Studentai išrinko 13 geriausių praėjusių metų Vilniaus universiteto dėstytojų. Jie buvo pagerbti rektoriaus padėkomis.

Medicinos fakulteto profesorius, Ausų, nosies, gerklės ir akių ligų klinikos vedėjas dr. Eugenijus Lesinskas Medicinos fakulteto V kurso gydomosios medicinos ir odontologijos studentams ir nedidelei grupei slaugos specialybės studentų dėsto otorinolaringologiją. Su studentais profesorius dirba daugiau kaip dvidešimt metų ir jau daugiau kaip dešimt metų skaito savarankiškus paskaitų kursus.

Kokie Jūsų dėstymo principai, metodai, ką labiausiai vertinate per paskaitas?

Mūsų specialybei yra svarbu tiek teorinės žinios, tiek praktika. Vienas iš esminių paskaitų tikslų – pateikti studentui informaciją aiškiai, akcentuoti tai, kas svarbiausia, kad studentai, kurie ir taip gauna labai daug informacijos, galėtų aiškiai suprasti ir sau susidėlioti, kas svarbu, o kas mažiau svarbu. Toks yra ir mano paskaitų tikslas. Stengiuosi parodyti, kad mano specialybė yra įdomi. Paskaitos neturi būti nuobodžios ir aš nebandau kaip nors dirbtinai prablaškyti ar užpildyti jų turinį dirbtinėmis iliustracijomis, bet informaciją pateikiu tokia forma, kad ji sudomintų, parodau, koks įdomus žmogaus organizmas, aiškinu, nuo ko priklauso kai kurios ligos. Mano srityje medicina susipina su socialiniu gyvenimu, tad, skaitydamas paskaitas ir analizuodamas įvairias diagnozes, stengiuosi pasitelkti gyvenimiškus pavydžius ir taip priartinti teoriją prie gyvenimo. Manau, tai dėstymą padaro įdomesnį.

Ko sau niekada neleistumėte bendraudamas su auditorija?

Visada sau leisčiau pajuokauti: atsipalaidavimo situacijos leidžia geriau jaustis ir studentams, ir dėstytojams. Ko sau neleisčiau? Niekada sau neleisčiau nepagarbos žmogui, nepagarbos studentui. Stengiuosi išlaikyti lygiavertį bendravimą kaip kokybišką diskusiją su auditorija.

Kokiomis ypatybėmis turi pasižymėti dėstytojas?

Geri dėstytojai gali būti gana skirtingi žmonės. Žinoma, pirmiausia dėstytojas turi žinoti, ką jis nori pasakyti, ir mokėti tai padaryti, aiškiai išdėstyti savo formuluotes – o tai ne visuomet yra paprasta. Tačiau tai – labai svarbi dėstytojo savybė.

Kokių studentų savybių ir poelgių netoleruojate? Kokie studentai Jus žavi?

Ko sau neleistum daryti, to ir iš kitų nesitiki. Dėstytoją ir studentą turi sieti abipusė pagarba, studentas turi gerbti dėstytoją ir jo klausyti. Jeigu jau atėjo į paskaitą, turi joje dalyvauti, neužsiimti pašaliniais darbais (nešnekėti, nemiegoti ir pan.), nors mano paskaitose to ir taip nebūna. Tikiesi abipusio dėmesio, susidomėjimo ir dalyvavimo paskaitose. Tai yra darbas. Mano darbas studentus išmokyti, jų darbas – išmokti. O žavi tie studentai, kurie aktyviai dalyvauja tame darbe. Ir labai džiaugiuosi, kad pastaruoju metu yra labai daug aktyvių, gabių, besidominčių tuo, ko mokosi, studentų, kurie užduoda labai daug rimtų klausimų. Manau, tai susiję su tam tikra specifika – į mediciną įstoja daug gabių moksleivių su aukščiausiais balais. Ir kai matai, kad studentui tikrai įdomu ir jis dėl to ir klausia, tai žavi.

Būti geru lektoriumi – Dievo dovana ar ilgo darbo rezultatas?

Nedrąsu būtų sakyti, kad tai Dievo dovana. Bet, matyt, ilgas, nuoseklus darbas ir pastangos šioje srityje neduos to, ko žmogus neturi. Reikalinga bent minimali iškalba, mokėjimas bendrauti su auditorija. Mokėti perteikti tai, ką pats moki – tai gal daugiau įgimta, o ne įgyjama žmogaus savybė.