Vietoj šortų mažą berniuką aprenkite šiltomis kelnėmis, ant marškinėlių užvilkite storą megztinį, o vasarines basutes pakeiskite sunkiais žieminiais batais. Berniukui bus šilčiau, bet ar nuo to pasikeis jo mąstymas? Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Marius Šaulauskas teigia, kad mokslo ir studijų reforma yra lyg drabužėlių keitimas vaikui – pakeičiama išorė, bet ne vaiko mąstysena, t. y. ne Universiteto dvasia.

„Jei aukštasis mokslas nebus tinkamai reformuotas, po 10 metų universitetus galėsime vadinti paskaitų skaitymo fabrikėliais“, – konstatuoja kitas „U. V.“ pašnekovas, Premjero sudarytos darbo grupės narys, Vilniaus universiteto docentas dr. Mantas Adomėnas. Ir priduria, kad reforma iki šiol neįvyko, nes buvo bandoma įgyvendinti tobulą reformą.

Studijų kokybė – ta pati, kaina – skirtinga

Panašu, kad aukštasis mokslas priėjo liepto galą. Visi sutaria, kad reforma būtina, tačiau nenustoja ginčytis, kokia ji turi būti. Premjero Gedimino Kirkilo sudarytos darbo grupės pasiūlytą partijų susitarimo dėl mokslo ir studijų reformos projektą galima būtų pavadinti reformos gairėmis. Kas konkrečiai bus daroma, dar nesutarta.

Partijų susitarimo projekte siūloma, kad studijų finansavimas susidėtų iš valstybės kompensuojamos dalies (studento krepšelio), asmeninio studento įnašo ir kitų šaltinių, pavyzdžiui, verslininkų paramos. Abiturientai jau baiminasi, kad gali tekti mokėti už studijas. Politikai ramina, kad veiks efektyvi paskolų sistema, be to, patys gabiausi studentai ir dabar gauna vardines stipendijas. Tačiau geresnės studijų kokybės, laboratorijų atnaujinimo teks palaukti penketą metų.

Jei reforma bus pradėta vykdyti šį rugsėjį, galima teigti, kad būsimieji abiturientai mokės už studijas, o žadamomis kokybiškesnėmis studijomis džiaugsis dabartiniai aštuntokai. Vilniaus universiteto Studentų atstovybės (VU SA) prezidentė Nora Žukauskaitė sako, kad studentams svarbu, kas bus pereinamuoju laikotarpiu: „Ką tik įstojęs studentas turės mokėti pilną kainą, kai kursu vyresnis jos nemokės, o studijų kokybę abu gaus tokią pačią. Kodėl silpniausia grandis – studentai – turi būti apkrauti valstybės pareiga mokėti už aukštąjį mokslą, juolab kad kokybė dėl to gerės tik per 5–10 metų?“ Studentų atstovė abejoja, kiek studentų įnašas pagerins studijų kokybę.

„Tik tada, kai matysime ne metmenis, ne projektus, o kaip sistema veiks nuo A iki Z, galėsime pasakyti, ar studentai pritaria reformai“, – VU SA prezidentė kategoriška.

Nutylimi reformos aspektai

N. Žukauskaitė, dalyvavusi įvairiose su mokslo ir studijų reforma susijusiose darbo grupėse, įvardija nutylimus mokslo ir studijų reformos aspektus: „Nėra plano, kaip pritraukti verslą, nekalbama, kiek valstybė gali skirti studijoms, nėra sudėlioti prioritetai, kurios mokslo kryptys būtų finansuojamos, nekalbama apie tinkamą studentų pasiskirstymą tarp universitetų, kolegijų ir profesinių mokyklų, nekalbama, kaip bus reformuota socialinė parama studentams.“

N. Žukauskaitė primena, kad prie kiekvieno VU fakulteto veikia Alumnų draugijos, kurių nariai gabiems studentams skiria stipendijas. „Kiekvienas fakultetas turėtų būti suinteresuotas, kad alumnai remtų studentus. Verslas kartu su valstybe turėtų būti suinteresuoti, kad universitetai parengtų reikiamą kiekį specialistų. Studentas po praktikos lieka dirbti, tuo tarpu verslas remia jo tolesnes studijas – apie tokius modelius nėra kalbama, bet aš manau, kad tai vienas iš pagrindinių dalykų kalbant apie aukštąjį mokslą,“ – dėsto VU SA prezidentė.

