Praėjusiais metais Vilniaus universitete buvo renkamas rektorius. 2007 m. rugsėjį VU rektoriumi antrajai kadencijai perrinktas akad. Benediktas Juodka. Po rinkimų iš dalies atsinaujino ir prorektorių komanda, joje atsirado naujų veidų – mokslo reikalų prorektoriumi tapo prof. habil. dr. Jūras Banys, o akademinių reikalų prorektoriaus pareigas pradėjo eiti dr. Juozas Galginaitis. Nauja rektoriaus komanda buvo patvirtinta spalio 9 d. Senato posėdyje, o šių metų sausio viduryje jai suėjo 100 dienų.

Ta proga mes siūlome savo skaitytojams interviu su Vilniaus universiteto rektoriumi akad. Benediktu Juodka ir pirmą savo kadenciją einančiais prorektoriais, kuriems šios 100 dienų iš dalies buvo naujos patirties mokykla.

Akad. Benediktas Juodka: „Turime daug svarbių darbų“

Gerbiamas rektoriau, kaip vyksta jūsų atsinaujinusios komandos darbas?

Mes nusprendėme, kad visą savo darbą per ateinančius 5 metus skirsime tam, kad būtų įgyvendintas praėjusiais metais priimtas naujas vidutinės trukmės strateginis veiklos planas. Jis kaip tik sutampa su 5 metų kadencija – apima 2007-2012 m. laikotarpį. Esame numatę nemažai svarbių darbų. Bandome atsižvelgti į įvairius indikatorius – mokslą, studijas, valdymą. Nuo tų indikatorių priklauso universiteto veiklos kokybė. Buvo sudaryta darbo grupė administracijos optimizavimui, jos uždavinys – pateikti kiek galima konkretesnę Vilniaus universiteto valdymo schemą (dabar mes einame decentralizacijos keliu).

Fakultetuose oficialiai atsirado administratoriaus pareigybės. Anksčiau šią funkciją atlikdavo prodekanai, bet jie ne visada turėjo galimybę visiškai atsiduoti tam darbui. Dabar pagal Vyriausybės nutarimą rektoriaus, prorektorių, dekanų ir prodekanų darbas oficialiai tampa administracinio pobūdžio. Žinoma, jie turi teisę dirbti pedagoginį darbą, bet tik papildomai – puse etato.

Pagrindinis jų dėmesys turi būti skiriamas administraciniam darbui.

Galiu drąsiai pasakyti, kad iš dalies atsinaujinusi prorektorių komanda stropiai dirba, siekia įgyvendinti numatomus pokyčius, pagerinti bendrą VU darbą. Komandoje du nauji prorektoriai – tai mokslo reikalų prorektorius fizikas prof. habil. dr. Jūras Banys ir akademinių reikalų prorektorius teisininkas dr. Juozas Galginaitis. Jiems tai nėra visiškai naujas darbas. J. Galginaitis dirbo Teisės fakulteto studijų prodekanu, o J. Banys – Fizikos fakulteto dekanu. Man smagu, kad naujai atėję prorektoriai atnešė į visos prorektorių komandos darbą šviežumo. Tai nauji žmonės su naujomis idėjomis. Tikrai nesuklydau, siūlydamas J. Galginaitį ir J. Banį į prorektorių pareigas – esu patenkintas jų darbu.

Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie numatomą administracinę reformą?

Jau nuveikti tam tikri darbai. Pavyzdžiui, pakeista Skaičiavimo centro struktūra – jis tapo Vilniaus universiteto Informacinių technologijų taikymo centru. Šis reformuotas padalinys jau nuveikė didelį darbą – įdiegė naujas informacines sistemas, kurios yra labai svarbios kokybiškam studijų procesui užtikrinti. Atsisakyta studijų knygelių – egzaminavimo rezultatai įvedami tiesiogiai į informacinę sistemą. Lygiai taip pat – elektroniniu būdu – studentai registruoja savo pasirinktus dalykus. Be to, informacinės technologijos leidžia kovoti su nusirašinėjimo problema. Atitinkamą sistemą mes, panaudodami Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas, išbandėme ir įdiegėme per šią sesiją.

