tapo vienu iš įdomiausių knygos aspektų: autorės ir autoriai siūlo daug įvairių būdų, kaip elgtis su kinu, ir skirtingų žiūros taškų, iš kurių kiną Lietuvoje galima analizuoti“, – pasakoja mokslininkė.

Platus teorinių prieigų pasirinkimas, be kita ko, laužo stereotipus, leidžia iš naujo žiūrėti ir vertinti tiek praeities, tiek šiuolaikinį kiną, rasti naujas prasmes, kurios anksčiau nebuvo įžvelgtos. Prof. N. Arlauskaitė teigia, kad visa modernybė yra orientuota į daugį: subjektų, perspektyvų, dalyvių, teorinių žvilgsnių: „Turint daugį, gaunamas vis kitoks fokusas – prožektoriaus šviesa nukreipiama vis į kitą tašką. Konceptualų fokusą kreipdami į įvairesnius kino aspektus, galime suprasti daugiau ir plačiau, pamatyti naujas prasmes – tai ir yra kino tyrimų tikslas.“i

Kino kismas, užsidėjus šiuolaikinės žiūros akinius

Naujų prasmių kino istorijoje paieška prasideda nuo klausimo, kaip praeitis dera su dabartine pasaulėžiūra. Viename iš knygos straipsnių tam pasitelkiama kino sociologijos sritis, tyrinėjanti, kaip istoriškai keitėsi moterų reprezentacijos kine – iš naujo vertinamas (dažniausiai) nacionalinis kinas, analizuojami vaidmenys ir jų kuriamos reikšmės. Straipsnio „Ką veikia ir kaip atrodo moterys lietuvių komerciniame kine?“ autorės Aistė Račaitytė ir Mantė Valiūnaitė nagrinėja lietuviško kino kismą, jį sugretindamos su feministinės teorijos raida, įtraukdamos ir L. Mulvey bei A. Smelik plėtotą feministinę teoriją, analizuojančią, kas užkoduota ne tik kino filmuose, bet ir jų gamyboje bei vartojime.

Profesorė atkreipia dėmesį, kad anksčiau moterų reprezentacijų repertuaras buvo siauras, rigidiškas, apsiribojantis dichotomijomis (pavyzdžiui, šventoji arba nusidėjėlė). Pasak jos, bendram kontekstui liberalėjant, judant XX a. pabaigos link, vaidmenų variacijų kine pastebima daugiau, reprezentacijų repertuaras plečiasi – atsitraukiama nuo moterų susiejimo su meilės subjektais ir kovotojomis dėl meilės. Straipsnio autorės remiasi šiuo suvokimu ir tyrinėja, kaip tokie tradiciniai vaidmenys, dažniausiai matomi komerciniame kine, dera su šiuolaikinėmis tendencijomis. Knygoje išanalizuoti populiarūs lietuvių kūrėjų filmai „Tadas Blinda. Pradžia“, „Gautas iškvietimas“, „Redirected / Už Lietuvą!“ ir kiti net XXI a. parodo konservatyvių žiūrov(i)ų nuostatų atkartojimą, patriarchalinę lyčių hierarchiją, kai moterų įvaizdžiai siejami su erotika, išdavyste, hiperseksualumu, geros ir blogos mergaitės vaidmenimis. Istoriškai komerciniame kine moterys pasitelkiamos idėjų reprezentacijai – galima teigti, kad net tokiuose filmuose kaip „Emilija iš Laisvės alėjos“ pirminė moterų figūrų funkcija yra reprezentuoti idėjas (pavyzdžiui, bejėgiškumą), šalia kurių vyrų figūros tampa herojiškos, mąstančios ir dominuojančios.

