Už tarptautinio lygio mokslo pasiekimus ir bendradarbiavimą su Lietuva Švietimo ir mokslo ministerija šiemet apdovanos keturis užsienio lietuvius, žymius savo sričių mokslininkus. Viena jų – Latvijos ir Helsinkio universitetų mokslininkė, kalbininkė, profesorė dr. Laimutė Balodė. Šia premija siekiama paskatinti užsienyje dirbančius lietuvių mokslininkus būti Lietuvos mokslo ambasadoriais ir su šiais iškiliais lietuvių kilmės mokslininkais supažindinti Lietuvos visuomenę.

Visų pirma norėtume pasveikinti su šiuo įvertinimu, skirtu už daugelį metų besitęsiantį bendradarbiavimą su Lietuvos akademiniu pasauliu. Net ir dirbdama Helsinkio, Latvijos universitetuose, artimai bendradarbiaujate su mūsų šalies mokslininkais.

Labai dėkoju už sveikinimą. Šis apdovanojimas ir man pačiai netikėtas. Kai apdovanojama už viso gyvenimo nuopelnus, nejučia apima mintis, kad gal jau senatvė, gal jau atėjo laikas lipti nuo scenos…

Juokas juokais, tačiau nepanašu, kad Švietimo ir mokslo ministerija būtų turėjusi tokią premijos teikimo potekstę. Esate Vilniaus universiteto absolventė, 1977 m. baigusi Filologijos fakultetą, lietuvių kalbą ir literatūrą su baltų ir klasikinių (lotynų ir senovės graikų) kalbų specializacija. Tais pačiais metais išvykote į kaimyninę šalį, pradėjote mokslinę veiklą Latvijos mokslų akademijos Kalbos ir literatūros institute. Iki šiol dirbate Latvių kalbos institute. Kas lėmė šiuos pokyčius?

Turėčiau pasakojimą pradėti nuo pat pradžių. Gimiau Sibire, Baikalo ežero saloje, mišrioje tremtinių šeimoje: tėvelis lietuvis, suvalkietis, o mama – latvė. Nuo vaikystės kalbėjau abiem kalbomis – net sunku būtų atsakyti, kuri yra gimtoji. Dar Sibire išmokau rusiškai, mokėjau šiek tiek ir buriatiškai, nes pirmosios draugės buvo buriačiukės. Man buvo ketveri, kai šeimai buvo leista grįžti į Lietuvą. Pradžioje apsistojome Kapsuke (dab. Marijampolėje), kur pradėjau mokslus Rygiškių Jono gimnazijoje. Vėliau Vilniuje baigiau 22-ąją vidurinę mokyklą, pirmąją literatūrinę klasę (aukso medaliu), kur mokėmės daugelio kalbų, tarp jų – ir lotynų. Nors svajojau studijuoti mediciną, bet paskutinėje klasėje planus pakeitė tuometinio Filologijos fakulteto dekano – auksaburnio Jono Balkevičiaus – vizitas. Įstojau į VU Filologijos fakultetą, pasiryžusi studijuoti klasikines kalbas. Bet jau antrame kurse kaip viena pirmųjų mainų studenčių buvau išsiųsta į Rygą, į Latvijos universitetą, kur tęsiau baltistikos studijas. Latvijoje jau ketvirtame kurse ištekėjau už latvio, Anelauskaitės pavardę pakeičiau į Balodės (klasės draugai iki šiol pravardžiuoja Balandiene…). Tai ir nulėmė, kad po studijų likau Rygoje ir pradėjau dirbti Latvijos mokslų akademijos Latvių kalbos ir literatūros institute. Tačiau Vilniaus universitetą laikau savo gimtąja Alma Mater, visur ir visada didžiuojuosi, kad esu jo absolventė.

Kodėl rinkotės studijas Vilniaus universitete?

