Aukštojo mokslo sistema šiandien išgyvena krizę. Tai liudija akademinės bendruomenės reiškiamas nepasitenkinimas, protų nutekėjimas į užsienį studijuoti, dirbti ir gyventi. Galiausiai nepasitenkinimas aukštojo mokslo sistema privertė išeiti į gatves tūkstančius studentų.

Kas iš tikrųjų yra negerai šiandienos universitetuose, bando atsakyti Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto Bendrosios ir neorganinės chemijos katedros profesorius, habilituotas daktaras, Studijų kokybės vertinimo centro vyr. specialistas Vytautas Daujotis.

Kodėl studentai surengė spalio 13-osios protesto akciją?

Visame pasaulyje jaunimas dažnai griebiasi tokių priemonių. Vyresnioji karta paprastai pasyvesnė, o Lietuvoje ji dar neatsipeikėjusi nuo sovietinio užguitumo. Mitinge galėjome stebėti bent šokią tokią aktyvumo išraišką, nes Lietuvoje jo labai trūksta. Labiau nustebino mitingo metu pareikšti studentų reikalavimai. Neretai susiduriu su studentiškomis organizacijomis ir žinau, kad gražūs kreipimaisi į valdžią dažnai nesulaukia atsako. Ši akcija patraukė žiniasklaidos dėmesį, buvo savotiškas šou, kuris, ko gero, savo tikslą pasiekė – studentus pastebėjo ir apie juos buvo kalbėta. Tačiau nemanau, kad dauguma jų norų bus patenkinti.

Kokia, Jūsų manymu, svarbiausia tokio studentų nepasitenkinimo, paskatinusio išeiti jaunus žmones į gatves, priežastis?

Studentai kėlė vien finansinius reikalavimus. Tai nenuteikia optimistiškai. Šis faktas ir kiti stebimi akademinio gyvenimo reiškiniai verčia daryti liūdną išvadą, kad Universitetas neugdo piliečių. Universiteto absolventai turėtų būti visuomenės lyderiai, tačiau taip nėra. Universitetas „gamina“ vadinamuosius specialistus. Nors verslininkai, diskutuodami su universitetais, pabrėžia, jog svarbu parengti gerus specialistus, kurių dabar trūksta, aš nemanau, jog tai yra pagrindinė problema. Universitetas turėtų ugdyti asmenybes. Asmenybė mokės prisitaikyti gyvenime, specializuotis, jaus ir politinį pulsą. Tačiau šito nėra. Universiteto vidinis gyvenimas asmenybės požiūriu yra pilkas.

Kokias klaidas daro universitetai?

Kalbėsiu apibendrintai apie visų universitetų problemas. Universitetai yra labai uždaros sistemos. Iš pažiūros gali atrodyti, jog universitetai yra atviri, bet taip nėra. Universitetai, fakultetai gyvena savo uždarus gyvenimus. Nesvarbu, kas vyksta šalyje, universitetas kaip akademinė bendrija niekada nepareiškia savo nuomonės opesniais šalies gyvenimo klausimais. Atrodytų, gal ir gerai, kad mokslo įstaiga apolitiška, tačiau tai parodo universitetų atsiribojimą nuo šalies gyvenimo, tiesiog nemąstymą. Toks pasyvumas buvo matyti net ir studentų mitinge. Studentų šūkius ir reikalavimus skaityti buvo tiesiog liūdna – jie atrodė mažų mažiausiai infantiliški. Nesijautė, kad studentai yra savarankiški žmonės, jų reikalavimuose buvo justi savigarbos stoka: „Mes esam vaikai, esame silpni, mumis reikia rūpintis“. Tokie reikalavimai skamba panašiai kaip „duonos“ ir dar truputį „reginių“. Mentalitetas panašus į sovietmečio. Nors esame Europos Sąjungoje, mąstymas nepasikeitė. Studentai juk yra nauja karta, o jų šūkiai buvo panašūs į pensininkų. Pastarųjų reikalavimai verti žymiai didesnės pagarbos, nes žmonės jau savo atidirbo ir turi teisę kažko reikalauti.

Minėjote universitetų uždarumą. Ką reikėtų daryti, kad jie taptų atviresni?

