Parodoms vis dažniau keliantis į skaitmeninę erdvę, galimybė kiekvienam bet kurioje pasaulio vietoje atrasti Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos lobyną suteikia išskirtinę progą apžiūrėti net ir pačią smulkiausią retų ir saugomų objektų detalę. Tai geriausias būdas susipažinti su naujausiomis parodomis, tokiomis kaip „Google Arts & Culture“ platformoje eksponuojama paroda „Puošnaus popieriaus pasakojimai“. Šios parodos rengėja, VU bibliotekos Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriaus restauratorė Ieva Rusteikaitė pasakoja, kaip kilo ši idėja.

Kaip kilo mintis rengti šią parodą?

Parodos idėja kilo iš mano atlikto tyrimo – magistro darbo studijuojant Barselonos universitete. Mano baigiamasis darbas buvo susijęs su dekoratyvinio popieriaus istorija. Domėjausi senosiomis dekoratyvinio popieriaus technikomis iki pramonės revoliucijos ir didžiųjų XIX a. pokyčių. Tema pasirodė labai įdomi ir įkvepianti. Kai grįžau į VU biblioteką, magėjo pasižiūrėti, kokio turime popieriaus ir kiek jis atitinka europines tendencijas. Po truputį kaupėsi rasti pavyzdžiai, jie man pasirodė įdomūs ir galiausiai pandemijos metu atsirado proga rengti virtualias parodas. Taigi pasiūliau idėją ir ją pavyko realizuoti. Parodos idėja mano, bet prie jos dirbo daug žmonių – ypač didelis Gedimino Bernoto ir Marijos Šaboršinaitės indėlis.

Parodoje pristatomos penkios dekoratyvinio popieriaus puošybos technikos. Kuri technika Jums pačiai įdomiausia, gražiausia?

Ypatingą dėmesį norisi skirti dviem technikoms, kurios kažkodėl popieriaus tyrinėtojų dažnai pamirštamos, nors yra labai populiarios senųjų knygų rinkiniuose. Tai taškytas ir kleisterinis popierius. Šios technikos labai paprastos, kuklios, gal todėl mažiau aprašytos. Man jos žavios, nes yra glaudžiai susijusios su knygrišiais, atskleidžia amatininko, mėgėjo vaizduotę. Jos atspindi spontaniškus sprendimus, turi daug gyvybės. Kitas man patinkantis ir daugiau technologinių įgūdžių reikalaujantis popierius – ksilografinis: tai nuostabus, vibruojantis medžio raižinio spaudas, turintis daug netaisyklingumų; jame matyti likę amatininkų įspaudai, žymės.

Kaip manote, kiek LDK ir Lietuvos gyventojai rinkdavosi knygas pagal grožį? Ar  buvo kokios vietinės mados?

Reikėtų išsamesnio tyrimo, orientuoto į vietoje kurtas knygas. O tą ne visada lengva nustatyti. Manyčiau, kad tendencijos panašios į likusios Europos. Galima kelti hipotezę, kad XVIII a., kai dekoratyvinis popierius buvo populiariausias, dėl glaudesnių ryšių su Vokietija buvo daug vokiečių kultūros įtakos, tad buvo nemažai tuo metu populiaraus kleisterinio popieriaus. Tokių knygų matome ir mūsų bibliotekoje. Tikėtina, kad popierių vietiniai knygrišiai įsigydavo mugėse užsienyje. Iš ten atkeliaudavo ir mados. Manau, mūsų barokiškame krašte žmonės mėgo spalvas, gražius daiktus ir prabangą – tikrą ar imitacinę. Tai traukė akį.

Kuri mūsų bibliotekos knyga Jums pati gražiausia? Ar kada renkatės knygas pagal jų išvaizdą, grožį, o ne turinį?

Jų tiek daug, daug labai gražių. Viena gražiausia, kita įdomiausiai įrišta, tai sunku pasakyti. Kadangi pati darau rankų darbo knygas, mano kriterijai ir reikalavimai yra labai išaugę. Daugiausia renkuosi knygas pagal turinį ir siekdama neperkrauti savo lentynų, nes paskui būna labai sudėtinga kraustytis, pajudėti. Estetiniai dalykai vyrauja renkantis vadinamąsias dailininko knygas – menines tiek turiniu, tiek išraiška. Tai būna labai riboto tiražo leidiniai, suteikiantys pasigėrėjimo. Juos malonu laikyti rankose.

Ar šiais laikais toks popierius, knygų įrišimas turi savo rinką, mėgėjus, ar tai jau tik restauratorių rūpestis?

