„Labai gerai atsimenu tą dieną, kai su dviem krepšiais atvykau studijuoti į Vilnių ir stotyje klausinėjau kur ta Saulėtekio alėja ir kaip į ją nusigauti. Tas jausmas buvo tikrai specifinis, bet įsimylėjau Vilnių labai greitai – vos čia atvažiavęs“,– pasakoja Remigijus Šimašius. Seimo narys, Lietuvos teisingumo ministras, o nuo 2015-ųjų – Vilniaus miesto meras, šiandien svajoja paversti Vilnių svetingu, visiems atviru miestu, užimančiu tvirtas pozicijas tarp pirmaujančių Europos sostinių.

Teisininko profesiją Vilniaus universitete įgijęs politikas teigia nesigailintis, kad nedirba tiesiogiai su išsilavinimu susijusio darbo. Jo manymu, karjeros kelias gali pasikeisti ne vieną kartą, o kiekviena nauja patirtis tik praturtina ir sustiprina žmogų. Netikėtų atradimų ir išbandymų R. Šimašius linki kiekvienam, nes būtent jie leidžia  susikurti savo gyvenimo kelią.

Vilniaus universitete baigėte teisės studijas, tačiau tolimesnis karjeros kelias nepakrypo į solidžiai vertinamą privatų verslą. Kas lėmė Jūsų sprendimus tarnauti žmonėms ir siekti viešojo gėrio?

Labai nedaug žmonių, besirenkančių savo profesiją, nesvarbu, ar teisę, ar mediciną, ar kalbas ir istoriją, įsivaizduoja, kad jie būtent tai dirbs iškart pabaigę ir 45-erius metus po to. Vis vien vingių ir pasikeitimų bus.

Neturėjau nusistatymo, kad būtinai studijuosiu teisę. Galvojau apie filosofiją, miškininkystę – visai kitas sritis. Bet man atrodė, kad, viena vertus, teisininko darbas labai įdomus ir teisingas, o kita vertus, ir praktiškas – atrodė, kad tikrai bus ką veikti ir bus įdomu. O kaip gyvenimas pasisuko į šoną: susidomėjau ekonomika, po to natūraliai pradėjau dirbti su politika.  Esu labai dėkingas likimui, kad turėjau tokių progų.

Studijuojant aktualios ne tik profesinės žinios, bet ir bendrųjų kompetencijų sustiprinimas. Tikrai nemanau, kad mano studijų metai studijuojant teisę yra iššvaistyti vien dėl to, kad dabar nedirbu teisinio darbo. Atvirkščiai – jaučiu to privalumus ir manau, kad dirbu tai ką moku. O tai ką moku didžiąja dalimi sužinojau studijų universitete metais.

Studijos laikomos laikotarpiu, kuomet asmenybė formuojasi bene labiausiai. Ko Jus išmokė studijų laikotarpis, o ko teko mokytis ir su kokiais iššūkiais dorotis po jų? Ką jums suteikė universitetas?

Asmenybė turbūt nemažiau formuojasi darželyje, nei universitete, mokykloje taip pat vystomi socialiniai įgūdžiai. Universitete vyksta užsitvirtinimas, atsiranda tam tikri akcentai.

Norėčiau ir kitiems palinkėti, kad jie, kaip ir aš, iš universiteto pasiimtų ne tik tai, kas jiems formaliai pateikiama: ateiti į paskaitas, pasikonspektuoti arba ne, paskui laikyti įskaitas, egzaminus. Tai yra tikrai viena dalis, o kita, galbūt net svarbesnė, yra bendravimas su dėstytojais, kolegomis, kaip asmenybėmis ir domėjimasis įvairiais dalykais, kurie nebūtinai yra susiję su studijomis.

Tai, kad tais metais pradėjau domėtis politika, ekonomika, filosofija man šiandien ypatingai praverčia. Turėjau privilegiją, negalvodamas apie duonos užsidirbimą, apie daugelį buitinių dalykų, tiesiog svajoti ir tyrinėti naujas galimybes. Vėliau paaiškėjo, kad iš tokių keistų tyrinėjimų atsirado labai realūs ir praktiški gyvenimo žingsniai.

Ar kai gavote diplomą, susimąstėte – kas dabar? Su kokiais iššūkiais Jums pačiam teko susidurti?

Pradėjau dirbti dar studijų metu, tad diplomo gavimas man nebuvo kažkokia ryški linija, kaip daug kam būna šiuo metu.

