Vilniaus universiteto (VU) bibliotekoje savanorystė jau tapo įprastu dalyku. Kaip patvirtino savanorystės veiklą kuruojanti Komunikacijos ir informacijos skyriaus personalo vadybininkė Dalia Mackelienė, reklamos šioje srityje VU bibliotekai nelabai reikia, nes čia nuolat darbuojasi keli savanoriai.

Dalia Mackelienė

Nuo kada bibliotekoje prasidėjo savanorystės tradicija, ką čia veikia savanoriai, kas jais gali tapti? Apie visa tai ir teiraujamės Dalios, globojančios ir pažįstančios kiekvieną bibliotekos savanorį.

„Savanorystės užuomazgų buvo jau kurį laiką, bet trūko teisinės bazės. 2011 m. Seimas paskelbė Savanorystės metais ir taip paskatino savanoriškos veiklos įstatymo atsiradimą. 2012 m. pirmieji universitete turėjome savanoriškos veiklos aprašą, kuriuo galėjo pasinaudoti ir kiti padaliniai“, – pasakoja D. Mackelienė.

Paklausta, kokiomis savybėmis turi pasižymėti savanoriai, Dalia sako, kad visų pirma jie turi turėti noro, laiko ir būti smalsūs. Ji pabrėžia, jog bibliotekos savanoriai labai skirtingi ir turi skirtingus tikslus: savanoriauja studentai, kurie nori pabandyti dirbti, būti naudingi, tačiau yra ir vyresnių žmonių, kartais net studijavusių bibliotekininkystę ir norinčių įgyti kompetencijų, vėliau gal ir įsidarbinti. Dar viena savanorių grupė – buvę bibliotekos darbuotojai senjorai, kurie pasigenda veiklos ir kiek mažesniu krūviu nori dirbti toliau.

Dalia pasakoja, kad pirmiausia žmogus užpildo anketą, tada įvyksta susitikimas, kurio metu susipažįstama, aptariamos galimybės ir lūkesčiai. Biblioteka neįsipareigoja kiekvienam rasti darbo vietą ar užduotį, bet pokalbis padeda išsiaiškinti galimybes. Veiklos – pačios įvairiausios. Biblioteka gali pasiūlyti mokytis dokumentų restauravimo, skaitmeninimo, savanoriai praverčia organizuojant renginius, tvarkant apskaitą, dokumentus. Jie pamato organizaciją iš vidaus.

D. Mackelienė iš patirties gali pasakyti, kad savanorių palydėjimas yra labai svarbus visą savanorystės laiką. Tikslas turi būti konkretus, baigtinis, kad savanoris nepaskęstų rutinoje, jaustųsi reikalingas ir naudingas. Pabaigoje aptariami rezultatai, išduodamas pažymėjimas apie atliktą veiklą. Jis gali praversti ieškant darbo. „Esame nustatę 100 valandų minimalią savanorystės trukmę, kad bendradarbiavimas nebūtų epizodinis. Kartais savanorystė trunka daug ilgiau – priklauso nuo tikslo ir konkretaus atvejo“, – teigia D. Mackelienė.

Būti reikalingam, dirbti mėgstamą darbą

O kas gi tie savanoriai, kokia jų patirtis, kaip sekasi savanorystė? Bibliotekos senbuvę, išdirbusią čia daugiau nei 50 metų, dabar savanorę Nijolę Giniotienę nuolat galima pamatyti bibliotekoje ir senuosiuose rūmuose vedžiojančią turistų grupes. Nijolė savanoriauja jau kelerius metus ir džiaugiasi galimybe dirbti, o jos energijos ir ištvermės gali pavydėti ir dvigubai jaunesni bibliotekos gidai. „Sulaukusi pensijos po kiek laiko buvau pakalbinta savanoriauti. Nesuabejojau, apsidžiaugiau, nes norėjau dirbti, būti reikalinga. Redaguodavau tekstus lietuvių kalba ir vedžiodavau ekskursijas. Dabar jau liko tik ekskursijos, nors vedžioju jų tikrai nemažai. Grafikas laisvesnis, nebereikia dirbti visą dieną”, – sako N. Giniotienė.

Nijolė bibliotekos ir universiteto svečiams ekskursijas veda lietuvių ir rusų kalbomis. Gide ji dirba jau labai seniai ir tvirtina, kad grupės anksčiau būdavo didesnės, bet pačių ekskursijų būdavo mažiau. Ji – tarsi vaikščiojanti bibliotekos istorijos enciklopedija, nes bene vienintelė gali prisiminti, kas, kaip ir kur buvo bibliotekoje prieš daugiau nei keturis dešimtmečius.