Studentų atstovybės prezidentė VU studentams pasiūlė atsakyti į klausimus „Kas yra studijų kokybė?“, „Kaip įsivaizduojate kokybiškas studijas?“. Anot jos, dauguma studentų atkreipė dėmesį į techninius aspektus – elektroninius konspektus, bendravimą su dėstytojais: „Tai nereikalauja finansinių investicijų. Reikia tik noro ir dėstytojo siekio rūpintis savo dėstomu dalyku, kad jis būtų konkurencingas kitų dalykų atžvilgiu, studento motyvacijos reikalauti ir prašyti.“

Studento krepšelis – savotiškas spyris

Premjero suformuotos darbo grupės narys, vienas iš aukštojo mokslo reformos principų rengėjų, Demokratinės politikos instituto vadovas, Vilniaus universiteto docentas dr. Mantas Adomėnas sako, kad įvedus studento krepšelio sistemą, universitetai bus suinteresuoti konkuruoti dėl finansavimo ir todėl kels studijų kokybę, stengsis pritraukti geriausius dėstytojus.

Darbo grupės narys papasakojo stojamojo konkurso tvarką, kuri turėtų įsigalioti po reformos: Universitetas nežino, ar konkurse dalyvaujantis abiturientas turi finansavimą, ar ne. Jis mato tik jo egzaminų rezultatą. Universitetas, remdamasis rezultatais, pasiūlo studentui vietą su sąlyga, kad šis susiras lėšų studijoms. Tada studentas dalyvauja konkurse krepšeliui, t.y. valstybės finansavimui gauti.

„Visi universitetai turėtų teisę didinti studentų skaičių, bet krepšelių skaičius nuo to nepadidėtų. Kiek studentų universitetas priims, lemtų tik universiteto gebėjimas suteikti kokybiškas studijas. Tarkim, iš 80 abiturientų 60 abiturientų gauna krepšelius, o kitus 20 abiturientų pagal egzaminų pažymius universitetas priimtų, bet jie krepšelių negauna, – naują finansavimo tvarką paaiškina dr. M. Adomėnas. – Tada tie 20 abiturientų gali ieškoti tikslinių fondų, verslininkų paramos, imti paskolą visai studijų kainai sumokėti. Pavyzdžiui, jei abiturientas nori studijuoti mediciną, bet negauna krepšelio, jis gali dalyvauti, tarkim, Sveikatos apsaugos ministerijos konkurse. Tokį konkursą laimėjęs abiturientas įsipareigotų, pavyzdžiui, baigęs studijas dirbti Lietuvoje 5 metus, o ne išvažiuoti į Norvegiją…“

Anot dr. M. Adomėno, gavusiam krepšelį studentui turėtų būti sudaryta galimybė studijuoti ten, kur jis nori, nedarant skirtumo tarp valstybinių ir privačių universitetų. Prieš tai turėtų atsirasti kelios reitingavimo sistemos, abiturientai turėtų gauti daugiau informacijos apie studijų pasirinkimo galimybes.

Darbo grupės vardu dr. M. Adomėnas sako, kad nemato kito būdo, tik padidinti studentų suinteresuotumą tiek renkantis specialybę, tiek kontroliuojant studijų kokybę: „Studento krepšelis“ – savotiškas spyris, siekiant aukštąjį mokslą išjudinti iš mirties taško. Kai aukštojo mokslo sistema pradės normaliai veikti, galbūt to galėsime atsisakyti.“

Dr. M. Adomėnas stengiasi atremti priekaištus, kad tokia finansavimo sistema būtų rinkos santykių įvedimas į universitetus ir reikštų mirtį techninėms disciplinoms, kurios yra brangesnės, bei humanitariniams mokslams, kur nėra aiškaus atsiperkamumo principo. Demokratinės politikos instituto vadovas sako, kad nuo to apsaugotų „valstybės užsakymas“: universitetai dalyvautų konkurse, pavyzdžiui, rengti branduolinius fizikus.

Finansavimas – ne šlamštui

Pasak dr. M. Adomėno, pagal partijų susitarimą finansavimas turėtų būtų didinamas tuo pačiu jį kitaip paskirstant. „Dabar 80 procentų mokslui skiriamų pinigų ateina administracinio paskirstymo būdu, neatsižvelgiant į tai, ar kuriamas visiškas šlamštas, ar kokybiškas mokslas, 20 procentų – per konkursus. Yra daugybė būdų imituoti mokslą, kokybiškas studijas. Pavyzdžiui, publikacijos užsienio provincinių universitetų ar institutų žurnalėliuose vertinamos taip pat, kaip mokslinės publikacijos tarptautiniuose pripažintuose leidiniuose“, – konstatuoja darbo grupės narys. Siūloma mokslą 100 procentų finansuoti per konkursus, o palaikomasis mokslo finansavimas priklausytų nuo mokslinių pasiekimų.

