Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto doktorantas Česlavas Višnevskis kartu su prof. Ričardu Makuška atrado naują polimerizacijos metodą ir jį aprašę straipsnį publikavo prestižiniame žurnale „Macromolecules“. Už šią publikaciją 2013 m. tyrėjas sulaukė apdovanojimo, tačiau po tokios sėkmingos mokslininko karjeros pradžios galiausiai pasirinko kitą kelią – verslą.
Kaip sako pats Č. Višnevskis, doktorantūros metais pastebėjo, kad priklauso tai mokslininkų grupei, kuriai darbas laboratorijose ir naujų medžiagų kūrimas yra artimesnis nei publikacijų rengimas. Todėl dar studijuojant iš inovacijas gaminančios bendrovės „Veika“ gautas darbo pasiūlymas iškart patraukė dėmesį. Doktorantas nė minutės nedvejodamas sutiko tapti tyrėju ir iki šiol džiaugiasi galėdamas kurti produktus, kurių niekas kitas pasaulyje neturi.
Chemikų ir informatikų tikslas – toks pats
Č. Višnevskis prisimena, kad mokykloje jam geriausiai sekėsi informatika / matematika ir chemija. „Nors tai atrodo skirtingos sritys, bet abiejų profesijų žmonės daro tą patį: dėlioja elektronus taip, kad iš to išeitų tinkamas produktas. Informatikai dirba taip, kad tai pavirstų informacija (logine seka), kurią nuskaitant atliekamos tam tikros užduotys. Chemikai dėlioja elektronus taip, kad iš jų susidarytų cheminiai ryšiai, kurie sujungia atomus ir sukuria viską, ką mes turime aplinkui“, – teigia tyrėjas.
Č. Višnevskis pasakoja, kad pildydamas stojimo į aukštąją mokyklą anketą ilgai svarstė, kol nusprendė informatiką laikyti savo pomėgiu, o chemijos studijų metu įgyti žinių ir kurti naujus, daugeliui žmonių naudingus junginius, medžiagas. Chemikas, nesvarstydamas apie jokią kitą aukštąją mokyklą, pasirinko studijas Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakultete.
„Pasauliniu lygiu polimerų sritis yra gan jaunas mokslas, kuriame yra daug neatrastų dalykų. Vilniaus universitete kasdien kuriame naujus šios srities tyrimo metodus. Vienas iš jų – naujas polimerizacijos metodas ISARA ATRP. Kaip daugelis kitų gyvybingosios polimerizacijos metodų, taip ir šis leidžia modeliuoti bet kokios struktūros molekules. Kaip žmogaus organizme iš dviejų ląstelių susiformuoja vaikas, kurį sudaro milijonai ląstelių, taip ir su ATRP galima kurti polimerines struktūras, sudarytas iš šimtų ar tūkstančių monomerinių grandžių. Tai suteikia galimybę kurti ne tik molekulinius šepečius, žvaigždes ar kitokias struktūras, bet ir nanorobotų dalis ar pačius nanorobotus, kurie gali būti vis plačiau pritaikomi medicinoje ir pramonėje. Tokie dalykai paprastai yra sudėtingi, o čia yra kitas metodo pranašumo įrodymas – paprastumas. Panašių metodų yra ne vienas, o kuris geriausias iš jų, parodys laikas“, – pasakoja mokslininkas.
Žmogus be tikslo – tai žmogus be ateities
Pašnekovas neslepia, kad kartais susidaro įspūdis, jog Lietuvoje moksleiviai turi labai daug galimybių, bet retas kuris iš jų žino, ko nori. „Mokyklos suteikia žinių, bet neišmoko, kam tos žinios reikalingos ir kaip jas panaudoti realiame gyvenime. Žmogus be tikslo – tai žmogus be ateities, kad ir kiek žinių jis turėtų“, – sako Č. Višnevskis ir priduria, kad studijas rinktis reiktų ne pagal tai, ar specialybė prestižinė, ar ne. Pasaulis per daug dinamiškas, kad būtų įmanoma nuspėti, kokių specialistų poreikį rinka jaus po dešimties ar daugiau metų. Tačiau jeigu žmogus dirba tai, ką mėgsta, o jo akyse dega liepsna – jis visada bus reikalingas darbdaviui.
Komentarų nėra. Būk pirmas!