Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete vyko mokslininkų diskusija apie esminius pokyčius, įvykusius fakultete, ir lituanistinių disciplinų ateitį pertvarkius jo struktūrą.

Diskusijoje dalyvavę VU Filologijos fakulteto atstovai – dekanė prof. Meilutė Ramonienė, prof. Irena Smetonienė, prof. Paulius V. Subačius ir doc. Mindaugas Kvietkauskas dalijosi įžvalgomis, kaip turėtų keistis fakultetas, kokia turėtų būti reformas įgyvendinančio padalinio pozicija lituanistikos atžvilgiu.

Filologijos fakultetas yra vienas didžiausių Vilniaus universitete. Siekdamas mokslo vadybos efektyvumo tokiuose dideliuose padaliniuose universitetas yra nusprendęs optimizuotis, tad 2017 m. rugsėjį fakultete vietoje daugybės smulkių mokslo padalinių buvo įkurti 5 stambesni – Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų institutas, Baltijos kalbų ir kultūrų institutas, Literatūros ir kultūros tyrimų institutas, Taikomosios kalbotyros institutas ir Užsienio kalbų institutas.

Šie pokyčiai sukėlė sąmyšį tarp fakulteto bendruomenės narių, alumnų ir visuomenės. Pasigirdo abejonių dėl lituanistikos studijų išlikimo Vilniaus universitete.

Kaip sako prof. P. V. Subačius, sąmyšis kilo dėl reformos veiksmų greitumo ir žmonių neparuoštumo. „Bet pokyčių procesai fakultete vyko jau seniai – kai fakulteto viduje buvo apsispręsta, jog magistrantūros bus ne lietuvių kalbos ar literatūros, o lingvistikos, taikomosios lingvistikos, literatūrologijos, antropologijos ir literatūros, intermedialių literatūros studijų“, – priminė prof. P. V. Subačius.

Pasak profesoriaus, sukūrus tokias programas ir dėstytojai, ir studentai pajuto, kad jos nenustojo būti lituanistinės programos, o tokia sistema yra kur kas panašesnė į tai, kaip plėtojama romanistika Prancūzijoje, anglistika Didžiojoje Britanijoje ar germanistika Vokietijoje. Ir tokia sistema yra artimesnė aukštosioms literatūros studijoms.

Filologijos fakulteto laikinoji dekanė prof. M. Ramonienė užtikrino, kad lietuvių kalbos ir literatūros, taip pat lituanistikos katedros fakultete yra kaip buvusios ir jų neketinama atsisakyti ateityje, o lituanistika nedings nei iš fakulteto tyrimų, nei iš studijų planų.

„Institutų viduje yra išlikusios visos katedros, kurios buvo ir anksčiau Filologijos fakultete. Nepanaikintos ir tos katedros, kuriose yra žodžiai „lietuvių kalba“, „lituanistika“, „lietuvių literatūra“, – sakė dekanė prof. M. Ramonienė.

Filologijos fakulteto docentas M. Kvietkauskas dvejoja dėl naujosios struktūros aiškumo ir efektyvaus veikimo. Mokslininkui daug abejonių kelia klausimai, susiję su Filologijos fakulteto tapatumu bei lituanistikos mokslinių tyrimų padėtimi.

„Pasikeitus fakulteto struktūrai, pasikeičia centrai, pagal kuriuos Filologijos fakultetas buvo identifikuojamas. Istoriškai Filologijos fakulteto tapatybė yra labai glaudžiai susijusi su lituanistika, Lituanistinių studijų katedra“, – sakė dėstytojas M. Kvietkauskas. Jis stebisi, kad, keičiant struktūrą, fakultete tarp pagrindinių administracinių centrų – institutų lituanistikos neliko. Katedra lieka, bet ji tiesiogiai neturi tokių administracinių galių, o, dėstytojo manymu, ilgalaikę mokslo tyrimų strategiją ir kryptį formuos nebe katedros, o naujieji institutai ir jų vadovai.

Prof. I. Smetonienės įsitikinimu, lituanistikos likimą universitete lemia ne tai, kad šio žodžio nėra naujųjų institutų pavadinimuose. Lituanistika yra „naikinama“ valstybės, ne universiteto mastu. Jai skiriama vis mažiau lėšų ir Lietuvos valdžios institucijų dėmesio.