Didelė reikšmė – istorijų pasakojimo būdams

Be komercinio kino, nagrinėjamos ir kitos kino logikos: pavyzdžiui, autorinis kinas dažnai laikomas mitų ir įpročių griovimo teritorija, tačiau Laimos Kreivytės straipsnis rodo, kad taip nebūtinai visuomet yra. Dalis autorinio kino gali puikiai atgaminti standartinę lyties logiką ir nuo jos nenukrypti. Renata Šukaitytė straipsnyje apie dokumentinę eseistiką „Istorija Lietuvos režisierių moterų dokumentiniuose filmuose: faktai, emocijos, asmeninė perspektyva“, be kita ko, nagrinėja šiuolaikinio istorinio dokumentinio kino (pavyzdžiui, Giedrės Žickytės filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ ar Ramunės Rakauskaitės filmo „Kelionės namo“) sąryšį su šeimos istorijomis, per jas – sąryšį su lyties, kultūriniais vaidmenimis, kurie reprodukuoja vienus ar kitus naratyvus. Straipsnio autorė atkreipia dėmesį, kad lietuvių kūrėjų filmuose apie istoriją didelė reikšmė suteikiama ne tik pačioms istorijoms, bet ir jų pasakojimo būdams. Filmuose sujungdamos tiek įvykius išgyvenusių asmenų pasakojimus, tiek archyvuose saugomą medžiagą ir istorikų komentarus režisierės priartina sudėtingus Lietuvos istorijos įvykius ir jų dalyves bei dalyvius prie šiandienos sąvokų ir potyrių, žiūrovėms ir žiūrovams tarsi leidžia sukurti „asmeninį santykį su istorija“.

Neišvengiamai knygoje skiriama dėmesio ir sovietmečio kinui, užimančiam nemažą dalį Lietuvos kino istorijos. Šio laikotarpio kinas įgyja kintančias reikšmes po kurio laiko – apie sovietmečio kiną galvojame kaip apie ypač kontroliuotą, praėjusį daugiapakopę kontrolės sistemą, neleidusią nukrypti nuo kultūrinių ir ideologinių linijų.

„Vis dėlto ir šio laikotarpio kine matoma nuokrypių – ne tik dėl cenzūros ir paprasčiausiai neleistinų anuomet rodyti filmų, bet ir dėl nepakankamo idėjų rišlumo, nepaklusimo vienai reikšmių linijai. Dėl šių priežasčių sovietmečio kinas yra vertas žiūrėti per šiuolaikinės sampratos lęšius“, – sako prof. N. Arlauskaitė.

Prof. Natalija Arlauskaitė. VU TSPMI nuotr.

Jos straipsnyje „Netyčia nukreivavusi melodrama: „Suaugusių žmonių žaidimų“ (1967) lyčių tvarka“ analizuojamos sovietmečio filmų reikšmės, herojės ir herojai – kokie vaizdiniai buvo kuriami anuomet ir ką galima matyti užsidėjus šiandieninės žiūros akinius. Pasak autorės, į filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“ galima žiūrėti kaip į vėlyvosios sovietinės melodramos variantą, siūlantį savus įlytintų vaidmenų nuokrypius, privatumo ekscesus ir jų malšinimo būdus. Filme matomas lytiškumo kismas, simbolinis vyrų feminizavimas signalizuoja apie lyties sampratos transformaciją jau praėjusio amžiaus antroje pusėje. Sovietmečio lietuvių filmų analizė iš naujo vertinant reprezentacijas, vaidmenis ir lytiškumą dar tik prasideda ir, pasak straipsnio autorės, kaip dažnai tokiais atvejais nutinka, gali paaiškėti, kad subversijos lietuviškoje kino kultūroje daugiau, nei įprasta manyti, o sovietinio kino kontrolė nebūtinai turi vienodą lyties optiką.

Kanonų konstravimas ir dekonstravimas

Svarbi kino studijų dalis yra kanonų peržiūra. „Paties žodžio kanonas reikšmė yra itin politiškai įkrauta: kanoną visuomet kažkas kuria – ekspertinės bendruomenės, akademinis pasaulis, kino industrija, žiūrovai. Nemaža dalis feministinės kino teorijos ir feministinės kino istorijos pirmiausia aktualina pačią kanono idėją, sampratą, kad yra sukurtos neginčijamos vertės ir reikšmės. Kai kanonai dekonstruojami ir prožektoriaus šviesa nukreipiama ten, kur vardai išnyko, o tam tikros reikšmės buvo pražiūrėtos, galima pamatyti naują kino vaizdą“, – sako tyrėja.

