Kauno humanitarinio fakulteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros profesorė Virginija Jurėnienė išrinkta viena geriausių 2012 m. Vilniaus universiteto dėstytojų. Anot jos, mokėjimas studentams perteikti žinias – menas.

Geriausius dėstytojus rinko ir studentai, ir dėstytojai, ir administracija; buvo vertinamas kandidatų metodinės veiklos tikslingumas, išradingumas, inovatyvių dėstymo ir vertinimo būdų taikymas studijų procese. Geriausiam dėstytojui keliamuose kriterijuose pabrėžiamos tiek skirtingos auditorijos, su kuriomis dėstytojas dirba, tiek skirtingi veiklos etapai, todėl nepanašu, kad dėstytojo „režimas įsijungia“ tik 8 darbo valandoms.

Dėstytojo darbas neturi laiko ribų ir todėl galima sakyti, jog geras dėstytojas yra tas, kuris moka „vadybinti“ savo laiką, kad jis būtų efektyviai panaudotas. Įstatymiškai dėstytojo darbo laikas turi aiškią apibrėžtį, bet tai – tik popieriuje. Tačiau negaliu suabsoliutinti to, nes tai priklauso nuo paties dėstytojo ir jo požiūrio į darbą. Jeigu į darbą einama kaip į šventę, tuomet laikas neskaičiuojamas, o tik džiaugiamasi rezultatais. Aš myliu savo darbą, todėl laiko neskaičiuoju, galiu dirbti daug, stengiuosi prasmingai ir produktyviai.

Šiais metais įsivedžiau taisyklę, kurios bandau laikytis, kad savaitgalis yra sau ir šeimai. Tai – mano siekiamybė, bet ne visada įgyvendinama.

Studentai tikriausiai paantrintų, kad labai svarbu ne tik tai, kokias žinias dėstytojas jiems perteikia, bet ir tai, kaip jis tai daro. Ar tai naujas iššūkis dėstytojui ir kaip su juo tvarkotės Jūs?

Tai – menas. Dėstytojas turėtų būti puikus pedagogas, oratorius, geras aktorius ir psichologas, kad gerai valdytų auditoriją. Tai, mano manymu, yra labai svarbu, nes tik esant puikiam kontaktui tarp dėstytojo ir auditorijos galimas tolimesnis geras auditorinis ir neauditorinis darbas.

Dėstytojui būtina domėtis dėstymo metodais, juos taikyti užsėmimuose. Tiksliau pasakius, nebijoti mokytis pačiam, nepriklausomai nuo darbo patirties.

Visos naujovės yra iššūkis, tačiau jas priimant darbas tampa įdomesnis, įvairiapusiškesnis ir studentui, ir pačiam dėstytojui. Šiuo metu dėstytojas turi neribotas galimybes tobulėti, tik reikia drąsos ir ryžto tai daryti. Be to, reikia pripažinti, jog būti geru dėstytoju reiškia būti geru pedagogu, o tai jau pašaukimas.

Jei paklausčiau, koks yra Jūsų kiekvieną paskaitą sau keliamas tikslas, veikiausiai atsakyme atsirastų studento figūra. O ar yra ir kaskart į save orientuotas siekis?

Kaip minėjote, kiekvienoje paskaitoje svarbiausia yra žinių perteikimas studentui. Ruošdamasi paskaitai keliu ir sau tikslą, kad baigdama paskaitą, ją apibendrindama turėčiau grįžtamąjį ryšį su auditorija klausimų ar pamąstymų pavidalu. Kiekvienoje paskaitoje siekiu, kad ji taptų įdomesnė, įvairesnė naudojamais mokymo metodais.

Dėstytojas turi ir į save orientuotų tikslų. Visų pirma tai – dalykinis tobulėjimas, sugebėjimas priimti naujus iššūkius ir mokėti pripažinti, jog patirtis lemia ne viską.

Kaip atskirti pasisekusią ir nevykusią paskaitą? Kokia skirtis tarp jų?

Pasisekusi paskaita yra ta, kurioje studentai seka dėstytojo darbą auditorijoje, kartu dirba ir nelaukia paskaitos pabaigos. Manau, jog paskaitos tiksli pradžia, pasiruošimas jai bei nusiteikimas dirbti auditorijoje yra geros paskaitos garantai. Sėkmingiausia paskaita yra ta, kurioje studentai pamiršta pertrauką arba išeidami padėkoja. Po kiekvieno užsėmimo galiu pasakyti, ar jis sėkmingas, ar ne. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju reikia apmąstyti darbą jame.

Jeigu užsiėmimas nepasisekė taip, kaip buvo planuota, būtina išsianalizuoti priežastis. Ir dar, kaip anksčiau minėjau, paskaitos sėkmę lemia ir mokėjimas perteikti žinias. O tai – menas.

Kaip jaučiatės gavusi geriausios 2012 m. dėstytojos vardą?

Jausmas yra dvejopas. Pirmiausia tai – džiaugsmas, nes darbas yra vertinamas, o antra – įpareigojimas dar daugiau ir geriau dirbti.