Tam tikros transformacijos laukia ir Studijų direkcijos. Joje turi atsirasti atsakingas už kokybę padalinys. Noriu pabrėžti, kad „kokybę“ čia reikia suprasti plačiąja prasme – ne tik studijų, bet apskritai visos universiteto veiklos kokybė. Numatoma, kad ateityje šis padalinys gali būti išskirtas iš Studijų direkcijos ir tapti savarankiškas.

Taip pat žengiami pirmieji žingsniai siekiant optimizuoti Vilniau universiteto leidyklos darbą. Šiuo metu leidykla yra viešoji įstaiga, o universitetas – jos steigėjas. Mes ieškome būdų, kaip galima būtų teisiškai pritraukti privatų kapitalą leidybos infrastruktūrai gerinti. Deramės su kai kuriomis stambiomis šalies leidyklomis. Šį reikalą kaip tik kuruoja prorektorius J. Banys.

Tikriausiai yra nemažai darbų, kuriuos pradėjo dar praėjusios kadencijos prorektorių komanda, o užbaigti teks šiai. Ar daug tokių darbų susikaupė?

Mes tęsiame darbą, pradėtą kuriant mokslo, studijų ir verslo integracijos slėnius. Anksčiau Vilniaus universitetas jau buvo pateikęs dviejų slėnių – Saulėtekyje ir Santariškėse – vizijas. Kaip tik prieš keletą dienų Švietimo ir mokslo ministerija ir Ūkio ministerija patvirtino penkių Lietuvos slėnių vizijas, tarp jų ir mūsų pasiūlytų Saulėtekio technologijų bei Santariškių „Sontekos“ slėnių. Dabar reikia žengti kitą žingsnį – parengti slėnių veiklos programas.

Svarbu ir įprasti darbai. Baigėsi 2007-ieji, reikia ruošti Vilniaus universiteto ataskaitą. Nors tai iš esmės tradicinis darbas, mes nusprendėme pertvarkyti ataskaitos struktūrą pagal strateginio veiklos plano struktūrą. Pertvarkyti ją – dar vienas papildomas uždavinys.

Labai didelis darbas – 2008 m. biudžeto sąmatos sudarymas. Reikia spręsti labai svarbius klausimus – numatyti pajamas bei išlaidas, subalansuoti biudžetą. Tą darbą galima būtų prilyginti ištisos valstybės biudžeto formavimui. Reikia parengti projektą, kuris bus teikiamas universiteto Tarybai ir Senatui. Tai irgi nenaujas, bet labai daug pastangų ir laiko reikalaujantis darbas.

Artimiausiu metu planuojama paruošti investicinį Šv. Jonų bažnyčios varpinės rekonstrukcijos projektą, kurio numatoma sąmata yra apie 10 mln. litų. Taip pat toli pažengta Filologijos fakulteto Skandinavistikos centro pastatų įrengimo ir rekonstrukcijos darbuose. Turime viltį gauti tam paramos iš vieno Norvegijos fondo. Be to, nereikia pamiršti, kad laukia 52 dar 2004-2006 m. pradėti vykdyti ES struktūrinių fondų projektai. Siekiant, kad jie būtų sėkmingai užbaigti, o pinigai laiku įsisavinti, irgi tenka daug dirbti.

Ar prorektorių komanda stebi įvykius švietimo reformos srityje?

Žinoma, stebi. Kitaip ir negali būti. Pavyzdžiui, visuomenėje daug aistrų kelia naujas Lietuvos mokslo ir studijų įstatymo projektas. Mes irgi negalime palikti jo be dėmesio. Su prorektoriais esame apsvarstę paskutinį projekto variantą. Galima pasakyti, kad pastaruoju metu aktyviai prie jo dirbame – kai kur kritikuojame, kai kur teikiame savo formuluotes. Nuo šio įstatymo daug kas priklauso, todėl tikimės, kad į mūsų nuomonę bus atsižvelgta. Tas projektas tikrai yra stebimas.