Anot jos, tai leidžia iš naujo galvoti ir įvardyti, kas yra reikšmingi filmai, kodėl jie reikšmingi, kelti klausimą, kodėl autoriai (dažnai – autorės) kine ilgai neužsibūna. 2017–2019 m. atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad taip nutinka tiek dėl sisteminių, su pačia industrija ir jos funkcionavimo mechanizmu susijusių priežasčių, tiek dėl tam tikrų kino industrijos sričių (pavyzdžiui, vaidybinio ilgametražio kino) neprieinamumo, vyksta ženklus moterų „nubyrėjimas“. Taip atkreipiamas dėmesys ne tik į režisierės (-iaus) ar prodiuserės (-iaus) kuriamas reikšmes, bet ir į filmo kūrimo proceso dalyves, jų indėlį į filmų kūrimą.

Į taip perrašomas istorijas patenka anksčiau nepastebėti vardai, filmai, auditorijos. „Užsienio kino kultūrose, kiek gilesnėse ir gausesnėse nei Lietuvos, tam skiriama nemažai dėmesio: rašoma apie lokalias queer žiūrov(i)ų bendruomenes, jų kino žiūrėjimo praktikas ir suvokimo ypatumus. Tokia kino filmų peržiūra yra susijusi su klausimu, kiek tvirtas ir nepajudinamas yra heteronormatyvus standartinio kino karkasas“, – mano mokslininkė. Šiuolaikiniame pasaulyje matoma, kad reakcijos į filmus kinta, jos tampa akivaizdžiai ne tokios, kokios buvo numatytos kuriant filmą. Tokie pokyčiai yra susiję, pavyzdžiui, su lyties ir seksualumo vaizdiniais. Patys filmų kūrėjai tai pastebi: vienas iš filmo „Suaugusių žmonių žaidimai“ kūrėjų Pranas Morkus yra ne kartą sakęs, kad šis filmas šiandien yra suvokiamas visiškai kitaip nei anuomet, kai buvo kuriamas (1967 m.) ir kai jokie nuokrypiai nuo heteronormatyvumo nebuvo numatyti, o dabartinės auditorijos mato ne tiek klasikinį meilės trikampį, kiek naujos – vyriškosios – poros kūrimąsi.

Ar Kūrėja gali būti moteris?

Vilniaus universiteto profesorė N. Arlauskaitė, kalbėdama apie lyčių lygiateisiškumą kino industrijoje, pabrėžia – norint, kad vyrų ir moterų vaidmuo kine įgautų vienodą svorį, turėtų dingti visos didžiosios raidės. „Didžioji Kūrėjo K raidė atsiranda iš romantinio įsivaizdavimo apie Kūrėją, kurio idealusis pašnekovas ir įkvėpimo šaltinis yra Aukščiausioji galia, o šiame santykyje nėra vietos Kūrėjų daugiskaitai. Lygesnė autorystės koncepcija turi savo kainą, kartais – netgi aukas, tačiau siekinys yra daugialypė autorystė. Tai glaudžiai susiję su tuo, kad kūryba šiandien matoma nebe tik kaip išskirtinis įvykis, talento kokybė ar gabumo gausa, o kaip darbas, ilgas ir sudėtingas, dažniausiai kolektyvinis procesas“, – tvirtina profesorė. Į šį procesą įsitraukia daug vaidmenų, dalyvių, pripažinimų.

Lina Kaminskaitė savo straipsnyje pristato antrosios režisierės Reginos Vosyliūtės istoriją ir parodo, kaip kinta vaizdas, kai į kino istoriją žiūrime ne kaip į pavienių „Kūrėjų“ seką, bet kaip į eigą, kurioje žiūrovei ir žiūrovui egzistuoja skirtingi vaidmenys, tiek matomi, tiek nematomi. R. Vosyliūtės patirtis liudija, kad asmenybė gali daryti milžinišką įtaką kino istorijai – nuo jos priklauso kino žvaigždžių ir reikšmingų kino filmų atsiradimas. Tai – tik vienetai pavyzdžių, kurie yra aptariami knygoje. Tačiau siekiant pariteto tarp lyčių kino industrijoje svarbu nepamiršti apšviesti skirtingas proceso sudedamąsias dalis, prisijaukinti kitokį kalbėjimą apie kiną ir įprasminti kitokį kūrybos žodyną. Tam įrankius siūlo knygos „Fokuse: moterys Lietuvos kine“ autorės ir autoriai.