Prasidėjus ekonominei krizei suaktyvėjo diskusijos apie ekonomikos mokslo vaidmenį. Susidūrus su prognozavimo problema, sustiprėjo balsai, teigiantys, kad ekonomika ne tik mokslas, bet ir „dar kažkas virš jo”, galbūt tai menas ar pan. Tokias nuotaikas stiprino žinomo ekonomisto D. M. Keyneso kažkada iškelta mintis, kad „ekonomika neprivalo ir negali veikti kaip niutoninė fizika”. Klasiko teiginys įtikino ne visus. Vis dėlto dalis ekonomikos ekspertų suprato, kad pasaulinių ekonomikos krizių egzistavimas yra pačios pasaulinės ekonominės sistemos trūkumas, jos netobulumo rezultatas. Finansinių krizių priežastis yra ne koks nors kosmetinis ekonomikos defektas, o esminis sistemos bruožas, galbūt net jos yda, verčianti ne tik atskiras ekonomikas, bet ir visą pasaulinę ekonominę sistemą patirti pasikartojančius sukrėtimus.
Praėjusio dešimtmečio tyrimai leido identifikuoti tą „ydą“ – tai didysis ekonominis paradoksas, pasireiškiantis kaip didėjančio pelningumo ir skolos spąstų paradoksai. Ir pasireiškia jis tik tuomet, kai rinkos tampa prisotintos ar persotintos. O globalizacija tuos procesus vis labiau skatina…
Skaityti visą publikaciją kviečiame čia.
Komentarų nėra. Būk pirmas!