Formuojant rektoriaus komandą atsirado naujos – rektoriaus patarėjo – pareigos. Ar tai pasiteisino? Kokios yra rektoriaus patarėjo funkcijos?

Vėl paminėsiu naują VU strateginį veiklos planą. Jame yra vienas labai svarbus punktas – internacionalizacija. Tai ryšių su užsienio universitetais palaikymas, studentų iš užsienio pritraukimas. Čia iš tikrųjų tenka spręsti labai daug klausimų. Nutarta, kad rektorate būtų naudinga turėti žmogų, kuris skirtų visą dėmesį internacionalizacijos klausimams.

Buvusi akademinių reikalų prorektorė doc.dr. Birutė Marytė Pociūtė labai daug domėjosi internacionalizacijos galimybėmis studijų srityje, lankėsi daugybėje konferencijų, kur buvo analizuojami atitinkami klausimai. Aš pagalvojau, kad būtų išmintinga panaudoti jos patyrimą ir paprašiau ją puse etato eiti mano patarėjo pareigas ir, kuruojant Tarptautinių programų ir ryšių skyrių, padėti įgyvendinti mūsų universiteto internacionalizacijos programą.

Galimybių čia yra nemažai. Pasaulyje įprasta kartu su kitais universitetais vykdyti jungtines studijų programas (joint degree). Viena tokia programa jau veikia VU Medicinos fakultete. Mes taip pat turime kelias tarptautines magistrų programas, dėstomas užsienio kalba. Į jas labai svarbu pritraukti daugiau studentų iš užsienio. Be to, reikia galvoti ir apie atitinkamas bakalauro pakopos programas, apie tai, kuo jos galėtų sudominti studentus iš užsienio, kaip jas galima būtų vykdyti.

Kaip matote, darbo yra tikrai nemažai, todėl esamoje situacijoje be patarėjos, kuruojančios tarptautinius VU ryšius ir studijų internacionalizacijos klausimus, dirbti būtų labai sunku.

Juozas Galginaitis: „Tikrai nesu pamiršęs studentų“

Jūs jau 100 dienų einate akademinių reikalų prorektoriaus pareigas. Su kokiais netikėtumais teko susidurti šiame darbe? Kas jums buvo nauja?

Manau, kad vadinti tai netikėtumais būtų per skambu. Aš turiu administracinio darbo patirties, kurią įgijau ne tik dirbdamas Teisės fakulteto prodekanu. Daugiau mažiau žinojau, koks darbas čia manęs gali laukti, todėl nuoširdžiai pasakysiu, kad pavadinti netikėtumais tai, ką čia patyriau, būtų neteisinga.

Žinoma, tam tikrų naujovių šiame darbe yra. Pavyzdžiui, negalvojau, kad teks pasirašinėti tiek įvairių raštų, sutarčių. Pačioje kadencijos pradžioje teko pasirašinėti paskolų sutartis. Vienas studentas kartais ima net ne vieną paskolą. Būdavo taip, kad jau netgi nešdavausi popierius namo.

Kitas naujas patyrimas – dalyvavimas rektorato posėdžiuose. Čia aš pamačiau, kad kartais būtų neblogai, jei tam tikri dekanai dalyvautų sprendžiant klausimus. Tokios būtų mano pagrindinės pastabos.

Kuo darbas Vilniaus universiteto centrinėje administracijoje skiriasi nuo darbo fakultete? Ar nesigailite sutikęs eiti šias pareigas?

Skirtumas yra akivaizdus. Darbas čia, centrinėje administracijoje, jau daugiau mažiau primena ministerijos aparato darbą. Dirbdamas fakultete gali pajusti, kad esi tikrai akademinėje aplinkoje. Daugiau matai studentus – susitinki juos koridoriuose, paskaitose. Truputį kitokios ir dalykinio bendravimo kryptys – kai dirbau fakultete, dažniau darbo reikalais tekdavo bendrauti su prorektoriais, o kai pats tapau prorektoriumi, pastebėjau, kad tenka daug lankytis ministerijose ir kitose, taip sakant, išorinėse institucijose. Tokį atstovavimą visam universitetui aš pavadinčiau kokybiniu skirtumu.

