Savo paslaptingumu sapnai žmoniją domina nuo senų laikų. Sapnus buvo bandoma iškoduoti kaip paslėptas žinutes – dažnai su pranašišku turiniu, kaip tam tikrą užuominą to, kas žmogaus laukia ateityje. Senovės graikai manė, kad nakties vaizdiniai yra dievų siunčiamos žinutės žmonėms, o jas aiškindavo dievų pranašais vadinami orakulai. Lietuvos kunigaikštis Gediminas, pasak legendos, susapnavo pranašišką sapną, dėl kurio iškilo Vilniaus miestas.

Šiais laikais sapnų tyrimais užsiima mokslininkai. Jie vis dar bando išsiaiškinti, kaip atsiranda nakties vaizdiniai, kokia jų pagrindinė funkcija, kaip juos valdyti ir interpretuoti.

Miegas nėra tik rami organizmo būsena

Visi žinome, kad miegas užima reikšmingą mūsų gyvenimo dalį – apie trečdalį viso gyvenimo mes pramiegame. Nors miegą suprantame kaip sąlyginai ramią mūsų organizmo būseną, kai atsijungę nuo išorinio pasaulio mūsų kūnas ir smegenys ilsisi, leisdami vykti įvairiems atkuriamiesiems organizmo procesams ar įgytų patirčių įtvirtinimui į atminties schemas, ne visas miegas yra išties ramus. Reguliariais intervalais, kas valandą ar pusantros, mūsų smegenys tampa itin aktyvios, kvėpavimo ritmas suintensyvėja ir širdis pradeda plakti kur kas neritmiškiau. Nors kūnas išlieka nejudrus, mūsų užmerktos akys pradeda greitai judėti. Šios greitų akių judesių (angl. rapid eye movement, REM) miego fazės metu mes pasineriame į sapnų pasaulį, atrodantį labai panašiai kaip ir mūsų realybė pabudus. Po jį mes keliaujame su savo sapno kūnu, sąveikaujame su kitais personažais, bandome įgyvendinti savo planus, išspręsti tam tikras problemas. Dažnai mus užplūsta stiprios emocijos, neretai jaučiame frustraciją. Visi mūsų pojūčiai tikroviški, sapne mes elgiamės ir į situacijas reaguojame taip, lyg viskas vyktų iš tiesų, ir dažniausiai tik pabudę susivokiame, kad visa tai tebuvo sapnas, vykęs mūsų vidinėje realybėje, ne išoriniame pasaulyje.

Per naktį galime susapnuoti apie penketą sapnų, jie dažniausiai būna spalvoti. Didžioji dauguma žmonių sapnuoja spalvotai, o visai nesapnuojančių spalvotai yra tik 4 proc.

Kodėl šiais laikais beveik visada regime spalvotus sapnus, atsakė 1942 m. atliktas tyrimas. Jo duomenimis, nesapnuojančių spalvotai buvo itin daug – 40 proc. Manoma, kad šiems rezultatams įtakos turėjo nespalvotos televizijos žiūrėjimas – jos nebelikus, beveik nebeliko ir nespalvotų sapnų.

Ar sapnuoja ir gyvūnai?

Psichologijos klasikas Sigmundas Freudas sapnus laikė karališku keliu į pasąmonės pažinimą. Vis dėlto turbūt didžiausią postūmį sapnų mokslo raidai suteikė XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje atrastas reguliariai pasikartojantis REM miegas ir jo glaudžios sąsajos su sapnais – pirmuosiuose eksperimentuose 80 proc. dalyvių, miego laboratorijoje pažadintų iš REM miego, pranešdavo ryškiai sapnavę, tuo tarpu tarp pažadintų iš kito – NREM (ne REM) miego tokių būdavo vos keletas procentų. REM miegas buvo stebėtas ne tik tarp žmonių, bet ir tarp gyvūnų – žinduolių, paukščių. Prancūzų neurologas Michelis Jouvet, atlikęs nedidelius pažeidimus kačių smegenų tilte ir panaikinęs už raumenų atoniją („išjungimą“) atsakingus centrus, atrado, kad katės REM miego metu ima elgtis tarytum pabudusios – pradeda judėti, vaikščioti, gaudyti grobį, žaisti, praustis, bet visa tai daro užmerktomis akimis ir visiškai nereaguodamos į aplinką. Iš pirmo žvilgsnio tai galėtų atrodyti kaip neginčijamas įrodymas, kad katės, o kartu ir kiti gyvūnai, REM miego metu sapnuoja lygiai taip pat kaip ir žmonės, bet vis dėlto tai nėra taip akivaizdu, nes sapnavimas visų pirma yra subjektyvi patirtis ir vienintelis būdas sužinoti, ar kas nors sapnavo, yra paklausti. Tad mes nežinome, ar gyvūnai ir labai maži vaikai (REM miegas prasideda dar vaisiui esant gimdoje) sapnuoja, nes neturime galimybės jų paklausti apie jų subjektyvias patirtis miego metu.