Daug kas su manimi nesutinka, tačiau viskas prasideda nuo personalo atrankos. Kaip jis parenkamas? Įdarbinami lojalūs žmonės, nemąstantys kritiškai – tokie yra patogūs. Jei į universitetą bando ateiti bent truputį kritiško mąstymo turintis žmogus, jis pralaimi, nes toks niekam neparankus. Pasaulyje jau yra išrastas būdas įveikti universiteto uždarumą – universitetą valdo nepriklausoma asmenų grupė, nesusijusi su šalies valdžia. Tokie žmonės prižiūri, kad universitetas nepūtų iš vidaus, kad būtų atskaitingas visuomenei, kurios mokesčiais yra išlaikomas. Kartu šiems žmonėms patikėta saugoti universitetą nuo nepagrįstų išpuolių iš išorės. Jie atsakingi, kad tinkamai būtų parenkamas kritiškas personalas, tinkamai naudojami valstybės skiriami pinigai.

Pažiūrėkime, kaip vyksta pas mus. Fakultetai dekanus išsirenka, fakultetai juos ir išmeta, jei neįtinka. Žmonės natūraliai turi savisaugos instinktą nuo pokyčių, taigi patogiau yra nieko nekeisti. Universitetuose stengiamasi užsiauginti „savus“ darbuotojus, tačiau jei tas žmogus yra kritiškas, „spygliuotas“, jis tiesiog atstumiamas. Taigi atsinaujinimo akademinėje aplinkoje nėra. Visa tai mato ir supranta studentas. Universitete egzistuoja meistro ir pameistrio santykiai. Taip žmogus išsiugdo poreikį rūpintis vien savimi, pilietiškumas jam netampa savastimi. Apie kritišką mąstymą nė kalbos nėra.

Kokia padėtis Vilniaus universitete?

Universitetas yra priverstas žaisti pagal jau esamas taisykles. Štai, pavyzdžiui, VU Medicinos fakultete iš darbo buvo atleistas dekanas D. Pūras. Rektorius nieko negalėjo padaryti, nes viską spendžia patys fakultetai. Tokios yra taisyklės, ir pagal jas reikia žaisti, nors iš tikrųjų jas reikėtų keisti. D. Pūras į dekano vietą pakliuvo netyčia. Žmonės nelinkę rinkti reformatorių. Reformacijos ir pokyčiai reikalauja visų susitelkimo ir pastangų. Žmonės to nemėgsta. Natūralu, jog dažniausiai mėgstami yra tie, kurie žada ramų gyvenimą. Tačiau nesugebantis keisti universitetas nesugeba tinkamai reaguoti į epochos iššūkius.

Jūs įvardijote universitetų problemas, pateikėte galimus jų sprendimo būdus. Kaip įsivaizduojate aukštojo mokslo ir universitetų ateitį?

Jei sistema nesikeis – o panašu, kad ji nesikeis, – galima gana aiškiai prognozuoti, kaip atrodys Europos mokslas. Magistrantūra ir doktorantūra bus vykdomos Šiaurės Europoje, o Pietryčių Europa bus genetinės medžiagos šaltinis. Šiaurė Pietuose ir Rytuose pagamintus bakalaurus paprasčiausiai prisivilios pas save. Lietuva ne išimtis. Universitetui iškilo grėsmė pavirsti dvasine provincija, kurioje dūsta mokslinė mintis ir didžiosios universitetinės vertybės – bendrystė, atvirumas, pagarba, pilietiškumas, laisvė, atsakomybė, bešališkumas, tolerancija. Pasauliui būsime įdomūs tik tiek, kiek teiksime genetinę medžiagą Vakarams. Pasaulyje dėl mokslo ir protų stipriai varžomasi. Protingesni žmonės bus paprasčiausiai „nusiurbiami“, kaip dabar Amerika „nusiurbia“ Europą.

Kaip mūsų pokalbio santrauką norėčiau pateikti ištrauką iš antrosios Gliono deklaracijos, kurią parengė žymūs įvairių šalių akademinių bendruomenių vadovai:

„Kelia nerimą, kad savitu universitetinės struktūros ir akademinės laisvės supratimu kartais naudojamasi siekiant pateisinti nesugebėjimą kritiškai pažvelgti į universiteto veiklą ir atsakyti į skausmingą klausimą, ar universitetas gyvena pagal tas didžiąsias vertybes, kurias jis deklaruoja. Neišsprendus šių problemų, gali sumažėti visuomenės tolerancija autonomijai ir tam valdžios pasidalijimui, kuriais dabar džiaugiasi mūsų universitetai. Jei norime, kad išorės kritikai gerbtų milžinišką mokslinių tyrimų universitete svarbą ir pripažintų pakantumo ir laisvės būtinybę universitetui vykdant savo įsipareigojimus visuomenei, turime reaguoti į šiuos dalykus, efektyviai naudotis turima savivalda, šalindami savo pačių trūkumus, ir parodyti, kad mes tai darome.“