Nesigailiu pradėjęs eiti prorektoriaus pareigas todėl, kad tiesiog žiūriu į priekį, nes sprendimas jau priimtas. Jei kažkas viduje būtų kuždėjęs, kad nereikia čia eiti, tai ir nebūčiau ėjęs. Bent per šimtą dienų nepajutau, kad bučiau pavargęs ir ilgėčiausi kiek ramesnio darbo. Darbas fakultete buvo irgi labai įtemptas. Studijos yra studijos – tai procesas, kuris visada reikalauja daug dėmesio.

Ar jau pajutote prorektoriaus darbo ritmą? Kokia jūsų darbo diena? Kada ji prasideda ir kada baigiasi?

Aš mėgstu ilgai ir daug dirbti. Pamačiau, kad tikrai nesu čia vienišas. Būna, kad atidirbęs savo normą, vakare išvažiuodamas namo, matau, kad vieno kito prorektoriaus automobilis dar stovi aikštelėje. Vieną kartą mano kolega administracinių reikalų prorektorius dr. Aleksas Pikturna prisipažino, kad sėdėjo darbe net iki 22 val. vakaro. Šiaip aš nesu darboholikas, nes galiu puikiausiai jaustis ir nedirbdamas. Išdirbu savo normą – 12 valandų. Darbe būnu apie 6.45 val. ir paprastai išeinu 18.45. Darbo kodeksas leidžia dirbti 12 valandų – ne daugiau. Todėl kartais juokaudamas priekaištauju kolegoms, kurie dirba ilgiau, kad jie pažeidžia įstatymą ir, jei nesiliaus to daryti, kreipsiuosi į Konstitucinį Teismą, kad jų darbo rezultatus pripažintų antikonstituciniais. Aš moku gerai atsipalaiduoti nuo darbo. Jau įsėdęs į automobilį sugebu atitrūkti ir namuose mane retai aplanko mintys, susijusios su darbo reikalais.

Dabar, jau turėdamas patirties, gal galėtumėte pasakyti, kokios asmeninės savybės Vilniaus universiteto akademinių reikalų prorektoriui yra pačios svarbiausios? Kodėl?

Manau, kad pati vertingiausia akademinių reikalų prorektoriaus savybė – palankumas studentams. Kitaip – privengiant, nemėgstant studentų – šio darbo neįmanoma dirbti. Kita svarbi savybė – nebijoti juodo darbo. Be to, prorektorius turi įsiklausyti į įvairias idėjas. Aš manau, kad geriau vienas nedidelis kasdienis žingsnis į priekį nei skambūs pareiškimai, ir stengiuosi to laikytis.

Prorektorius turi jausti tą sistemą, su kuria dirba. Jis turi mokėti ją suvaldyti. Einant šias pareigas tenka labai daug bendrauti. Stengiuosi tam kuo geriau panaudoti šiuolaikines komunikacijos priemones – netgi sakyčiau, kad mano pokalbiai telefonu ar gyvi pokalbiai su kolegomis ir studentais užima mažiau laiko nei bendravimas su jais elektroniniu paštu. Kasdien gaunu kelias dešimtis žinučių ir maždaug tiek pat parašau atsakydamas į iškilusius klausimus. Kas su manimi ilgiau dirba, žino tokį mano darbo stilių.

Taip pat reikia susitaikyti su laiko trūkumu. Kai pradėjau dirbti prorektoriumi, kartu dirbau Teisės istorijos ir teorijos katedros vedėju, tačiau tų pareigų jau atsisakiau. Kitą semestrą dar iš senesnių įsipareigojimų dėstysiu vieną kursą, bet tikrai nežinau, ar galėsiu ir toliau derinti savo pedagoginę veiklą su prorektoriaus darbu. Mokslui laiko irgi beveik nelieka. Šiuo požiūriu akademinių reikalų prorektoriui reikia meilės savo darbui, o meilė, kaip žinoma, reikalauja atsidavimo ir pasiaukojimo.

