Lietuva ES tyrimuose kaskart pasirodo kaip moksliškai neišprususi, neinovatyvi šalis. Ir nieko nuostabaus. Lietuvos mokslininkai nejaučia pareigos visuomenei pristatyti savo nuveiktų darbų arba tiesiog neturi tam laiko. Didžioji dalis žiniasklaidos yra pramoginio pobūdžio, dažnai ignoruoja jiems ne visada suprantamas, manoma, vartotojams neįdomias mokslo naujienas. Beje, Lietuvoje nė viena aukštoji mokykla nerengia mokslo komunikacijos specialistų.

Apie mokslo populiarinimo situaciją Lietuvoje kalbamės su Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu, vienu aktyviausių mokslo populiarintojų Lietuvoje, mokslininku, per paskutinius dvejus metus išleidusiu dvi mokslo populiarinamąsias knygas, VU profesoriumi emeritu Jonu Grigu.

Pastarųjų dešimties metų tyrimų duomenimis, lietuviai yra tarp blogiausiai informuotų ir mažiausiai besidominčių mokslo ir technologijų laimėjimais. Kodėl, Jūsų manymu, mūsų šalyje mokslas toks nepopuliarus?

Mokslas yra populiarus. Juk turime 15 universitetų, 50 aukštųjų mokyklų statusą turinčių kolegijų, 5 mokslo slėnius, o dar kiek mokslo institutų ir centrų. Visuose kuriamos mokslo žinios. Tų žinių kūrybai kasmet skiriama šimtai milijonų litų. Tačiau visuomenė nežino, ką mokslininkai kuria ir sukuria. Todėl Jonas Banys iš Žemaitijos žiniasklaidoje klausė: ką Lietuvos mokslininkai daro, kam naudojami kasmet iš mokesčių mokėtojų pinigų tie mokslui skiriami šimtai milijonų litų? Atsakymo nebuvo. Visuomenė nežino, ką mokslininkai daro, jie visuomenei neatsiskaito. Tai ir sudaro įspūdį, kad mokslas Lietuvoje nepopuliarus, kad mokslininkai nereikalingi, nes nieko naudingo nesukuria. O viename ES dokumente mačiau, kad lietuviai yra mažiausiai moksliškai išprususi tauta, nepaisant stulbinamo mokslo institucijų kiekio.

Kas valstybėje turėtų užsiimti mokslo populiarinimu: valdžia, mokslininkai, universitetai, žiniasklaida ar kas nors kitas? Kas tai galėtų daryti efektyviausiai?

Mokslo populiarinimu, arba mokslo žinių sklaida, visuomenėje turi užsiimti Švietimo ir mokslo ministerija, visos mokslo institucijos – universitetai, mokslo institutai, centrai ir kolegijos, Mokslų akademija ir Mokslo taryba, mokslininkai ir žiniasklaida. Tačiau dabar yra panaikinta daugelis mokslo populiarinimą skatinusių konkursų kaip nereikalingi, minėtosios mokslo institucijos neremia mokslo populiarinimo, mokslininkai nelaiko jo savo pareiga. Tuo tarpu kitose šalyse mokslo populiarinimas yra kiekvieno mokslininko pareiga, ataskaita visuomenei, kaip naudojami jo atlyginimui ir laboratorijoms skirti mokesčių mokėtojų pinigai. Efektyviausiai mokslą galėtų populiarinti patys mokslininkai per žiniasklaidą, tačiau Lietuvos žiniasklaida mokslininkams yra beveik uždara; ironiška, bet žiniasklaida neskleidžia mokslo žinių. Žurnalistikos institutas nerengia mokslo žurnalistų, todėl žurnalistai nesugeba bendrauti su mokslininkais. Taigi į televizijos ar radijo laidas kviečiami tik jau nusibodę politikai, šou verslo atstovai, būrėjos ir raganos. Ar ne kurioziška, kad tiek mokslo institucijų kuria mokslo žinias ir nėra nė vieno leidinio joms skleisti visuomenei?

Ar Lietuvoje yra kokia nors mokslo populiarinimo sistema, ar tuo chaotiškai užsiima entuziastai, patys mokslininkai?

Lietuvoje, mano nuomone, nėra mokslo populiarinimo sistemos, nes minėtosios mokslo institucijos neatlieka savo mokslo populiarinimo misijos. Vienintelis dar spaudos kioskuose platinamas mokslo populiarinamasis žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“, mokslo institucijų finansiškai neremiamas, iš prenumeratos negali gyvuoti ir baigia numirti. Mokslo institucijų vadovai nedviprasmiškai rodo, kad jiems žurnalas nereikalingas, patys nerašo straipsnių ir savo pavyzdžiu neparodo pavaldiniams, kaip reiktų skleisti mokslo žinias. Tikėtina, kad po metų ir šio paskutinio mokslo populiarinimo žurnalo nebeliks ir apie mokslo populiarinimą neteks kalbėti.

