Dėstytojai vis dažniau ir garsiau skundžiasi savo bloga ir vis prastėjančia ekonomine padėtimi. Darbo sąlygos taip pat negerėja, o tik sunkėja: darbo krūvis, darbo laikas, studentų skaičius grupėse, reikalavimai mokslininkams ir dėstytojams vis didėja. Ar tikrai Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojų, mokslininkų ekonominė-socialinė padėtis yra tokia prasta ir kaip ją pagerinti, klausiame socialinių mokslų daktaro, Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros profesoriaus Romo Lazutkos.

Vidutinio dėstytojo ar mokslininko materiali padėtis Lietuvoje, kaip ir bet kur kitur, žinoma, yra geresnė nei vidutinio gyventojo. Vidutinis atlyginimas, neatskaičius mokesčių, mokslinės ir techninės veiklos srityje Lietuvoje ketvirtadaliu didesnis nei vidutinis visoje šalyje (atitinkamai apie 2,5 ir 2 tūkst. litų). Jis artimas valstybės valdymo sektoriaus darbuotojų vidutinei algai, o monopolinėse elektros, dujų, ryšių šakose vidutinės algos siekia 3000, finansų srityje – arti 4000 litų.

Esame atlikę tyrimą prieškriziniais 2008 m., jis parodė, kad beveik du trečdaliai mokslininkų ir dėstytojų uždirba papildomų pajamų atlikdami tyrimus ar konsultuodami pagal autorines ir kitas ne darbo sutartis. Taip jie vidutiniškai prisiduria dar beveik po 1000 litų, todėl visos pajamos pasiekia 3,5 tūkst. litų. VU dėstytojai beveik tiek vidutiniškai uždirba vien tik algų forma (žinoma, su įvairiais priedais ir priemokomis). VU susitelkę kvalifikuočiausi šalies dėstytojai ir jie, ko gero, bent minėtą papildomą tūkstantį irgi uždirba prie algos. Todėl pajamomis lyg ir neturėtume labai skųstis.

Tačiau nėra korektiška lyginti dėstytojų ir mokslininkų algų su jų vidurkiu šalyje. Profesinėse grupėse, kuriose dominuoja aukštąjį išsilavinimą turintys darbuotojai – teisės aktų leidėjai, vyresnieji valstybės pareigūnai, įmonių, įstaigų, organizacijų ir jų padalinių vadovai, vidutinės algos didesnės už universiteto dėstytojų. Gabiausi ir labiausiai išsilavinę žmonės turėtų uždirbti daugiau. Juo labiau kad apie 40 proc. dėstytojų nurodo, jog dirba daugiau kaip 8 val. per dieną ir daugiau nei 5 dienas per savaitę, tik kas dešimtas atostogų metu vien poilsiauja, dauguma bent dalį jų praleidžia rašydami straipsnius, vykdydami projektus ar rinkdami medžiagą paskaitoms. Todėl didesnės nei vidutinės pajamos nėra dovana ir nenuostabu, kad apklausose apie pusę dėstytojų nurodo, jog nepakankamos algos yra pagrindinė su darbu ir socialine apsauga susijusi problema.

Be to, negalima apsiriboti vidutiniais dydžiais. Štai lektoriaus alga nesiekia vidutinės algos šalyje, o docento ją viršija vos 20–30 proc. Moterų dėstytojų ir tyrėjų algos dėl dažniau einamų žemesnių pareigų vidutiniškai 20 proc. mažesnės už vyrų (tarp profesorių vyrų yra bent 6 kartus daugiau nei moterų). Tiesa, moterys sudaro 46 proc. penkiasdešimtmečių tyrėjų, o trisdešimtmečių – jau 52 proc. Žinoma, malonu, kai universitetuose daugėja moterų. Tačiau tokia kartų kaita rodo prasidėjusią profesijos feminizaciją, o ši savo ruožtu liudija ne tik gerėjančią lyčių lygybės padėtį, bet ir tai, kad su algomis šioje profesijoje nebėra taip gerai.

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad mažesnes algas uždirbantys dėstytojai paprastai turi ir menkesnes galimybes uždirbti „užklasinėje“ veikloje. Nesunku numanyti, kad galimybės uždirbti papildomai prie algos labai priklauso nuo dėstytojų specialybės, tyrimų krypties. Taip pat ir nuo įsipareigojimų šeimose.

Dėstytojai yra viena iš nedaugelio profesijų Lietuvoje, turinti papildomą – mokslininkų – pensijų sistemą. Tiesa, kadangi, skirtingai nuo Vakarų šalių, profesinės pensijos Lietuvoje nėra paplitusios, į mokslininkų pensiją nuolat kėsinamasi kaip į privilegiją, kurią reikia panaikinti. Mokslininkai gauna dvi pensijas – „Sodros“ ir mokslininko. Vienu mostu tos pensijos naikinti nedrįstama, todėl palengva ji tirpdoma adekvačiai nedidinant, kai auga kainos ir algos. 1995 m. vidutinė mokslininko pensija buvo ketvirčiu didesnė už „Sodros“, tačiau pastaroji buvo didinama daug sparčiau ir dabar jau mokslininko pensija tesudaro tik du trečdalius „sodrinės“. Vidutinė mokslininko pensija šiuo metu nesiekia nė 500 litų, ji priklauso nuo mokslinio laipsnio ir darbo stažo, sukaupto jau įgijus laipsnį. „Sodros“ vidutinė pensija, kaip žinoma, yra apie 800 litų.

Kitos dėstytojų socialinės apsaugos priemonės Lietuvoje nesiskiria nuo tų, kurios taikomos visų kitų profesijų asmenims. Tačiau visai kitokia šiuo požiūriu doktorantų padėtis. Doktorantai turi studentų statusą, todėl jie nedraudžiami „Sodros“. Pensijai draustis, tarkime, nėra taip aktualu, jauni žmonės dar spės sukaupti jai reikalingą draudimo stažą. Tačiau ligos ir ypač motinystės/tėvystės atveju jie labai nukenčia. Tenka imti akademines atostogas, stipendija jų metu nemokama, jokių išmokų iš „Sodros“ taip pat negaunama. Pasirinkimas nelabai platus – turtingi tėvai, gerai uždirbantis vyras arba prašymas vaikeliui palaukti, kol mamytė taps docente…