Trūksta dėstytojų konkurencijos

VU Matematikos ir informatikos fakulteto profesorius, Premjero sudarytos darbo grupės narys Alfredas Račkauskas abejoja, kad reforma galėtų būti pradėta 2007 metų rugsėjį. Profesorius A. Račkauskas pasakoja, kad pasaulyje žinoma praktika, kai įmonė apmoka studento studijas, o jis baigęs turi 5 metus toje įmonėje atidirbti. Jis mano, kad tai būtų galima pritaikyti ir Lietuvoje.

Kad pagerėtų studijų kokybė, anot A. Račkausko, tarp dėstytojų turėtų atsirasti konkurencija: „Amerikoje į profesoriaus vietą yra 20 kandidatų, Prancūzijoje – 14. Dėstytojų atestacijas reikėtų iškelti iš universitetų ir padaryti vieną bendrą visų universitetų dėstytojų atestaciją.“

Universiteto bendruomenė – nebe baudžiauninkai

Dr. M. Adomėnas siūlo įvesti viešąjį universitetų statusą, kuris būtų tarpinis tarp privataus ir valstybinio statuso. Tokio universiteto steigėjais galėtų būti valstybė, akademinė bendruomenė (studentai ir dėstytojai) ir socialiniai partneriai. „Studentai ir dėstytojai jaustųsi ne baudžiauninkai, o visaverčiai, tikrieji universiteto savininkai. Be to, reikėtų peržiūrėti ir universitetų autonomijos sampratą. Į ją įeina ir valdymo pasirinkimas.“

„Realaus kokybinio pasikeitimo per 16 metų nepavyko pasiekti, nes buvo bandoma sukurti tobulą reformą. Reikia kurti ne tobulą, iki galo išbaigtą reformą išstudijavus viso pasaulio patirtį iki panagių, o tokią, kurią galima taisyti jai vykstant. Reformos sėkmė labai priklauso nuo studentų aktyvumo reikalaujant studijų kokybės ir atsakingai renkantis profesiją“, – aiškina dr. M. Adomėnas. Darbo grupės narys pripažįsta, kad iš reformos iniciatorių trūksta aktyvumo konsultuojantis su studentais.

„Jau dabar susiduriame su pasipriešinimu iš valdininkų, kurie netektų dalies galių. Silpnesnių universitetų atstovai suvokia, kad katino dienos baigėsi“, – apie pasipriešinimą reformai kalba dr. M. Adomėnas. Ir priduria, kad konkurencija leistų vieniems universitetams prisijungti prie kitų, kai kurie universitetai galėtų tapti kolegijomis.

Komentarai

UAB „Fermentas“ mokslo direktorius prof. Eugenijus Arvydas Janulaitis: „Studentų krepšelis“ problemos neišspręs

Universitetai deklaruoja, kad gali teikti universitetinį išsilavinimą, nors iš tikrųjų tam neturi nei pakankamai pinigų, nei dėstytojų. Svarbu, kad didžiulės vidinės universitetų problemos būtų pripažįstamos ir universiteto viduje. Dėstytojai į pirmą vietą iškelia savo interesus: stengiasi turėti valandų savo kursams, neatsižvelgdami į tai, ar jie apskritai reikalingi. Studijų programų turinys turėtų atitikti tai, kas dėstoma pasaulyje.

Skelbiama, kad studijų kokybę išgelbės „studentų krepšelis“ ir panašūs dalykai. Manau, kad tai tik kitas būdas, kaip universitetai gaus pinigus. Diplomai bus „parduodami“ taip pat kaip vakarinėse ir neakivaizdinėse studijose. Ir kai kurie universitetų žmonės pripažįsta, kad „studentų krepšelis“ problemų neišspręs.

