„Prieš aštuonerius metus išgirdę, kad socialinis verslas yra realus užsienyje veikiančių organizacijų modelis, pirmą kartą pasvarstėme, kad jis galėtų būti ekonomikos dalis ir Lietuvoje“, – prisimena Lietuvos socialinio verslo asociacijos vadovė Simona Laiconaitė.

Ilgai truko, kol Lietuvoje socialinis verslas įgavo pagreitį ir aiškią formą, bet dabar jis vertinamas kaip unikalus, inovatyvus ir perspektyvus verslo modelis ir šiuo metu mūsų šalyje išgyvena klestėjimo laikotarpį.

Manoma, kad intensyviai jo plėtrai įtakos turi naujos kartos sąmoningumas. O Valdymo inovacijų agentūros įkūrėja, socialinio verslumo Vilniaus universitete (VU) mokanti dėstytoja dr. Ieva Adomaitytė-Subačienė priduria, kad šiandien socialinis verslas dažniausiai laikosi ant jaunų, kūrybingų, socialinį išsilavinimą turinčių moterų pečių. 

Socialinio inovatoriaus portretas

Šiuo metu galima suskaičiuoti apie 100 Lietuvoje veikiančių socialinių verslų, o ypač didele socialinio verslo varomąja jėga yra tapusios aplinkosauginės idėjos.

Suaktyvėjimas socialinio verslo rinkoje, pasak S. Laiconaitės, jaučiamas dėl entuziastingų jaunų žmonių, kurie domisi verslu, bet kartu yra socialiai atsakingi –  jiems rūpi, kad jų verslas kurtų pridėtinę vertę bendruomenei, visuomenei ir aplinkai.

„Mes galime kalbėti apie valstybės finansinę paramą šiems verslams, apie hakatonus, akseleratorius ir inkubatorius, tačiau neatmesčiau ir naujos kartos sąmoningumo įtakos. Kartų kaita prisideda prie to, kad socialinis verslas šiandien ima klestėti“, – įsitikinusi Simona.

Kalbėdamos apie asmenis, kurie dažniausiai ryžtasi kurti tokį verslą, abi pašnekovės sutaria, kad tai daro išskirtinai kūrybiški, drąsūs, verslūs žmonės ir tikrai dažniau moterys nei vyrai.

„Reikia pripažinti, kad socialiniai inovatoriai ir startuoliai yra daugiau jauni žmonės. Lietuvoje šiame versle daugiau veikia ir socialines iniciatyvas kuria moterys, dažnai turinčios socialinių mokslų išsilavinimą. Socialinių verslų kūrėjai gerai išmano socialines problemas, turi aiškų supratimą, ko reikia jas sprendžiant, ir gerai pažįsta tas tikslines grupes, kurioms kuria paslaugas“, – socialinius inovatorius apibūdina VU dėstytoja dr. I. Adomaitytė-Subačienė.

Dr. Ieva Adomaitytė-Subačienė sako, kad šiandien socialinis verslas laikosi ant jaunų, kūrybingų, socialinį išsilavinimą turinčių moterų pečių. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip teigia studentams socialinį verslumą dėstanti moteris, jauniems žmonėms, žengiantiems inovacijų kryptimi, labiausiai trūksta lyderystės kompetencijų, susijusių su tam tikru gebėjimu daryti pokytį, spręsti problemas, mobilizuoti kitus tobulinant bendravimo, planavimo ir sprendimų priėmimo įgūdžius. Atsižvelgiant į tai keičiasi ir universiteto studijų programos, į jas įtraukiami nauji socialinių inovacijų ir antreprenerystės kursai, kurie padeda jaunimui žengti tvirtesnius pirmuosius žingsnius socialiniame versle.

S. Laiconaitė pabrėžia, kad švietimas socialinio verslo tema turėtų prasidėti jau nuo mokyklos suolo. „Jei nekalbėsime apie socialinį verslą kaip apie savaime suprantamą dalyką nuo mažų dienų, tai užaugus jis ir liks kaip sunkiai suprantama naujiena“, – įsitikinusi ji.

Tarp tradicinio verslo ir NVO

Pasak S. Laiconaitės, pirminis socialinio verslo tikslas yra daryti socialinį poveikį, spręsti tam tikrą socialinę problemą, pasitelkiant geriausias verslo praktikas, patraukliausius paslaugos ar produkto kūrimo metodus. Nuo nevyriausybinių organizacijų (NVO), kurios taip pat teikia viešąsias paslaugas ir tradiciškai sprendžia socialines problemas, socialinis verslas skiriasi tuo, kad jis pats generuoja pajamas ir finansiškai yra nepriklausomas.