Tuo metu gyvendama Vilniuje nė akimirkos nesuabejojau, kad stosiu būtent į Vilniaus universitetą. Gal šiek tiek buvo abejonių dėl fakulteto, bet ne dėl pačios aukštosios mokyklos. Be abejo, turėjo įtakos ir tai, kad jau keletas draugų čia studijavo.

Nors išmanote daugybę kalbų, tačiau ryškiausi Jūsų moksliniai interesai nukreipti į gana specifinį kalbos klodą – baltų kalbų onomastiką, ypač hidronimiką. 1985 m. apgynėte daktaro disertaciją „Latvijos ežerų pavadinimų daryba“. Kaip žvilgsnis nukrypo onomastikos link?

Taip, „kalbos mano kišenėje“ yra didžiausias mano turtas. Jau nuo jaunystės supratau, kad kalbos atveria daugelį vartų ir daugelį širdžių. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad ir mano studentai – tiek latviai, tiek suomiai – noriai mokosi baltų kalbų. Turbūt nieko naujo nepasakysiu – kuo daugiau kalbų moki, tuo lengviau išmokti naują kalbą. Man pačiai didžiausias iššūkis buvo suomių kalba, nes ji labai skiriasi tiek leksika, tiek ir gramatine struktūra nuo indoeuropiečių šeimos kalbų.

Kodėl iš visų kalbos mokslo sričių pasirinkau onomastiką? Tai irgi lėmė atsitiktinumas. Diplominį darbą rašiau apie lietuvių ir latvių kalbų bendros kilmės leksiką (visada domino vienodai skambantys, bet skirtingos reikšmės žodžiai). Tačiau Rygoje tokios mokslinio darbo temos niekas nepatvirtino. Buvau priimta į onomastikos skyrių rašyti Latvių vietovardžių žodyno. Susitaikiau su likimu, netgi pamilau vietovardžius, kuriuos ir tyrinėju visą gyvenimą (o gyvenimas toks trumpas, kad šią temą galės tęsti dar ir vaikai, ir vaikaičiai). Iš latvių vietovardžių, tiksliau, vandenvardžių, darybos 1985 m. apgyniau daktaro disertaciją. Pastaraisiais metais mane ypač domina onomastiniai skoliniai – lituanizmai, finizmai, kurie „pasislėpė“ Latvijos vietovardžiuose. Taigi mano žvilgsnis nuo pat jaunystės gal ir nebūtų nukrypęs į onomastiką, bet taip susiklostė aplinkybės. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera: dabar aktyviai bendrauju su viso pasaulio onomastais, aktyviai prisidedu prie ICOS (Internatioal Council of Onomastic Sciences) veiklos, dalyvauju kongresuose, skaitau baltų onomastikos kursą Latvijos ir Helsinkio universitetuose.

Iš viso Jūsų bibliografijoje per 230 publikacijų: apie 145 mokslinės ir 85 mokslo populiarinamosios publikacijos, 2007–2014 m. net 55 pranešimai konferencijose, darbas ekspertų tarybose ir komisijose, redakcinėse komisijose, įvairiuose projektuose, organizacijose, o kur dar dėstomi kursai Latvijos ir Helsinkio universitetuose… Kaip viską spėjate?

Deja, turiu prisipažinti, kad dažnai nebespėju, kartais tenka sulėtinti tempą. Gyvenu tarp Rygos, Helsinkio ir Vilniaus, amžinai sėdžiu ant lagaminų. Tai kainuoja daug streso ir nemigos naktų. Matyt, nuo vaikystės persekioja „pirmūnės sindromas“. Vis atrodo: „Kas kitas, jeigu ne aš?“ Nuo pat ankstyvos jaunystės išmokau planuoti laiką: planuoju kasdien vos ne minutės tikslumu, todėl labai pykstu, kai netikėtai pasikeičia planai. Ir pykstu ant vėluojančių… Pati stengiuosi niekada nevėluoti. Žinau minutės kainą.