Sistema, kai universitetų darbuotojai vienas kitą renka, veda į tam tikrų grupuočių susidarymą, nebūtinai pagal kompetenciją. Užsienio ekspertai ne kartą rekomendavo naują valdymo ir vadybos modelį, kuris, deja, jau padėtas į stalčių. Modelio esmė: rektorių renka ne kolektyvas, o skiria taryba. Po to rektorius formuoja savo komandą, žmones pasirinkdamas kaip privačiame versle. Universitetui leidžiama savarankiškai formuoti programas, nustatyti, kam kokį atlyginimą mokėti, suteikiama teisė steigti akcines mokslo bendroves, būti jų dalininkais. Taryba nesikiša į akademinius dalykus. Kai šį modelį neseniai norėta įvesti Danijoje ir Airijoje, universitetų bendruomenės tam priešinosi, todėl jis pirmiausia pritaikytas vienam universitetui, vėliau ir kiti panoro įvesti minėtą modelį. Mano nuomone, eksperimento tvarka šį modelį reikėtų įvesti VU ir KTU. Lietuvoje universitetų tarybos yra diskredituotos, nes į jas žmonės parenkami neatsakingai.

Yra iškreipta situacija tarp darbo rinkos poreikių įvairių kvalifikacijų specialistams ir ruošiamų specialistų proporcijų. Darbo rinkai daugiausia reikia kolegijų ir profesinių mokyklų ruošiamų specialistų, o neproporcingai daug jaunų žmonių mokosi universitetuose. Kad studijų kokybė pagerėtų, visų pirma reikia sureguliuoti studijų sistemą taip, kad sumažėtų universitetų mokymo, padaugėtų kolegijų ir profesinio mokymo. Reikia sudaryti galimybę studentams pereiti visas tris grandis nuo profesinių mokyklų į kolegijas ir universitetus. Dabar, jeigu kolegijos studentas nori pereiti į universitetą, jis turi mokėti už mokslą, yra ir kitų barjerų.

Iki šiol neatsirado politikų, matančių strategiškai ir įsisąmoninusių, kokioje krizėje yra aukštasis mokslas. Jie buvo įtakojami labai galingos lobistinės grupės, kurią galima įvardyti kaip rektorių konferenciją.

Verslininkai turi mažai galimybių įtakoti universitetus. Mano, kaip mokslininko, dirbančio versle, patyrimas yra labai liūdnas. Nesakau, kad universitetai turi daryti taip, kaip pasako verslas, tačiau į kai kuriuos siūlymus galėtų atsižvelgti.

Filosofijos fakulteto profesorius Marius Povilas Šaulauskas: „Klerkai turi reformuoti save, o ne universitetus ar mokslą“

Jokia administracinė reforma negali pakeisti giluminių dalykų, universiteto dvasios. Vertę universitetui suteikia ypatingas dėstytojų ir studentų bendravimo būdas, nerašytos taisyklės, tradicijos, kuriomis prasisunkusios ir sienos. Viena yra pakeisti vaiko drabužėlius, polietilenines sauskelnes – į popierines, kita – pakeisti mąstymą. Reforma reikalinga ne vaiko sielą, ne universiteto principus keisti, o drabužėlius, išorę, t. y. prastą įrangą keisti geresne ir pan.

Norime tokios reformos, kuri netrukdytų dirbti. Reforma reikalinga ne universitetams, o valdžiai. Klerkai ir klerkų institucijos turi save, savo pačių neprotingą elgesį reformuoti, o ne universitetus. Tai valstybinio mokslo ir studijų valdymo ir kontroliavimo reforma, mokslo ir studijų valdininkų reforma. Mokslo negali reformuoti joks Seimas, jokia ministerija, nes jie apie tai supratimo neturi.

Universitetinei kultūrai per 16 metų buvo padaryta daug žalos ir dabar reikalinga reforma, kad politikai sumažintų tą žalą. Sukompromituotas studento, profesoriaus ir visos akademinės kultūros vardas. Universitetais pradėtos vadinti profesinės mokyklos, technikumai, institutai, rengiantys siauro profilio specialistus, o ne universalius išsilavinusius žmones. Tik ta įstaiga, kuri rengia aukščiausio pasaulinio lygio profesorius, yra universitetas. Universitetinės studijos tęsiasi 10 metų. Bakalauro studijos yra nepilnas universitetinis išsilavinimas. Dabar universitetai traktuojami kaip batų taisyklos arba „maximos“.

Lietuvoje 22 universitetai yra oficialiai, realiai yra 2–3 universitetai. Keturmetę mokyklą taip pat galima pavadinti universitetu… Galime tučtuojau sugalvoję vienas kitam įteikti šauniosios grafaitės ir šauniojo grafo titulus, bet nuo to netapsime grafais. Kompetencija universitete perteikiama betarpiškai, iš rankų į rankas, vertingiausi studento karjeros momentai yra gyvas bendravimas su aukščiausio lygio specialistais, įskaitant ir šią minutę (apie interviu su dar studijuojančia žurnaliste – aut. past.). Dėl to negali būti profiliuoto universiteto, nes jis tuomet tampa specializuota mokykla.