Rinka yra. Netiesioginis parodos tikslas buvo parodyti, kad daugybė šiandien mus supančių raštų turi savo genealogiją, gali būti atpažįstami ir šiandien, plačiai naudojami. Juos galime reprodukuoti, atkurti skaitmeniniu pavidalu. Smagu prisiminti jų kilmę. O rankiniu būdu dekoruotas popierius populiarus ten, kur populiarios rankų darbo knygos – tarp kolekcininkų, menininkų, dailininkų. Nors tai tarsi į „raudonąsias knygas“ įrašyti amatai, pasaulyje jų yra, jie turi savo dirbtuvėles, parduotuvėles. Ir Lietuvoje turime vieną profesionalią popieriaus marmuruotoją – Vilniaus knygrišių gildijos narę Aušrą Lazauskienę, atkūrinėjančią istorinius raštus. Bet tai nėra populiari prekė.

Ar šiuolaikinė technika gali imituoti, pakeisti, praturtinti knygos meną, ar dabar svarbiausia turinys? Ar pakankamai dėmesio dabar skiriama knygos išvaizdai?

Matyt, svarbiausia pusiausvyra. Atsiradus gausiam skaitmeniniam turiniui fizinės, popierinės knygos vertė išsigrynino. Dabar įsigyji tik tas popierines knygas, kurias tikrai verta turėti. Gal dabar ir galima skirti daugiau dėmesio tai pusiausvyrai tarp turinio ir formos, išvaizdos atrasti.

Ar ši paroda taikyta į Lietuvos, ar į Europos ir pasaulio žiūrovą, skaitytoją?

Parodos tema siaura ir gana specifinė. Kadangi bibliotekos rinkiniai yra Vilniaus ir Lietuvos kultūros dalis, tai visų pirma ji skirta Lietuvos žiūrovui. Tuo labiau kad tyrimų, parodų ir apskritai dėmesio dekoratyviniam popieriui Lietuvoje nėra daug, tik pavieniai bandymai. Manau, tai reikšmingas bandymas parodyti, atskleisti, atkreipti dėmesį į bibliotekoje saugomus turtus. Kita vertus, knygos ilgą laiką, iki XIX a. buvo universali rašto, kultūros dalis, todėl labai smagu parodyti pasauliui, ką turi VU biblioteka ir kaip ji įsikomponuoja į bendrą Europos, o gal ir viso pasaulio knygos kultūrą.

Ar mūsų biblioteka turi visų rūšių popieriaus puošybos pavyzdžių, ar kažko ir neturime?

Nesitikėjau rasti mūsų bibliotekoje japoniška suminagaši technika dekoruotų knygų. Ją radome ypatingoje knygoje‚ P. Skorinos „Apaštale“. Ji perrišta XIX amžiuje, priešlapiai dekoruoti suminagaši technika. Tikrai nustebino, kad turime net tokį pavyzdį. Taigi turime visko ir buvo nelengva atsirinkti gražiausius pavyzdžius. Gal nebent neturime kokių labai retų. Kai kurios technikos labiau siejamos su tam tikrų regionų, šalių tradicijomis, pvz., ksilografinis popierius siejamas su Italija, ten buvo labai mėgstamas. Prancūzai labai ištobulino marmuruotą popierių, kuris Didžiojoje Britanijoje atsirado daug vėliau. Vokiškai tradicijai priskiriamas kleisterinis popierius. Taigi tarsi yra regioniniai pasiskirstymai, bet rinka cirkuliavo, todėl visur visko yra.

Labiausiai tyrėjus dominusi ir daugiausia aprašyta technika – marmurinis popierius, taip pat ksilografinis ir brokatinis, nes jie prabangiausi, ryškūs. Apie kleisterinį popierių dar galima rasti kažkiek informacijos, o apie taškytą – nieko. Ta technika labai paprasta. Jei dekoravo patys knygrišiai, tai veikiausiai niekur nefiksavo. Bet įsigilinus galima pamatyti įdomių dalykų.

Man atrodo, tokiu popieriumi puošti knygų priešlapiai, dėžutės tarsi atkartoja gamtą – kriauklelė iš vidaus taip pat turi perlamutrinį pamušalą.

Labai smagu rasti tų senųjų raštų dabarties daiktuose: sienų apmušaluose, kilimuose, skarose ar skėčio audinyje, nors dabar daugiau orientuojamės į funkcionalumą. Kitoks modernaus gyvenimo estetinis pasirinkimas, labiau praktiškas.

Kai pradėjome svarstyti apie skaitmeninį parodos variantą, supratau, kad jis net tinkamesnis tokiai temai, nes suteikia galimybę priartinti tekstūras, gėrėtis raštais, o tai būtų sunku padaryti tradicinėje parodoje. Tikiuosi, paroda pradžiugins ir sulauks gausių žiūrovų.

Parodą „Puošnaus popieriaus pasakojimai“ galima pamatyti čia.