O kas pačiai mieliausia iš šios gausos?

Viskas miela! Labai sunku ką nors viena išskirti. Gal nustebsite: niekuomet neatsisakau dėstyti pradinukams kalbos pagrindų: džiaugiuosi drauge su jais kiekvienu nauju žingsniu, matydama, kaip jie po truputį prabyla ir sugeba susikalbėti latviškai ar lietuviškai. Ir čia visai nesvarbu tai, kad esą mano kvalifikacija jau pernelyg aukšta praktinės kalbos dėstymui. Vienas iš mano pedagoginės ir mokslinės veiklos tikslų yra daryti viską, kad lietuviai ir latviai bendrautų be trečiosios kalbos tarpininkės. Būtent todėl didžiuojuosi ir lietuvių–latvių žodynu. Drauge su kolegomis rašėme jį gerą dešimtmetį, išleidome1995 m.

Daugiau nei 30 metų gyvendama Rygoje, nenutraukėte ryšių su Lietuva, glaudžiai bendradarbiaujate su įvairiomis mokslinėmis ir akademinėmis mūsų šalies institucijomis. Kaip pavyksta išlaikyti šiuos glaudžius ryšius?

Tiek Vilniuje, tiek kitur Lietuvoje gyvena daug mano klasės, studijų draugų, kolegų. Be to, Latvijos universiteto Lituanistikos centras palaiko glaudžius ryšius su VU ir VDU Latvistikos centrais, su Šiaulių Baltų centru. Pas mus į Rygą atvyksta studentai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Savo ruožtu siunčiame studijuoti lituanistinių disciplinų į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Gyvenimas verda, kunkuliuoja. Gražiai bendrauja mokslo srityje ir mūsų kalbų institutai: ypač dialektologai, vardyno specialistai, dalyvaujantys bendruose projektuose. Kartais norėtųsi dar glaudesnių ryšių. Turime tiek daug bendrų klausimų, sprendžiamų problemų, ateities darbų. Negi tarsi susipykę vaikai kiekvienas žaisime savo smėlio dėžėje?

Ką dar norėtumėte nuveikti bendram baltistikos mokslų ir kultūrinio Latvijos bei Lietuvos bendradarbiavimo labui?

Esu šiek tiek prietaringa – bijau garsiai kalbėti apie ateities planus, bet nuveikiamų darbų sąrašas dar ilgokas. Esu pasižadėjusi parengti lietuvių kalbos vadovėlį latviams, planuoju išleisti baltų onomastikos vadovėlį, vis dar noriu papildyti monografiją apie latvių hidronimų darybą. Kad tik užtektų laiko…

Dėkojame už pokalbį!

Prof. dr. L. Balodė laikoma viena geriausių baltų tikrinių vardų specialisčių pasaulyje. Filologijos mokslų daktarė nuolatos rūpinasi ir sėkmingai dirba siekdama Baltijos regiono akademinių ir etninių bendruomenių suartėjimo. Mokslininkė vadovauja Latvijos universiteto Lituanistikos centrui, rašydama Latvijos vietovardžių žodyną darbavosi drauge su Lietuvių kalbos instituto onomastais, yra viena iš Lietuvių vietovardžių žodyno tarptautinės redakcinės kolegijos narių. Ji vadovauja Latvijos universiteto studentų moksliniams darbams, skirtiems baltų kalbų lyginamajai gramatikai, leksikologijai, onomastikai, dalyvauja tarptautiniuose projektuose, tarp kurių – VU Lituanistinių studijų katedros vadovaujamas projektas „Lietuva čia ir ten: kalba, mokslas, kultūra, visuomenė”.

Filologijos fakultetas lapkričio 3 d., pirmadienį, 15 val. kviečia į atvirą prof. dr. L. Balodės paskaitą „Iš latvių asmenvardžių istorijos“. Paskaita vyks K. Donelaičio auditorijoje.