Tą reformą, kurios universitetams reikia, gali padaryti tik patys universitetai. Studijų kokybė pagerės tada, kai studijų programos bus integruotos su mokslu. Dėstytojas turi dėstyti remdamasis savo tyrimų pagrindu. Norint sužinoti, ar konkretaus dėstytojo studijų kokybė bus gera, reikėtų pažiūrėti, ar jis yra parašęs mokslinių straipsnių ar knygų apie savo dėstomą dalyką. Studentai turi mokytis daryti mokslą, o ne iškalti faktų virtines. Jeigu norime, kad smarkiai pagerėtų kokybė, turime mažinti studentų skaičių. Reikėtų atsisakyti lygiavos, pradedant dėstytojų, studentų kvalifikacijos įvertinimais, baigiant studijų programų kriterijais. Reikia daugiau dėstytojų iš užsienio, o mūsiškius dėstytojus priversti naudotis moderniomis technologijomis. Studentai turėtų būti 5–6 mokslinių draugijų nariai. Vadinasi, patys studentai turėtų būti aktyvesni.

Laura Gintalaitė

Aukštojo mokslo reforma būtina

Gruodžio 14 d. Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas VU Tarybos salėje surengė simpoziumą „Lietuvos universitetai: šiandiena ir rytojus“. VU Filosofijos fakulteto dekanas doc. dr. K. Dubnikas atidarydamas simpoziumą teigė, jog akademinė bendruomenė vis labiau suvokia reformos būtinybę ir jos svarbą. Susirinkusieji siekė aptarti sėkmingos reformos principus. Renginį moderavo prof. M. Šaulauskas (FilosF). Daug metų Universitete dėstęs prof. Arvydas Janulaitis, UAB „Fermentas“ mokslo direktorius, apžvelgė Lietuvos aukštojo mokslo būklę. Doc. Romas Lazutka (FilosF) kalbėjo apie studijų finansavimą, doc. Gintaras Valinčius (Biochemijos institutas) – apie mokslo finansavimą. Universitetų tinklo reformą ir reitingavimą apžvelgė Studijų kokybės vertinimo centro direktorius dr. Eugenijus Stumbrys. Doc. Vytautas Radžvilas (TSPMI) kalbėjo apie aukštojo mokslo reformos kryptis.

Simpoziumo dalyviai priėmė pareiškimą dėl aukštojo mokslo reformos.

Lietuvos universitetų akademinės bendruomenės narių, simpoziumo dalyvių, pareiškimas dėl aukštojo mokslo reformos

Mes, Lietuvos universitetų akademinės bendruomenės nariai, susirinkę į teorinį-praktinį simpoziumą „Lietuvos universitetai: šiandiena ir rytojus“, konstatuojame, kad Lietuvos aukštojo mokslo sistema išgyvena didelę krizę ir turi būti neatidėliotinai ir radikaliai pertvarkyta. Esame įsitikinę, kad dalinėmis ir pusinėmis reformomis įveikti tokio masto krizės neįmanoma. Aukštojo mokslo reforma gali būti sėkminga tik tuo atveju, jeigu ją vykdant bus išvengta dviejų vienpusiškų ir klaidingų nuostatų – tikėjimo, kad aukštojo mokslo problemas įmanoma išspręsti vien didinant valstybės finansavimą šiai sričiai bei stiprinant jos reguliavimą, ir vis dažniau peršamo požiūrio, kad šios problemos savaime išnyktų sistemą pertvarkius vadovaujantis tik vadinamosios „laisvosios rinkos“ principais. Nemanome, kad universitetų problemas galima išspręsti juos privatizavus. Reformos sėkmę smarkiai lems tai, ar bus įsiklausyta į pačios akademinės bendruomenės – aukštųjų mokyklų studentų, dėstytojų ir darbuotojų – balsą.

Manome, kad aukštojo mokslo reforma turi būti vykdoma vadovaujantis šiais pamatiniais principais.

