Viena vertus, labai gerai, kad toks reitingavimas atliekamas – padeda susiorientuoti žmonėms, kas yra kas Lietuvoje, kuris universitetas laikomas geriausiu, pagal kokius kriterijus vienas ar kitas universitetas lyderiauja. O kartu – gerai ir patiems universitetams pamatyti, kur dar reikėtų pasitempti, kurias pozicijas praradome ir kurie konkurentai padarė esminę pažangą ar lipa ant kulnų.
Toks reitingavimas kartu su stojančiųjų skaičiaus pasikeitimu, naująja aukštojo mokslo reforma ir būsimu universitetų valdymo modelio pasikeitimu neleidžia universitetams stagnuoti, tapti užpelkėjusia bala, į kurią nebeatiteka ir iš kurios nebeišteka naujos srovės.
Taip pat gerai, kad reitingavimą atlieka ne viena firma ar vienintelis žurnalas, o yra kelios nuomonės.
Deja, kartais nevisiškai aiškūs vertinimo kriterijai.
Negalėčiau kalbėti apie visas sritis, tačiau finansų valdymo klausimuose tikrai yra daug neaiškumų. Sakykime, kad ir toks dalykas kaip specialiosios programos lėšos – universitetų biudžetuose jos sudaro ženklią dalį. Tai – lėšos, surenkamos iš studentų, mokančių visą ar dalinę įmoką už mokslą, lėšos iš universitetų teikiamų paslaugų, pavyzdžiui, Botanikos sodo ar Šv. Jonų bažnyčios koncertų lankymo ir kt. Tačiau tiek viena, tiek kita reitingavimą vykdžiusi organizacija tas lėšas ignoravo, nors, mano manymu, šių lėšų dydis ir ypač jų santykis su visomis universiteto pajamomis rodo universitetų sugebėjimą ieškoti alternatyvių pajamų šaltinių, diversifikuoti savo pajamų srautus, tuo sumažinant galimą riziką „užsisukus“ pagrindiniams pajamų kraneliams. Taip pat pasigedau klausimų apie universitetų investicijas į įrangą, pastatus, buities pagerinimą. „TIMES“ reitinguose prašoma pateikti apie tai informaciją, nes nuo to priklauso kitas vertinimo kriterijus – studijų sąlygos. Aišku, Lietuvoje tam tikrų metų rodiklius gali smarkiai pagerinti ar pabloginti vyriausybių pasikeitimai – atėjus vienai valdžiai perdėtai imamas „mylėti“ vienas universitetas, pasikeitus valdžiai – kitas ar kiti. Taip pat gerokai suglumino vienos reitingavimą vykdžiusios organizacijos noras finansus skaičiuoti nuo 2006 m. remiantis naujuoju Mokslo ir studijų įstatymu. Bandėme jiems aiškinti, kad įstatymas įsigaliojo tik 2009 m. ir 2010-ieji buvo pirmieji metai, kada lėšos buvo skirstomos laikantis naujojo įstatymo tvarkos, tačiau kai jie paprašė pateikti 4 metų duomenis – tikrai universitetai turėjo labai „kūrybiškai“ pateikti nesulyginamus skaičius. Gal dėl to, gal dėl kitų priežasčių, bet kai kurie universitetai pagal tuos pateiktus skaičius sugebėjo pakilti per 5–6 vietas reitingų lentelėje. Labai keistas pasirodė ir klausimas reitinguose dėl kontraktų su viešosiomis kultūros įstaigomis. Suprantu, kad tai yra aktualu dviem, gal trims universitetams, tačiau kitiems tie skaičiai sudaro šimtąją procento dalį jų pajamose. Juk klausimas dėl visų kontraktų su verslo įmonėmis ar kitomis organizacijomis apėmė ir tas viešąsias kultūros įstaigas, kam dar reikėjo jas išskirti? Pagal tokią reitinguotojų logiką, ko gero, reikėtų atskirai išskirti kontraktus su statybų bendrovėmis (tikėtinas laimėtojas VGTU), kontraktus su teisininkų firmomis (tikėtini laimėtojai VU ir MRU), kontraktus su mokyklomis (tikėtini laimėtojai ŠU ir VPU) ir taip toliau. Deja, panašūs klausimai verčia smarkiai abejoti reitinguotojų nešališkumu arba profesionalumu. Labai tikiuosi, kad ateityje tokių nesusipratimų mažės, o reitingai bus sudaromi remiantis oficialia universitetų skelbiama informacija – balansais, veiklos rezultatų ataskaitomis, rektorių metinėmis ataskaitomis ir kt., stengiantis kuo labiau išvengti kūrybiškumo ir šališkumo.
Komentarų nėra. Būk pirmas!