Koks yra Lietuvos mokslininkų požiūris į jų mokslinių darbų populiarinimą? Ar mokslininkai noriai viešina savo darbus? Kodėl reikia populiarinti mokslą?

Lotynų patarlė sako: „Qualis rex, talis grex – koks valdovas, tokie pavaldiniai.“ Kai mokslo institucijos nelaiko savo pareiga atsiskaityti visuomenei už jų žinių kūrybos finansavimą iš mokesčių mokėtojų kišenių, kai švietimo ir mokslo ministras panaikino mokslo populiarintojų konkursą ir premijas, kai Mokslo taryba mokslo populiarinimą kaip „nereikšmingą veiklą“ perleido Mokslų akademijai, mokslininkai taip pat nelaiko savo pareiga ir misija skleisti visuomenei mokslo žinias. 1773 m. Martynas Počobutas ėmėsi iniciatyvos įkurti mokslo populiarinimo instituciją – Mokslų akademiją. Dabar ją turime, ji deklaruoja, kad viena svarbiausių jos funkcijų yra mokslo populiarinimas. Bet ar labai populiarina? Gal todėl pagal inovatyvumą ES užimame priešpaskutinę vietą. Nepaisant įspūdingo kiekio universitetų, kolegijų ir mokslo slėnių, Europos Sąjungos 7-ojoje bendrojoje programoje „Mokslas visuomenėje“ tarp daugiau nei šimto paraiškų yra tik kelios paraiškos iš Lietuvos (VU). Mokslo žinių visuomenei Lietuvoje beveik neskleidžia nei radijas, televizija, nei atskiri mokslininkai. O populiarinti mokslą arba skleisti mokslo žinias visuomenei, moksliškai ją šviesti reikia todėl, kad mokslinis neraštingumas kelia grėsmę mokslu ir technologijomis pagrįstai visuomenei, nes mokslas tapo visuomenės varomąja jėga. Niekada nebuvome taip priklausomi nuo mokslo ir technologijų, kaip dabar. Įsivaizduokime, kas atsitiktų, jei nors vienai savaitei dingtų elektra? Tačiau vietoj mokslo žinių Lietuvos žiniasklaida garsina magiją, ekstrasensus, burtus, parapsichologiją, astrologiją ir kitus pirmykščių žmonių vaizduotę jaudinusius antimokslinius reiškinius. Jei žiniasklaida ignoruos mokslą ir skleis antimokslą, vieną dieną atsibudę galime rasti parapsichologus, astrologus, ekstrasensus, hilerius ir burtininkus prie vartų su „naujų“ mokslininkų uniforma, išmokslintus religinėse sektose ir parapsichologijos akademijose ir pasiruošusius mus vesti atgal į viduramžius.

Sakoma, kad, pradėjus efektyviau ir daugiau populiarinti mokslą, didėtų ir mokslininko profesijos populiarumas?

Be abejonės, mokslo populiarinimas didina mokslininkų profesijos populiarumą visuomenėje, kai ji žino, ką mokslininkai daro, kokias žinias kuria ir kam. Bet tomis žiniomis mokslininkai privalo dalytis su visuomene, t. y. ją šviesti. Normalioje visuomenėje veikia sinergetinis ryšys – visuomenė finansuoja mokslą, kaip žinių kūrybą, mokslo žiniomis naudojasi valdžia ir protingais įstatymais ir valdymu gerina žmonių gyvenimo kokybę. Jei šis sinergetinis ryšys sutrinka, jei visuomenė nežino, kam finansuoti mokslą, jei valdžiai nereikia mokslo žinių – blogai tai visuomenei, iš tos šalies bėga žmonės, tarsi ją būtų ištikusi katastrofa.

Kaip Jums atrodo, ar Lietuvoje įkūrus mokslo muziejų ir įsteigus mokslo populiarinimo centrą padėtis pagerėtų? Ar labiau reikėtų sistemingų, aiškių valstybės ir universitetų sukurtų mechanizmų?

Japonijoje, Amerikoje ir kitur teko matyti mokslo muziejų, kuriuose moderniausi mokslo ir technologijų rezultatai labai padeda visuomenės moksliniam švietimui. Lietuvoje nereikia nei naujų universitetų, nei mechanizmų, tik reikia, kad švietimo ir mokslo ministerija ir mokslo institucijų vadovai suprastų, kad mokslo populiarinimas, t. y. mokslo žinių sklaida visuomenei, yra mokslo institucijų ir mokslininkų misija ir pareiga, ir ją garbingai ir sąžiningai vykdytų. Reiktų, kad visos mokslo institucijos sukurtų mokslo žinių sklaidos visuomenei schemą, kokios veikia kitose šalyse. Aš savo mokslo populiarinimo knygomis „Kiek trunka sekundė“ (2011) ir „Kokiame pasaulyje gyvename“ (2012) stengiausi bent iš dalies atiduoti duoklę visuomenei.