„Socialinio verslo modelis įgalina organizacijas vykdyti savo socialinę misiją, bet kartu ir turėti tvarias pajamas savo veiklai vykdyti ir nebūti priklausomiems nuo išorinių finansavimo šaltinių“, – socialinio verslo išskirtinumą aiškina socialinių inovacijų žinovė dr. I. Adomaitytė-Subačienė.

Tuo tarpu S. Laiconaitė pabrėžia, kad socialinio verslo savarankiškai generuojamos pajamos yra reinvestuojamos į socialinio poveikio didinimą – į tas pačias įmonės socialines veiklas ir jų didesnį prieinamumą.

Galima sakyti, kad socialinis verslas unikalus būtent dėl to, kad sujungia du seniai egzistavusius veiklos modelius į vieną ir turi abiejų jų – tiek nevyriausybinių organizacijų, tiek tradicinio verslo – geriausių praktikų ir veiklos požymių.

Dažni sėkmės pavyzdžiai

Švietimo, socialinių, sveikatos ar aplinkosaugos problemų sprendimas valstybei kainuoja didelius finansinius ir žmogiškuosius išteklius. Tuo tarpu socialinis verslas gali būti tvaresnis, pigesnis ir net efektyvesnis būdas tam tikroms valstybės problemoms spręsti.

„Šalyje turėdami keletą socialinių verslų konkrečiai problemai spręsti užtikriname taupesnį jos sprendimo būdą, taip pat ugdomas pilietiškumas – socialinių inovatorių pavyzdžiu parodoma, kad savo valstybės piliečiai gali būti ne tik atsakomybių perkėlinėtojai, bet ir aktyvūs problemų sprendėjai“, – socialinių verslų privalumus vardija Simona.

Beje, tokių aktyvių ir sėkmingų inovatorių Lietuvoje turime jau šiandien. Kalbant apie sėkmingus socialinius verslus Lietuvoje norisi pradėti vardyti gerai žinomas įmones „Pirmas blynas“, „Mano guru“, kurios yra linksniuojamos metų metus.

S. Laiconaitė pabrėžia, kad švietimas socialinio verslo tema turėtų prasidėti jau nuo mokyklos suolo. E. Kurausko nuotr.

Tačiau, pasak Lietuvos socialinio verslo asociacijos atstovės, verta pasididžiuoti ir kitais sėkmingais verslais, pavyzdžiui, labai aktyviai veikiančiu ir iš savo kavinės bei edukacinės veiklos visiškai finansiškai išsilaikančiu bendruomenės centru „Miesto laboratorija“. Jis sprendžia aplinkosaugos problemas, propaguoja antrinį panaudojimą, atliekų mažinimą, kuria darnią, bendruomenišką, ekologišką aplinką mieste. Ir tai daro ne tik savo pavyzdžiu, bet ir šviesdamas visuomenę renginių metu.

Kaip bėgti du maratonus

„Yra toks ambicingas posakis, kad ateis laikas, kai visi verslai bus socialiniai, ir mes neišvengiamai judame ta kryptimi“, – sako S. Laiconaitė.

Vis dėlto socialinių verslų veiklos lauke besisukanti moteris neretai girdi socialinių inovatorių išsakomus nuogąstavimus dėl nepakankamo biudžeto verslo startui. Dažnai tokie verslai negauna palaikomosios paramos iš šalies, kai jau yra įsivažiavę, bet dar nepakankamai, kad išsilaikytų visiškai savarankiškai.

Tačiau, Simonos manymu, pradedant socialinį verslą svarbiausia yra startuolių kompleksiškumas, drąsa rizikuoti, nes prieš imantis tokio verslo reikia būti pasiryžusiems plėtoti tiek savo įmonės verslo, tiek poveikio dalį.

„Reikia būti labai drąsiam, kad imtumeisi socialinio verslo ir tvirtai laikytum abi ašis – lyg bėgtum du maratonus vienu metu. Jei nepavyksta, tai būni du kartus pralaimėjęs: ir savo verslo misiją, ir savo socialinę misiją. Bet jei laimi – tai irgi dvigubai“, – sako Simona.