Kokiems klausimams spręsti per šią savo kadenciją Jūs skirsite ypatingą dėmesį? Kuriuos klausimus, Jūsų manymu, reikėtų išspręsti pirmiausia? Kokias Jūs žadate naujoves?

Vertindamas savo gyvenimo patirtį ir, matyt, būdą, aš esu šalininkas evoliucijos – ne revoliucijos. Jeigu tikrai nori ką nors daryti ir padaryti – reikia įsiklausyti, įsijausti į procesus, o po to pakreipti juos reikiama linkme. Reikia būti savotišku režisieriumi, kuris stebi iš šalies ir kartais, gal net aktoriams nepastebint, kai ką koreguoja.

Manau, kad labai svarbu užtikrinti grįžtamąjį ryšį tarp studentų ir dėstytojų. Studentams turi būti sudaryta galimybė vertinti dėstytojus ir jų dėstomus dalykus. Kai kurie fakultetai tai daro, kiti dar ne. Mes norime centralizuoti šį procesą, padaryti bendrą sistemą.

Kiekvienam dėstytojui būtų naudinga pamatyti savo darbo silpnąsias puses. Tačiau ne mažiau svarbu, kad būtų išgirstas ir dėstytojas, todėl tiek viso universiteto, tiek kamieninių padalinių administracija tiesiog privalo organizuoti efektyvų grįžtamąjį ryšį su dėstytojais. Kaip visa tai „neskausmingai“ įgyvendinti mūsų bendruomenėje, suka galvą mano vadovaujamos darbo grupės nariai. Dirbame, susirinkdami ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, jau nuo lapkričio 28 d. ir planuojame pirmuosius savo darbo rezultatus pristatyti Senatui balandžio 22 d. Beje, Mokslo ir studijų įstatymo projekte, kurį šiomis dienomis taip audringai aptarinėja visa šalis, numatyta, kad aukštosios mokyklos privalo turėti vidinę kokybės užtikrinimo sistemą. Ruošiamės ir tam – jau vasario mėnesį turėtų pradėti veikti naujas Vilniaus universiteto padalinys – Kokybės vadybos centras.

Kaip teisininkui man itin rūpi klausimai, susiję su studijas reglamentuojančiais teisės aktais. Yra studijų nuostatos, bet kai kurie jų punktai šiek tiek pasenę. Sakyčiau, reikalinga ne tik nauja nuostatų redakcija, bet totali visų studijas reglamentuojančių teisės aktų kodifikacija. Nes, be nuostatų, yra daug atskirų Senato ar Senato komisijos priimtų dokumentų. Manau, kad visiems būtų geriau, jeigu Vilniaus universitetas turėtų bendras ir tarpusavyje gerai derančias akademinius procesus reglamentuojančias taisykles.

Reikia skirti dėmesio ir mokymosi visą gyvenimą aspektams. Ne taip seniai sužinojau, kad, statistiniais duomenimis, Europos Sąjungoje per pastaruosius kelis mėnesius vienokius ar kitokius kursus lankė 10 proc. gyventojų. Lietuvoje, pavyzdžiui, tokių gyventojų buvo apie 5 proc., o Švedijoje – 23 proc. Tad šioje srityje turime labai didelių perspektyvų. Pavyzdžiui, Lenkijoje dėl emigracijos ir demografinių priežasčių jau jaučiamas reguliariųjų studentų trūkumas. Lietuvai irgi greitai teks susidurti su šia problema.

Jūsų kompetencijai dabar priklauso visi Vilniaus universiteto studentai. Kaip Jums sekasi su jais bendrauti? Su kokiais klausimais jie pas Jus ateina dažniausiai?

Dirbant prorektoriumi tiesioginio kontakto ir bendravimo galimybių yra mažiau negu fakultete, dirbant prodekanu. Per tą šimtą dienų buvo tik keli atvejai, kai man asmeniškai teko bendrauti su studentais, atvykusiais į Studijų direkciją gauti informacijos įvairiais juos jaudinančiais klausimais. Daugiausia bendrauju su Studentų atstovybe, su studentų atstovais Senate. Kartą per mėnesį rengiame su jais tradicinius susitikimus – jau buvome susirinkę tris kartus. Susirinkimuose mes svarstome įvairius klausimus.