Pasirinkau būtent teisės ekonominę analizę, gan specifinį dalyką, nes teisininkai Teisės fakultete to nesimokė, ekonomistai Ekonomikos fakultete taip pat. Bet aš turėjau ir polinkį tam ir pats domėjausi, man ta sritis buvo labai įdomus atradimas. Todėl pasirinkimas buvo gan aiškus.

Aš siūlau studijuojant nepanirti į buitį – reikia svajoti, tyrinėti galimybes praktikų, profesinių patirčių metu. Ir nebūtinai tai turi būti susiję su profesija. Man kartais atrodo, kad padavėjo darbas galia ateičiai netgi daugiau duoti, negu kažkokia pseudoveikla pagal profesiją, kai iš tikrųjų nelabai ką pagal tą profesiją ir dirbi. Manau, kad studijų metai yra tie, kuriais reikia išbandyti viską, tada baigimo etapas bus natūralus, sklandus, o ne „Baigiau ir tuštuma. Ką veikti?“.

Šiuo metu esate atsakingas už Vilniaus miesto vystymąsi. Kokių universitetų ir kokių studentų reikia Vilniui ir regionui? Ar teisingame kelyje yra dabartinis VU ir kiti universitetai?

Žiūrint į dabartinę Vilniaus raidą, džiaugiuosi, kad jame yra net du studentų miesteliai: Saulėtekyje ir Baltupiuose. Džiaugiuosi, kad tos vietos vis labiau įgauna studentų miestelio veidą, vaidmenį ir kartais net tokios detalės, kaip naktiniai autobusai savaitgaliais irgi prisideda prie to gyvenimo kūrimo.

O dėl universitetų, man atrodo, kad Vilniaus universitetui svarbu didžiuojantis savo ilga istorija, bet būti kartu ir labiausiai istorišku ir progresyviausiu universitetu. Aš matau, kad daliai fakultetų tai labai gerai pavyksta. Iš tiesų labai svarbu būnant seniausiu kartu neužmiršti ir drąsiausiai keistis, būtent tarptautiškumo, vienareikšmiška kokybės palaikymo linkme. Kad neatsitiktų kaip su kitais Vilniuje įsikūrusiais universitetais, kuriuose jaunimas nebenori studijuoti, nes tų universitetų diplomai nebėra kokybės ženklas.

VU turi savo kokybės ženklą, manau, kad VU absolventai yra vertinami tikrai gerai. Tik labai svarbu nepasitenkinti Lietuvos kontekstu, reikia žvelgti europietiškiau ir keistis, kad būtume pavyzdys ir visai Europai.

Švietimas – vienas iš valstybės prioritetų. Jūsų asmeniniu požiūriu, kokį vaidmenį vaidina švietimas mūsų kasdieniniame gyvenime, kokia to reikšmė?

Man atrodo švietimas neturėtų būti atskirtas kaip koks rezervatas, kai yra tik mokyklos, kolegijos, universitetai, o vos išeini už sienos – jau nebe švietimas. Manau, kad reikia visų – ir dėstytojų, ir studentų, ir universitetų bendrai – suvokimo, kad švietimas, lavinimasis vyksta visą laiką. Jeigu sustoji – viskas, grimzti žemyn. Aš pats labai kviesčiau į švietimą žiūrėti taip.

Kaip miesto meras, žinoma, bendrauju su studentais, su universitetų rektoriais, ieškome būdų kaip padaryti Vilnių dar patrauklesne vieta ir studijuoti ir vykdyti mokslinius tyrimus.

Bet didysis darbas yra susijęs su bendruoju lavinimu, kadangi savivaldybė tiesiogiai už tai atsakinga. Bus siekiama vaikus labiau supažindinti su gamtos ir tiksliaisiais mokslais, o šį rudenį startuos mikrokompiuterių programa, kuria penktokai bus įtraukiami ne tik į programavimą, bet ir į techninę kūrybą.

Šia prasme labai svarbiu tampa demokratinės ir kūrybiškos aplinkos mokyklose kūrimas. Moksleiviams reikia gyvenimiškų kompetencijų – kad jaustųsi savo padėties šeimininkais, kad galėtų spręsti apie savo gyvenimą, savo mokyklos gyvenimą.

Jūs turite sąsajų su Centriniu Europos universitetu – kiek jus paveikė tenykščiai įvykiai?