Bet tai, kaip lituanistika bus plėtojama universitete, priklauso tik nuo universiteto lituanistų. „Jei norėsime, galėsime susikurti ilgalaikių lituanistikos tyrimų strategijas, norėsime – galėsime jų neturėti. Kurioje vietoje bus lituanistika, kiek jos bus fakultete, priklauso tik nuo mūsų pačių“, – įsitikinusi fakulteto profesorė.

Filologijos fakulteto lituanistas prof. P. V. Subačius mato kelias problemas, kodėl apskritai yra diskutuojama apie lituanistikos ateitį ir kyla kalbos apie jos naikinimą. Tos problemos atsiranda ne dėl universiteto ir fakulteto autonominės teisės patiems nuspręsti, kokia bus padalinių struktūra, o dėl valstybės švietimo politikos prioritetų ir pasaulinių tendencijų lituanistikos atžvilgiu.

„Net ne lituanistika, bet pirmiausia aukštasis mokslas mūsų valstybėje nėra prioritetas. Čia yra viena iš problemų. Kita – kad Vakarų pasaulyje plinta tendencija uiti humanitarus, reikalauti iš jų visokių naudų, kurios yra trumpalaikės. Ir tik trečio lygmens problema yra ta, kad lituanistika yra įrašyta į visus valstybės dokumentus, bet niekaip valstybės lygmeniu, biudžeto lygmeniu ir mokslo rezultatų vertinimo schemose lituanistikos prioritetas nėra realizuotas“, – sakė prof. P. V. Subačius.

Nepaisant kylančio nepasitenkinimo dėl struktūrinių pokyčių, vis dėlto didžioji dauguma diskusijos dalyvių sutarė, kad fakultetą pertvarkyti iš tikrųjų reikėjo. Reformoje įžvelgiama daug pozityvių dalykų.

„Tos konservatyvios struktūros išlaisvinimas turi savų privalumų. Tai yra mokslininkų laisvės ir galimybių, individualaus mokslininko pasirinkimo, savarankiškumo skatinimas. Tik klausimas, kaip mokslininkai mokės tuo pasinaudoti“, – mano doc. M. Kvietkauskas.

Prof. I. Smetonienės teigimu, nė vienas fakultete nėra pasakęs, kad nenori permainų. Jei visų katedrų pavadinimų nepavyks įamžinti institutuose, tai dar nereikš, kad struktūra ir reforma apskritai yra nevykusi ar nereikalinga. Kaip pasisuks reforma, kokia bus jos sėkmė ir kokį naująjį fakultetą po jos turėsime, priklauso nuo fakulteto bendruomenės narių, mokslininkų iniciatyvumo.

VU strategijoje pabrėžiamas akademinių ir pedagoginių, mokslinių kompetencijų stiprinimas, pagalba jiems kuriant tyrimų programas, stiprinant mokslininkų grupes ir mokslinių tyrimų sritis.

Todėl vieni iš pagrindinių naujosios fakulteto struktūros formavimo tikslų yra stiprinti fakulteto mokslininkų bendruomenę, racionaliai optimizuoti jo veiklą, išgryninti fakulteto stipriąsias puses, racionalizuoti resursus ir stiprinti mokslo potencialą. Reforma stengiamasi sumažinti krūvius ir nuimti studijų administracinės veiklos naštą nuo žmonių, dirbančių mokslinį darbą.

„Pokyčiai įvyksta, kai turime reformos viziją, įgūdžius, padedančius tą viziją įgyvendinti, stimulus, išteklius ir yra aiškus veikimo planas. Kaip matome iš šono, ši reforma ir pokyčiai viršuje jau įvyko, nes visi šie etapai buvo įgyvendinti. Beliko ją įgyvendinti apačioje“, – sakė lituanistė I. Smetonienė.

Šiuo metu įgyvendinama reforma Filologijos fakultete yra orientuota į aukšto lygio humanitarinių mokslų tyrimus ir leis aktyviau įsitraukti į tarpdalykinius bei tarptautinius mokslo projektus. Pertvarka siekiama padaryti studijų koordinavimo procesą sklandesnį, o mokslininkų darbą efektyvesnį.