Oro balionu Alpes įveikusio piloto Roberto Komžos fotografijų paroda „Apie meną keliauti“ (Meksika) duris atvers kovo 7 d. 12.30 val. VU Filosofijos fakulteto 2 aukšto fojė.

R. Komža apie meną keliauti:

Nuo 1799 iki 1804 m. Aleksanderis von Humboltas keliavo po Pietų Ameriką. Kelionei jam prireikė dešimties mulų, trisdešimties lagaminų, keturių vertėjų, chronometro, sekstanto, dviejų teleskopų, teodolito, barometro, kompaso, hygrometro, Ispanijos karaliaus rekomendacinių laiškų ir galų gale… ginklo.

1790 m. pavasarį dvidešimt septynerių metų prancūzas Xavier de Maistre apkeliavo savo miegamąjį ir aprašė tai opuse „Kelionė apie mano miegamąjį“. Po aštuonerių metų jis keliavo tuo pačiu maršrutu dar kartą, tik šįkart naktį. Taip gimė „Naktinė kelionė apie mano miegamąjį“. Abiem kelionėms jam prireikė viso labo dviejų pižamų – vienos rožinės ir vienos žydros. Būdamas vos 23-ejų Xavier susižavėjo oreivyste, kuri tuo metu Étienne’o Montgolfier dėka tapo labai madinga visoje Europoje. Be A. Bottono aprašytų dviejų yra ir trečias būdas keliauti aplink pasaulį su dviem, netgi… viena pižama, o tiksliau, visai be pižamos, pradedant kelionę savo miegamajame ir baigiant… Meksikoje.

Bet kol ši kelionė prasidės, man dar reikės įveikti keletą kliūčių. Pirmoji iš jų – viza. Antroji – ugnikalnis, trečioji – depresija. Skubu į… Frankfurtą prie Maino, nes iki lėktuvo liko septynios valandos. Oro uoste begalinis chaosas, bet „American Airlines“, atrodo, negali sutrukdyti niekas ir boingas pakyla entuziastingai plakdamas sparnais. Mes neriam tiesiai į debesį, tik kažkodėl niekas neatsistoja ir nepradeda ploti, o juk debesis beveik taip pat nepaaiškinamas kaip ir muzika, kaip piktybės gėlės ar Goethe’s spalvų teorija. Debesis – tai teorija ir teritorija.

„Keliauti per rūką, kaip per savo prisiminimus. Geriau mokyti žmones piešti, o ne fotografuoti. Tam, kad jie išmoktų mylėti gamtą, reikia, kad jie išmoktų piešti“, – pasak J. Ruskino, einant, važiuojant, skrendant – keliaujant mums reikėtų sustoti kas keletą kilometrų ir pasižvalgyti į tai, kas atsiveria mūsų žvilgsniui, o ne beatodairiškai lėkti tūkstančius kilometrų, mylių, atstumų. Esu tikras, kai kurie iš mūsų jau skaičiuoja savo  įveikas šviesmečiais… Nebūtina viską eskizuoti, nors tik taip galima prisikasti iki „peizažo esmės“, iki klausimo, kodėl atsiranda rūkas, kodėl vieni medžiai atrodo tamsesni už kitus. Galima tapyti ir žodžiais, tik reikia užduoti sau be galo daug klausimų ir pabandyti adekvačiai į juos atsakyti. Tam netgi nebūtina būti genijumi, užtenka netingėti paklausti savęs: „Kokiu žodžiu pakeisti žodį didelis“, kuo šis vandens paviršius ypatingas ar… tiesiog atsiduoti asociacijų žaismui.

Mums atsiveria kitokia – nauja, pilna slapto judėjimo, pasikeitimų ir nesuprantamų dalykų aplinka, kuri ir traukia, ir kelia baimę vienu metu. Priešindamasis tam, aš skubu mintyse paneigti tai, kas akivaizdu, kas daugiau ir stipriau už mane ir mano nuomonę. Gal viena iš svarbiausiųjų priežasčių, verčiančių mus keliauti, yra ne troškimas pamatyti kažką nauja, neregėta, o bandymas pasimėgauti savo žmogiškąja laisve. Ne, tai visiškai nebeįmanoma, todėl mes taip žavimės šituo žaidimu, slėpdami savo laisvės likučius, žavimės tikrai vienintele laukinių žvėrių laisve, skrendame tūkstančius kilometrų kaip plaštakės į liepsną, tik, gaila, ne į savo – į svetimą laisvę. Džiaugiamės tuo, ko patys niekada nebegalėsime patirti. Besaikio įžvalgumo atvesti į neišbrendamą vienatvę, mes stebimės viskuo – kad už mūsų ribų dar apskritai kažkas egzistuoja.

Nusileidus apima momentinė depresija – pradedi vaizduotis, kad tavęs niekas nepasitiks, pavėluos, pamiršo ir apskritai… Tu niekam nereikalingas. Iš esmės taip ir yra, bet… bet depresija išsisklaidė akimirksniu – vos pamačius didžiulę Lietuvos vėliavą didžiausiame oro uoste. Kas sakė, kad jautrumas yra kokybės ženklas?