Nijolė sako, kad jai patinka dirbti su žmonėmis, bendrauti. Ji pastebi, kaip keičiasi tiek pati biblioteka, darbo pobūdis, tiek čia dirbantys žmonės. Jos manymu, ne visiems senjorams tiktų ir patiktų toks savanoriškas darbas, bet jai patinka vesti ekskursijas, ieškoti atsakymų į kartais netikėtus, verčiančius pasiskaityti, paieškoti papildomos informacijos svečių klausimus.

Bibliotekoje savanoriavusi Ginta Marcinkienė

Nuo rugsėjo VU bibliotekos Restauravimo skyriuje dirbti pradėjusi Ginta Marcinkienė –  diplomuota architektė, bet nerado norimo darbo pagal specialybę, todėl nusprendė, kad gal geriau ne kurti, statyti, o rūpintis, kaip išsaugoti tai, kas jau sukurta. Tokiam darbui reikia kruopštumo, kantrybės, o Ginta – perfekcionistė: „Pradėjusi ieškoti darbo supratau, kad pastatų restauravimo sritis gan siaura, menkai finansuojama, nenoriai įsileidžiami nauji žmonės. Kaip tik tuo metu sutikau dokumentų, popieriaus restauratorę Zitą Šliogerienę. Ji pakvietė ateiti į biblioteką savanoriauti ir pasižiūrėti, ar man toks darbas patiks. Atėjusi pamačiau, kad man gerai sekasi, kolektyvas draugiškas.“ Ginta džiaugiasi kolegėmis, kurios labai padėjo, kai ji pradžioje bijodavo suklysti. Restauravimo skyriuje atsilaisvinus darbo vietai Ginta dalyvavo atrankoje ir buvo pakviesta dirbti restauratore.

Tai, ko nenusipirksi už pinigus

Nemažai su savanoriais dirbusi, taip pat ir Gintai talkinusi Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių centro restauratorė Birutė Valatkienė patvirtina, kad savanorystė padeda išsiaiškinti savo gebėjimus, ne visada sutampančius su norais. Restauruojant vertingus dokumentus labai svarbus kruopštumas, atidumas, kantrybė ir patyrusių kolegų pagalba, konsultacijos.

Ko Ginta išmoko savanoriaudama? Geriau planuoti laiką, visada užbaigti pradėtus darbus, nepasiklysti detalėse. Jai tai nebuvo pirmoji savanorystė – ji su šeima gyveno Jungtinėje Karalystėje ir ten savanoriavo labdaros organizacijoje. „Ne viskas matuojama pinigais, ne viską gali nusipirkti. Savanorystė leidžia pasitikrinti, ar dirbtum darbą, jei už tai nemokėtų. Kai matai rezultatą, jauti moralinį įvertinimą, tai gali dirbti ir be pinigų, bent kurį laiką“, – tvirtina Ginta. Jos nuomone, savanorystė – geras būdas išbandyti save, rasti mėgstamą darbą.

Dviejuose bibliotekos skyriuose savanoriavęs dar būdamas Istorijos fakulteto studentas, o dabar jau bibliotekoje dirbantis Saulius Jurevičius prisimena, kad norėjo čia atlikti praktiką. Tada Dalia ir pasiūlė būti savanoriu. Istorikas teigia, kad tikrai siūlytų ir kitiems čia savanoriauti, nes tokia veikla suteikia vertingos patirties ir padeda geriau pažinti biblioteką.

Biblioteka jau turi ir savanorių iš užsienio – savanorišką darbą Elektroninių paslaugų skyriuje pradėjo bibliotekininkystės mokslų studentė iš Japonijos Itsumi Sato. Ji atliks virtualios bibliotekos svetainės analizę tarptautinio studento požiūriu ir pateiks rekomendacijas dėl jos patrauklumo ir aiškumo užsienio vartotojams.

Savanorė Itsumi Sato

Bendruomenės reikalų prorektorė doc. Birutė Švedaitė-Sakalauskė džiaugiasi puikiu bibliotekos savanoriškos veiklos organizavimo pavyzdžiu. Pasak jos, universiteto bendruomenės nariai tikrai daug savanoriauja įvairiausiose srityse, bet biblioteka parodė sistemingos veiklos pavyzdį, o ta veikla naudinga visiems. „Žinoma, savanorystė kelia ir daug specifinių reikalavimų, bet mes norime turėti solidarią, socialiai atsakingą ir į šalies gyvenimą įsitraukusią universiteto bendruomenę, sukurti sąlygas savanoriauti ne tik viduje, bet ir išorėje, skatinti tokią veiklą. Bibliotekos veikla ir patirtis mums labai naudinga“, – sako prorektorė.