Paskutinį kartą, pavyzdžiui, aptarinėjome studentų organizuotą akciją „Nenusirašinėk!“ ir problemas, susijusias su studentų, vykstančių studijuoti į užsienio universitetus pagal ERASMUS programą, rezultatų įskaitymu bei šių studentų įtraukimu į konkursines eiles. Artėja vasara, kai nemaža dalis studentų nori išvykti padirbėti į užsienį. Noras suprantamas, tačiau ar jo įgyvendinimas visada dera su mūsų studijų procesu? Labai abejoju ir, tiesą sakant, nežinau, ar šiuo atveju sugebėsiu sukurti situaciją, kai „ir vilkas sotus, ir avis sveika“…

Jūras Banys: „Darbo ritmas visur yra darbo ritmas“

Su kokiais netikėtumais Jums teko susidurti šiame darbe? Kas Jums buvo nauja?

Vienintelė didesnė naujovė buvo posėdžių kiekis. Nemaniau, kad jų bus tiek daug. Daugiau jokių netikėtumų kaip ir nebuvo. Kadangi visą gyvenimą, nuo 1985 metų, dirbu Vilniaus universitete, tai jau esu apsipratęs su čia esama vidine tvarka. Bet daugybė posėdžių, kuriuose tenka dalyvauti, buvo tikrai nauja.

Ar yra skirtumas tarp darbo fakultete ir centrinėje administracijoje?

Toks skirtumas, žinoma, yra. Net sakyčiau – didelis skirtumas. Kai dirbi fakulteto dekanu, tai tik už tą fakultetą ir esi atsakingas. Dirbdamas centrinėje universiteto administracijoje, nors ir atsakai tik už vieną kuruojamą sritį, faktiškai dirbi su visais akademiniais padaliniais. Kartu ir nagrinėjamų problemų spektras yra daug platesnis ir įvairesnis.

Ar pasikeitė Jūsų darbo ritmas?

Norėčiau pasakyti, kad darbo ritmas visur yra darbo ritmas. Čia didelio skirtumo tikrai nepajutau.

Ar nesigailite, kad sutikote eiti šias pareigas?

Ar dabar, pradėjęs dirbti, galiu pasakyti, kad gailiuosi? Žinoma, galima pajuokauti ir pasakyti, kad žinojau, jog bus blogai, bet kad bus taip blogai, net neįtariau. Rimtai kalbant, šis darbas turi savo specifiką. Pagrindinė problema ta, kad jį labai sunku derinti su moksliniu darbu. Kai dirbau fakultete, per laisvą minutę visada galėjau užeiti į laboratoriją. Dabar dirbu centriniuose rūmuose ir laboratorija liko toli. Per laisvą minutę į ją jau nebeužsuksi.

Ar bandote derinti administracinį ir mokslinį darbą?

Bandau derinti, kiek galiu. Pavyzdžiui, penktadienis man yra diena, skirta Fizikos fakultetui. Tą dieną aš dirbu su studentais, bet tai yra labai mažai. Be to, būna, kad penktadieniais vyksta ir posėdžiai, kuriuose turiu dalyvauti kaip prorektorius. Būna ir administracinių darbų, kuriuos reikia skubiai padaryti. Tad penktadieniais kartais irgi tenka nemažai keliauti ir būti toli nuo fakulteto.

Kada prasideda Jūsų darbo diena ir kada ji pasibaigia?

Negaliu pasakyti, kad esu iš tų žmonių, kurie ateina į darbą labai anksti. Esu labiau linkęs ilgiau padirbėti vakare ir po to gerai išsimiegoti. Darbe dažniausiai būnu apie aštuntą valandą ryto. Sunkiau pasakyti, kada tas darbas baigiasi. Pavyzdžiui, antradieniais po darbo centriniuose rūmuose važiuoju į fakultetą, turiu ten seminarą su doktorantais. Būna, kad ir centriniuose rūmuose tenka dirbti ilgiau, tad darbas gali baigtis ir aštuntą, ir devintą valandą vakaro. Čia jau kaip pasiseka.