Gebėjimai prisiminti sapnus skirtingi

Kai kurių autorių teigimu, gyvūnai ir maži vaikai visai nesapnuoja, nes sapnavimas yra labai priklausomas nuo kalbinių gebėjimų ir kalbos raidos. Pasak jų, sapnavimas yra kognityvinė veikla, kuriai reikalingos koncepcijos ir reprezentacijos.

Nors yra žmonių, teigiančių, kad jie nesapnuoja, vis dėlto tikėtina, kad sapnuojame mes visi, jeigu neturime neurologinių pažeidimų tam tikrose smegenų srityse (pvz., medialinėje prefrontalinėje žievėje arba temporalinėje parietalinėje sandūroje), tiesiog mūsų gebėjimas prisiminti sapnus yra labai skirtingas. Kai kurie žmonės prisimena savo sapnus kiekvieną rytą, kai kurie neprisimena jų ištisus metus.

Kaip rodo tyrimai, žmonių, prastai prisimenančių sapnus, smegenų aktyvumas minėtose su sapnų prisiminimu susijusiose smegenų srityse yra išties mažesnis tiek REM miego, tiek būdravimo metu, palyginti su tais, kurie gerai prisimena savo sapnus. Vis dėlto net ir itin prastai prisimenantys savo sapnus pažadinti miego laboratorijoje iš REM miego neretai papasakoja, ką jie ką tik sapnavo. Miego laboratorijoje tyrėjai gali surinkti keletą sapnų aprašymų per naktį iš skirtingų miego stadijų. Galima analizuoti sapnų turinį, sulyginti jį su išmatuotais fiziologinių parametrų pokyčiais (smegenų aktyvumo, akių judesių, kvėpavimo, širdies ritmo ir t. t.), bandyti paveikti sapnų turinį išoriniais stimulais (garsu, šviesa, kvapu ir pan.) ar tam tikrų smegenų sričių stimuliacija.

Sapnuose modeliuojame grėsmes

Vienareikšmiško atsakymo, kodėl sapnuojame, mokslas iki šiol neturi, tik daugybę įvairiausių teorijų. Jau minėtas S. Freudas manė, kad sapnai leidžia mums išpildyti norus perkeltiniu būdu. Kito psichologijos klasiko Carlo Jungo teigimu, sapnai yra mūsų pasąmonės kalba, padedanti išlaikyti mūsų psichikos pusiausvyrą, nes sapnuose iškeliama į paviršių tai, į ką mes sąmoningai neatkreipiame dėmesio. Šiuolaikinės sapnų teorijos, žvelgdamos daugiau iš neuromokslų ir evoliucinės perspektyvos, sapnus traktuoja labiau kaip tam tikrą realybės simuliaciją, kurioje mes mokomės ir išbandome įvairius scenarijus. Vienoje iš žymesnių teorijų, pasiūlytoje suomių neuromokslininko Antti Revonsuo, remiantis tuo, kad sapnuose vyrauja stiprios neigiamos emocijos, tokios kaip nerimas, baimė, pyktis, pagrindine sapnų funkcija yra laikomas grėsmių simuliavimas. Tūkstančius metų mūsų protėviai gyveno pavojų kupinoje aplinkoje ir gebėjimas tvarkytis su grėsmėmis buvo itin svarbus išlikimui, todėl sapnai ir išsivystė kaip priemonė modeliuoti grėsmes ir išbandyti įvairius jų įveikų būdus tuo metu, kai mūsų organizmas ilsisi ir susigrąžina jėgas.