• Reforma turi būti visuminė ir kompleksinė. Ji turi apimti visą mokslinių tyrimų, aukštojo mokslo ir studijų sritį. Būtina pertvarkyti ne tik universitetų, bet ir kolegijų bei mokslo tiriamųjų institutų veiklos organizavimo bei finansavimo, taip pat jų sąveikos ir bendradarbiavimo principus.
• Pertvarkant mokslo ir studijų finansavimą būtina užtikrinti realią aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų atskaitomybę už gaunamas lėšas ir sudaryti sąlygas lygiateisei bei sąžiningai jų konkurencijai. Aukštųjų studijų finansavimas turi būti grindžiamas programiniu valstybės užsakymu, dėl kurio turi konkuruoti atitinkamas studijų programas siekiančios vykdyti aukštosios mokyklos. Pertvarkant valstybinį mokslinių tyrimų finansavimą turi būti aiškiai nustatyti valstybės prioritetai šioje srityje ir radikaliai padidinta projektų ir programų konkursinio finansavimo reikšmė ir dalis.
• Būtina pertvarkyti bei tobulinti studijų programų ekspertinį vertinimą. Turi būti įstatymiškai apibrėžta tokį vertinimą atliekančių ekspertinių institucijų nepriklausomybė nuo neleistino politinio, administracinio ir suinteresuotų grupių poveikio bei praplėsti jų įgaliojimai, taip pat juridiškai apibrėžtas ir įtvirtintas šiame procese dalyvaujančių užsienio ekspertų statusas.
• Įgyvendinant studijų finansavimo reformą iš pradžių turi būti atliktas visų šalies aukštosiose mokyklose vykdomų studijų programų ekspertinis vertinimas. Kvalifikacinių reikalavimų
• neatitinkančios studijų programos turi būti naikinamos arba joms suteikiamas tikrąjį jų pobūdį bei lygį atitinkantis statusas. Turi būti patikslinti ir griežčiau apibrėžti universitetinėms aukštosioms mokykloms keliami kiekybiniai ir kokybiniai mokslo bei studijų kvalifikaciniai reikalavimai, taip pat įstatymiškai įtvirtinta galimybė keisti studijų programų bei aukštosios mokyklos statusą atsižvelgiant į ekspertinio vertinimo rezultatus.
• Būtina sumažinti studentų skaičių valstybiniuose universitetuose, kartu užtikrinant, kad asmens galimybes studijuoti tokiuose universitetuose lemtų ne jo socialinė ir finansinė padėtis, o tik jo gebėjimai. Vykdant studentų mažinimo programą turi būti panaikinta universitetų finansavimo priklausomybė nuo studentų skaičiaus ir užtikrinamas visiškas valstybinio užsakymo finansavimas.
• Siekiant paspartinti aukštojo mokslo sistemos reformą ir išvengti nereikalingų klaidų ją vykdant tikslinga sudaryti sąlygas vienam-dviem šalies universitetams eksperimento tvarka pirmiesiems pradėti akademinės veiklos ir valdymo esminę pertvarką griežtai vadovaujantis pamatinėmis reformos nuostatomis.
• Turi būti pašalintos atgyvenusios akademinės hierarchijos formos bei atgyjantys ir vis labiau įsigalintys komandinio administravimo pradai.
• Turi būti įgyvendinta universitetinių aukštųjų mokyklų valdymo reforma aiškiai apibrėžiant akademinės laisvės ribas ir universiteto valdymo institucijoms bei administratoriams suteikiamus įgaliojimus. Naujas universitetų valdymo modelis turi būti kuriamas ir įgyvendinamas atsižvelgiant į visuomenės ir pertvarkomos aukštojo mokslo sistemos poreikius bei vykdant reformą išryškėsiančias jos raidos tendencijas. Universitetų valdymo reforma neturi būti paversta tikslu sau. Neturi būti įtvirtinamas unifikuotas ir smulkmeniškai valstybės reglamentuojamas valdymo modelis, jis turi atitikti visuomenės interesus ir konkretaus universiteto statusą ir poreikius. Universiteto autonomija turi užtikrinti realią akademinę laisvę bei atvirumą visuomenei ir socialiniams partneriams. Universiteto taryba – ne vyriausybinės, o visuomeninės kontrolės institucija. Būtina išplėsti ir sustiprinti studentų, darbuotojų ir mokslo bendruomenių ir draugijų vaidmenį universitetų valdyme. Valstybė universitetų veiklos priežiūrą pirmiausia turi vykdyti per nepriklausomas studijų ir mokslo vertinimo institucijas.

Reiškiame viltį, kad šias nuostatas parems šalies akademinė bendruomenė ir kad joms pritars valstybės valdžios institucijos.