Ar galėtumėte pasakyti, kokios asmeninės savybės Vilniaus universiteto mokslo reikalų prorektoriui yra pačios svarbiausios?

Ko man pačiam trūksta – tai greito mąstymo. Reikia išmokti labai greitai orientuotis, kadangi problemų yra daug. Tiesiog, jeigu kiekvieno klausimo sprendimui skirsi marias laiko (tai, žinoma, būtų idealu), nieko nespėsi. Be to, be problemų sprendimo, dar turiu bendrauti su žmonėmis. Visiems šiems darbams tikrai reikia truputį kitokio – greitesnio, tikslesnio mąstymo.

Jūs sakote, kad tenka spręsti labai daug problemų. Ar jau išmokote optimizuoti laiką, skiriamą kiekvienos problemos sprendimui?

Kaip minėjau, bandau derinti laiką, bandau mąstyti greičiau, bet ne visada tai pavyksta padaryti. Kiekviena problema yra labai individuali. Problemų sprendimo klausimas visada opus, nes mes neturime vieno tikslaus problemų sprendimo recepto. Kiekvieną kartą reikia šnekėtis su žmonėmis, tartis su kolegomis ir tokiu būdu ieškoti klausimo sprendimo.

Ar eidami šias pareigas pamatėte naujų esminių problemų?

Visos problemos buvo aiškios ir anksčiau. Čia Amerikos tikrai neatrasi. Pagrindinė problema, nuo kurios nepabėgsi, ta, kad Lietuvoje mokslas ir studijos finansuojami nepakankamai. Tai nuo mūsų visiškai nepriklauso. Paskutinis atradimas, kurį man pasakė mano kolega strateginės plėtros reikalų prorektorius, prof. habil. dr. Juozas Rimantas Lazutka, – kad Suomija mokslui skiria tiek pat, kiek ir Lietuva. Tiksliau, suma yra ta pati, tik skirtumas tas, kad Suomija tiek skiria eurais ir per vienerius metus, o Lietuva – litais ir per septynerius metus. Tai reiškia, kad, palyginti su Suomijos universitetais, mes gauname kur kas mažiau lėšų. Čia pat reikia nepamiršti, kad šiandien mokslas yra globalus reiškinys, norint ką nors pasiekti, konkuruoti reikia ne vietiniu, o pasauliniu mastu. Kitaip sakant, mums gyvybiškai svarbu žaisti toje pačioje lygoje, bet tam reikia ir atitinkamo finansavimo.

Ar jau sugalvojote, ką galima būtų padaryti esant tokiai padėčiai?

Padaryti kai ką, žinoma, galima. Norėčiau pabrėžti, kad situacija yra sudėtinga, bet ne katastrofiška. Pavyzdžiui, šių metų biudžete daug daugiau dėmesio skirta mokslui ir leidybai. Šios sritys turi gauti padidintą finansavimą.

Kita džiugi iniciatyva – bus sudarytas atskiras fondas doktorantų kelionėms į konferencijas. Visada pabrėždavau ir pabrėžiu, kad doktorantai – mūsų ateitis, jie, atėjus laikui, visus mus pakeis. Todėl esu įsitikinęs, kad jie turi pamatyti, kas dedasi pasaulyje. Kaip sakoma – ir save parodyti, ir į kitus pažiūrėti. Manau, turi būti iškeltas tikslas, kad doktorantas per savo doktorantūros laikotarpį bent vieną kartą gautų lėšų nuvažiuoti į tarptautinę konferenciją. Tai labai reikalingas dalykas, nes, kaip sakoma, savam krašte pranašu nebusi. Yra ir kitas privalumas – pamačius, kas ir kaip kitur daroma, paaiškėja, jog ir čia nėra taip blogai, kaip atrodo.

Viktoras Denisenko