Sapnai veikia kaip virtualios realybės žaidimas

Šiuolaikinė aplinka yra gerokai pasikeitusi, tad sapnų funkcija nebėra tokia svarbi kaip kadaise, bet mechanizmai yra išlikę, todėl dabar modeliuojame daugiau socialines nei gyvybines grėsmes. Kitos teorijos pabrėžia sapnų kaip socialinių interakcijų modeliavimo funkciją, jų įtaką emocijų reguliavimui, atminimų įtvirtinimui. Stiprų empirinį pagrindą turi vadinamoji tęstinumo hipotezė – mūsų patirtys sapnuose atspindi mūsų išgyvenimus, rūpesčius ir mintis dienos metu. Tikėtina, kad sapnai, kaip ir būdravimas, vienos funkcijos neturi, jie veikia kaip daugiafunkcė virtualios realybės simuliacija, panašiai kaip žaidimas – galima kūrybiškai išbandyti įvairias situacijas ir interakcijas saugiame kontekste. Įdomu, kad gamtoje daugiausia žaidžia būtent tie gyvūnai, kurie turi REM miego fazę (žinduoliai, paukščiai), be to, daugiausia žaidžiama vaikystėje, kada taip pat yra daugiausia REM miego (naujagimiai apie pusę miego laiko praleidžia REM miego fazėje, paskui su amžiumi jo vis mažėja).

Sapnuojančios smegenys ir sąmoningas sapnavimas

Vienas aktualiausių šiuolaikinių sapnų tyrimų klausimų yra sapnų neurokoreliatai – neurologinių mechanizmų mūsų smegenyse, susijusių su sapnų patirtimis, paieška. Prieš trejus metus tyrėjų grupė iš Viskonsino universiteto Madisone, JAV, su aukšto tankio elektroencefalograma (EEG) identifikavo „karštąją zoną“ užpakalinėje smegenų žievės srityje, susijusią su sapnų patirtimis tiek REM, tiek NREM miego metu. Įdomu, kad pagal šios srities aktyvumo lygį delta ir aukštesniuose beta EEG dažniuose NREM miego metu (kai sapnai prisimenami daug rečiau nei REM miego metu) tyrėjai su bemaž 90 proc. tikimybe galėjo nuspėti, ar iš NREM miego pažadintas žmogus prisimins sapną, ar ne. Tokie tyrimai gali padėti suprasti, kaip atsiranda subjektyvios sapnų patirtys miego metu, ir pateikti įžvalgų gilesniais sąmonės klausimais, pastaraisiais metais vis labiau keliančiais mokslinį susidomėjimą – kaip apskritai atsiranda sąmoninga patirtis, kadangi tai suteikia galimybę palyginti sąmoningos patirties buvimą (sapnavimą) ir nebuvimą (nesapnavimą) esant tai pačiai fiziologinei miego būsenai.

Dar viena intriguojanti tyrimų sritis yra sąmoningi sapnai, kai sapnuojantysis suvokia, kad sapnuoja, ir akių judesiais gali perduoti signalą tyrėjui miego laboratorijoje. Galimybė realiu laiku komunikuoti su sapnuojančiu žmogumi sudaro išties unikalias sąlygas sapnų tyrimams. Galima stebėti smegenų ir kitus fiziologinius pokyčius, kai atliekamos įvairios užduotys sapnuose, žymint jų atlikimą akių signalais, ar tyrinėti sąmonės prigimtį, stebint, kaip sapne atsiranda sąmoningas suvokimas. Sąmoningų sapnų sukėlimo technikų efektyvumas, sąmoningų sapnų pritaikymo būdai lavinant motorinius įgūdžius ar kūrybiškumą, metakognityviniai jų mechanizmai (pvz., sąsajos su dėmesingu įsisąmoninimu) – tai vienos iš mūsų su kolegomis plėtojamų tyrimų krypčių.