Aš pabaigęs studijas VU turėjau galimybę dar vieną kursą, susijusį su ekonomikos analize, studijuoti CEU. Man ten tikrai labai patiko. Todėl kai iškilo šitie politiniai klausimai Vengrijoje, Vilnius buvo pirmasis miestas, kuris pakvietė juos persikelti, jeigu situacija susiklostytų taip, kad tektų palikti Budapeštą. Džiaugiuosi, kad ir kiti tam pritarė, vėliau pasikalbėjau su švietimo ministre ir sutarimas yra.

Po to laiško išsiuntimo telefonu kalbėjausi su CEU rektoriumi, jie išties buvo dėkingi už mūsų poziciją. Malonu, kad tai padėjo pakeisti ir nuotaiką Vengrijoje. Galime įsivaizduoti – jeigu ten sukurtos netikros problemos ir universitetui sakoma „jums čia ne vieta“, o tą pačią dieną iš kito Europos miesto ateina žinutė „mes jus priimsime“, tai natūraliai daliai žmonių kyla dvejonių – ar mes tikrai viską gerai darome?

Ta dvejonė Vengrijoje yra sukelta ir dėl to labai džiaugiuosi. Rektorius pokalbio metu sakė, kad jie tikisi tą kovą laimėti, kita vertus žinau, kad jeigu nutiktų taip, kad jie nelaimėtų, Vilnius yra pirmasis miestas sąraše, į kurį CEU galvotų persikelti.

Vilnius yra tarptautiškas, jaunystės aura kvėpuojantis miestas. Ko dar reikia Vilniui?

Vilniui kaip tokiam puikiam gyventi miestui iš esmės nereikia verstis kūlversčiais ir daryti kažką tokio, ko nėra. Čia yra ir dinamika, ir istorija, ir ekologija, viskas taip darniai sueina, kad tikrai nereikia nieko fundamentaliai keisti.

Žinoma, yra keli dalykai, kuriuos reikėtų išspręsti. Tai geresnis švietimas, geresnės viešos erdvės ir transporto iššūkių išsprendimas. Visa kita įvyksta savaime, iš tos sinergijos: mes matom besisteigiančias naujas įmones, startuolius ir vykdomus įvairius mokslinius tyrimus.

Sklandus ir geras gyvenimas jau yra čia, tiesiog reikia papildomų postūmių kai kuriose srityse.

Ar pats jaučiatės kuriantis ateities Lietuvą?

Taip, jaučiuosi, ir Vilnių, ir Lietuvą, ir netgi nepasikuklinčiau sakyti, Europą. Manau tai galioja visiems, nebūtinai tik politikoje ar versle pozicijas užimantiems žmonėms. Mes tikrai turime suprasti, kad nebeesame Europos užkampis ir tai kas vyksta pas mus daro tiesioginę įtaką bendram Europos klimatui.

Manau, kad visi absolventai ir studentai ir turėtų taip oriai jaustis – kuriantys Lietuvą.

Kokioje šalyje norėtumėte, kad augtų ir Jūsų vaikai, anūkai? Kaip įsivaizduojate mūsų ateitį?

Kalbant pirmiausia labai konkrečiai – norėčiau, kad augtų Lietuvoje. O dabar klausimas kokia ta Lietuva turėtų būti? Tikrai esu iš tų žmonių, kurie mano, kad taip, už tokią Lietuvą mes kovojome prieš 30 metų ir manau, kad esam gerame kelyje, drąsiai tą sakau.

Mes esame turtingesni ir norėčiau, kad būtume vis turtingesni. Kad Lietuva ne pasiektų ES vidurkį, bet jį pralenktų. Norėčiau, kad Lietuva būtų iš tikrųjų drąsiausia ir dinamiška šalis, kad tai būtų ne tik  sename nevykusiame reklaminiame šūkyje, bet iš tiesų. Ir galėtume drąsiau eksperimentuoti, drąsiau eiti į ateitį.

Ir iš tiesų tikiuosi, kad Lietuva bus labai dinamiška šalis ir tai derės su paprastais gyvenimo kokybės elementais, tokiais kaip švarus oras, vanduo, daug medžių, viskas arti, pasiekiama ir kokybiška. Tokie elementai labai paprasti, bet aš manau, kad jie yra labai svarbūs norint, kad Lietuva būtų įvykių centras.